Rečiausias Lietuvos genys

Pasak Raudonosios Knygos, Lietuvoje perinčių genių populiacija tėra tarp 40 – 100 porų. Tai tipiška šiaurinių platumų taigos miškų - brandžių eglynų, kartais juodalksnynų ar pušynų su džiūstančiais medžiais rūšis, kiek gausiau aptinkama šiauriniuose, šiaurrytiniuose ir šalies vidurio rajonuose. Piečiau Lietuvos jis aptinkamas nebent kalnuotose vietovėse. Todėl visai nenuostabu, kad Suvalkijos, kuri jau priklauso Europos kontinentiniam biogeografiniam regionui, miškuose šis genys sutinkamas labai retai.

Šį pavasarį „grojantį” tripirštį genį stebėjo Žuvinto biosferos rezervato gamtotvarkos specialistas Gintaras Baublys. Pasak gamtininko, Žuvinto pelkės pakraščio juodalksniuose šalia eglyno matytas paukštis prisileido per dešimt metrų, ir išbuvo aktyvus netgi kelias valandas nuo saulės patekėjimo. Gerai išreikštą, nors negarsią, tripirščio genio trelę ne taip jau sudėtinga atskirti: ji trečdaliu ilgesnė nei didžiojo margojo genio, panaši į baltnugario bet tankėjanti pabaigoje ir dažnai kartojama. Pats paukštis yra gerokai tamsesnis už marguosius genius, be to, jo apdare visiškai nėra raudonų atspalvių, patino viršugalvis blyškiai geltonas.

„Geniams šiemet skiriame didesnį dėmesį, nes kovo mėnesį vykdėme jų valstybinį monitoringą. Žuvinto biosferos rezervato Buktos girioje skaičiuoti čia specialiai saugomi kaip Natura 2000 paukščių rūšys vidutiniai margieji bei baltnugariai geniai. Šiemet jų garsiausias 'grojimo' laikotarpis, matyt, buvo ankstyvesnis, nei įprasta – vasario pabaigoje ir kovo pradžioje, tačiau ir dabar, kartais netgi iki balandžio vidurio, tekant saulei gali išgirsti jų treles”, - pasakoja A.Pranaitis.

Jei ir jūs norėtumėte šią retenybę sutikti, šiuo metu Žuvinto biosferos rezervate pasiklausyti genių labai tinkama vieta yra pavasarėjantis Buktos gamtinis takas.

Dzūkijos - Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informacija

E. Sukackienės nuotr.