Svarbiausia – išmokti džiaugtis ir netapti vejos tarnais

Vejų būklės ir kokybės klausimai jau ir Lietuvoje tapo tokie aktualūs, kad galime pastebėti besiformuojančias priešingas „vejininkų“ stovyklas. Vieni tvirtina, kad graži veja yra kruopščiai prižiūrimas žalias, vien iš varpinių, 3–3,5 cm aukščio augalų suformuotas kilimas, kiti ragina savame kieme nenutolti nuo gamtos, kurti ne tik sau, bet ir vabzdžiams, paukščiams draugišką aplinką, palaikyti augalų įvairovę. Tikriausiai vieno teisingo atsakymo nerasime, bet į šią temą pažvelgti giliau verta. Tad pakalbinome vieną žinomiausių šalyje vejų specialistą Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos ekspertą doc. dr. E. Klimą.

Jis konsultavo įrengiant pirmą profesionalų golfo aikštyną Lietuvoje, kurį Tarptautinė golfo federacija 2008 m. pripažino gražiausiu pasaulyje naujai įrengtų golfo aikštynų kategorijoje. Darbų sąraše ne taip seniai atsirado nauja žyma – Dariaus ir Girėno stadiono Kaune futbolo aikštės naujos kartos hibridinės sportinės vejos įrengimas. Mokslininkas ir praktikas taip pat dalyvauja darbo grupėje, sprendžiančioje Gedimino kalno rekonstrukcijos klausimus, o žinių ir patirties bagažą šioje srityje kaupia jau beveik tris dešimtmečius.

Yra įvairių nuomonių apie vejų naudą ir prasmę, apie žmonių skiriamą laiką, lėšas ir priemones joms prižiūrėti. Ar dideli žaliuojantys vejų kilimai sodybose, Jūsų nuomone, išties reikalingi?

Pradėkime nuo pliusų – 35 kv. m kokybiško žolyno per vegetaciją išskiria tiek deguonies, kiek žmogui reikia per metus. Mieste kiekvienas žalias plotelis yra gamtos plaučio fragmentas. Tyrimus atlikę mokslininkai nustatė, kad kiekvienas medis, žolynas mažina vietos, kurioje auga, temperatūrą net 6 °C. Tad šiuos klausimus reikia analizuoti protingai ir ieškoti kūrybiškų sprendimų.

Kokią veją galėtume vadinti idealia?

Siaurąja prasme veja yra žemai pjaunama tik varpinių augalų pievutė. Vejomis plačiąja prasme – vadinami visi pašarų gamybai neskirti daugiametėmis žolėmis apaugę plotai. Lietuvoje yra 1,2 mln. ha žolynų, iš jų apie 1 mln. žemės ūkio paskirties (pievos, ganyklos), likusi dalis – žole apaugę plotai, neskirti pašarams.

Kai kalbame apie vejų tikslinę paskirtį, skiriame tris tipus: dekoratyvias (parterines, buitines, sodo ir parko, žydinčias pievutes), sportines, ir specialios paskirties arba kraštovaizdžio. Sodybų savininkams, suprantama, aktualiausios dekoratyvios vejos, kurioms pirmiausia keliamas grožio kriterijus. Vieno universalaus recepto, kokia veja geriausia, nėra, todėl ir kyla karštos diskusijos!

Nesvarbu kurią stovyklos pusę palaikysime, prieš sėjant žolyną pirmiausia reikia atsakyti į kelis klausimus: koks sodybos plotas, kokiose jos zonoje žaliuos žolė, koks kraštovaizdis supa ir ko norime. Praktika rodo, kad parterinė (arba reprezentacinė) veja tinkamiausia fasadinėje sklypo vietoje. Nors ji tiksliausiai atitinka vejai keliamus reikalavimus, ją įrengti ir prižiūrėti itin sudėtinga bei išties brangu. Prieš sėjant tokį žolyną, būtina sunaikinti seną augaliją, praturtinti dirvožemį, idealiai išlyginti dirvos paviršių, tolygiai pasėti tik varpinių augalų mišinį, reguliariai pjauti ir tręšti mineralinėmis trąšomis, prireikus laistyti (galbūt prireiks įrengti ir laistymo sistemą) ir pasirūpinti profilaktika. Dideliam tokios vejos plotui prižiūrėti reikia daug laiko ir lėšų, o štai nedidelis, išpuoselėtas žalias kilimas prie pagrindinio įvažiavimo į sodybą puikiai tinka rūpestingų šeimininkų įvaizdžiui kurti. Parterinė veja galėtų tikti ir ankštokiems kotedžų kiemeliams, bet jeigu turite lauke žaisti mėgstančių vaikų, augintinių, vertėtų rinktis kitokį žolyną, nes ši labiau nukenčia intensyviai mindžiojama.

