Svajonė – 100 melžiamų karvių ir moderni sūrinė

Atskirai, bet kartu

Prieš ketverius metus, vos perkopusi savo gyvenimo dvidešimtmetį, Gintarė Baltrimuose įregistravo savo ūkį. Tiesa, ūkininkė kilusi iš Juodupėnų k. Kretingos r., tačiau prieš 16 metų jos tėvai įsigijo ūkį Skuodo r. ir iki šiolei ūkininkauja Baltrimuose. „2020-ieji – oficiali mano savarankiško ūkininkavimo pradžia, nors nuo mažumės pagal savo jėgas ir gebėjimus dirbau tėvelio ūkyje. Savo atskirą ūkį turi ir brolis. Tad nors visi turime savo ūkius, bet vis vien mūsų ūkis – šeimos“, – pasakojo G. Griciūtė. Anksčiau ūkyje dar prireikdavo ir samdomų darbuotojų, dabar triūsia tik šeimos nariai.

Skuodiškių šeimos ūkyje auginami gyvuliai, o maždaug 400 ha sėjamos grūdinės kultūros. Artėjanti sėja jau dabar tiek ūkininkei, tiek ir kitiems šeimos nariams pradeda kelti įprastą nerimą. Su gamta, pasak G. Griciūtės, dar nė vienas ūkininkas nėra sudaręs palankios sutarties. „Bet aš jau esu įpratusi prie tokio gyvenimo ritmo. Ir sunkumai, kurių tikrai netrūksta, atrodo įprasti. Dirbame ir tiek, vienas kitam padėdami“, – ŪP teigė jaunoji ūkininkė.

Privertė imtis naujų sumanymų

Nuo pat savarankiško ūkininkavimo pradžios G. Griciūtė laikė ir tebelaiko pieninių karvių bandą. Iš pradžių teturėjo 15 Lietuvos juodmargių ir holšteinų veislės karvių, dabar – jau keturias dešimtis piendavių. ŪP jauna moteris pasakojo, kad pernai, pagilėjus pieno krizei, ji, kaip ir daugelis pieninių karvių laikytojų, prisijungė prie nemokamo pieno dalijimo akcijos.

„Pieną nemokamai dalijome gana ilgai. Ir iš ūkio žmonės imdavo, ir vežiodavome po Skuodo r., Salantus, vežėme ir į Palangą, Mažeikius. Per šį laiką supratau, kad ne visi nemokamai pieną gaunantys žmonės mus, ūkininkus, supranta, palaiko. Todėl kilo mintis verčiau dalį savo karvių pieno perdirbti – gaminti lietuvių mėgstamus varškės sūrius“, – aiškino ūkininkė.

Pernai kovo mėnesį G. Griciūtė su seserimi Gabriele suspaudė pirmuosius sūrius su česnakais, prieskoninėmis žolelėmis ir be priedų. Penkių rūšių sūriai greitai išpopuliarėjo, atrado savo pirkėjus. Sūrinę seserys pagal visus reikalavimus įsirengė buvusiame ūkio poilsio kambariuke. „Sūrių gaminimas – mano atsakomybė ir rūpestis, dar ir sesei sukūriau darbo vietą“, – džiaugėsi jaunoji ūkininkė.

Skuodiškių varškės sūriai jau iškeliauja į dvi parduotuves, yra sūrių užsisakančių ir atsiimančių iš namų. Per dieną kartais tenka pagaminti ir 200 sūrių, jei pasitaiko vienu metu daug užsakymų. Vienam sūriui sunaudojami 7 kg saldaus pieno. Kol kas G. Griciūtė sūrių gamybai naudoja fermentus. Sūrių prigamina įvairaus dydžio, pagal pirkėjų pageidavimus: ir 500 g, ir daug sunkesnių.

„Netrukome pastebėti, kad žmonės tikrai labai mėgsta sūrius. Todėl jau pradėjau galvoti, kaip reiktų padidinti sūrinės patalpas, įsigyti modernesnės įrangos ir pradėti gaminti daugiau įvairesnių varškės sūrių. Pieno tikrai nepritrūktume, nes dabar dalį parduodame pieno supirkėjams“, – apie galimą ir net būtiną varškės sūrių gamybos verslo plėtrą kalbėjo ūkininkė. Mergina šiuo metu parduoda ne tik varškės sūrius, bet norintieji iš ūkio gali įsigyti ir pieno, grietinės, sviesto. Taip pat ruošiamas raugintas pienas užtepėlėms, gaminami glaistyti varškės sūreliai.

Ateityje G. Griciūtė ketina gerokai padidinti ir savo karvių bandą – bent jau iki 100. Jaunos ūkininkės nelengvas darbas negąsdina. Kai prireikia, į pagalbą jai ateina brolis, tėtis. „Visi mes – tikri kaimo žmonės, tvirtai stovintys ant žemės. Mieste aš nemokėčiau gyventi. Mano dukrai dar tik ketveri metukai, bet ir ji jau bando padėti kaimiškuose darbuose. Matau, kad vaikas gerai jaučiasi kaime. Ir tai mane labai džiugina“, – kalbėjo ŪP pašnekovė.

Ir laužus kūreno, ir į Vilnių važiavo

Nors G. Griciūtė gyvenimo kaime bei ūkininkavimo nekeistų nei į kitą vietą, nei į kitokį užsiėmimą, bet pripažįsta – labiausiai jai pritrūksta laiko. Juk reikia nuveikti ne tik daugybę ūkiškų darbų, pasirūpinti dukra. Moteris yra diplomuota konditerė, todėl bent retsykiais pasistengia iškepti pyragą, tortą. Dar jaučia poreikį sudalyvauti ir bendrose ūkininkų akcijose.

„Geras jausmas buvo drauge kūrenti ūkininkų solidarumo laužą. Pajautėme vienybę ir į Vilnių nuvažiavę. Pagaliau parodėme, kokie vieningi galime būti, ne tik kiekvienas už save kovoti, bet ir už bendrą reikalą. Per pieno streiką vieningumo labai trūko“, – vardijo G. Griciūtė, pasidžiaugusi ir reta galimybe pasižvalgyti po sostinę.

Traktorių į Vilnių vairavo Gintarės sesers vyras, o pati ūkininkė tik palaikė jam draugiją. Bet per darbymetį ūkyje, jei reikia, ir pati prie technikos „prikimba“, pavyzdžiui, grūdus vežti.

Gintarės GRICIŪTĖS nuotraukos

Titulinė nuotr. – Sūrius spaudžia Gintarė ir jos sesuo Gabrielė.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.