Gerokai paprastesnė iš dekoratyvinių vejų yra buitinė. Jų botaninei sudėčiai griežti reikalavimai nekeliami, tad bet koks žoliapjove pradėtas pjauti žolynas gali tapti veja. Dirvos paviršius neprivalo būti plokštuma, žolynai tręšiami mažiau ir pjaunami rečiau, be to, ši veja gerokai atsparesnė mindžiojimui.

Daugėja žmonių, norinčių prie namų sukurti natūraliai gamtai artimą aplinką. Ar sodyboje gali atsirasti vietos žaliesiems plotams, kurie nors ir primena pievą, bet nesukuria netvarkos įspūdžio?

Jokių abejonių. Vejų klasifikacijoje išskiriama žydinti pievutė, dar vadinama mauritanišku gazonu arba alternatyvia veja. Ji išties imituoja natūralią margaspalvę pievą, pagyvina kraštovaizdį, sukuria gamtos artumo viziją. Dar vienas privalumas – tai mažiausiai dėmesio, laiko ir finansinių išteklių reikalaujanti veja.

Ji pjaunama vos dukart per sezoną: liepos pradžioje, kai ima ruduoti varpinės žolės, ir pasibaigus vegetacijai spalį. Kadangi žydinčios pievutės žolė aukštesnė, vasarą gali tekti ir priverstinai nupjauti po uraganinės liūties ar kitokios gamtinės negandos, po kurios pievelė tampa neišvaizdi.

Suprantama, jei sodybos plotas nedidelis, tokiam žolynui vietos gali ir nelikti, bet ji puikiai tinka sode. Tik reikėtų parinkti didesnę augalų įvairovę, arčiau vaismedžių pasėti pavėsiui atsparių augalų. Tikriausiai norėsis pakelti ant vejos nukritusį obuolį ar pasiskinti serbentų, tad ją galima pjauti ir dažniau, kartą per mėnesį. Jeigu vaismedžiai ir vaiskrūmiai susodinti eilėmis, tarpueilių apželdinimui gerai tinka neaukštos gazoninės žolės. Tokiems sodams tenka daryti mišinius iš raudonojo eraičino (šakniastiebinis, todėl formuoja velėną, pakenčia pavėsį, nereikia derlingos žemės), miglės (šakniastiebinė, todėl taip pat formuoja velėną), baltojo dobiliuko (į dirvožemį išskiria biologinio azoto).

Žydinti pievelė labai tinka ir už sklypo ribų iki kelio besidriekiančiai zonai, kuri tarsi niekam nepriklauso, bet norisi, kad atrodytų gražiai ir džiugintų akį grįžtant namo. Taip pat prie kokios įdubos, kur su žoliapjove nepatogu privažiuoti, ar vandens telkinio. Bet ji neturėtų atsirasti ten, kur sodybos gyventojai nuolat vaikšto, nes tiesiog bus nepatogu. Tokio žolynėlio tikslas paprastas – tvarkingas ir estetiškas vaizdas, nesudėtinga minimali priežiūra. Bet nepamirškime, kad žydinti pievelė neturi tapti apsileidimo požymiu, pridengtu kilnia ekologijos idėja.

Tad kaip siūlote sodyboje išdėstyti skirtingų tipų vejas? O gal geriau pasirinkti vieną?

Kai plotas nedidelis, maždaug iki 10 arų, sprendimus lemia, kiek žmonių gyvena, ar yra vaikų, kokie jų įpročiai, ką jie veikia. Kieme turime laisvai vaikščioti, eiti ten, kur reikia ar norisi. Parterinė veja vis tik turėtų atsirasti fasadinėje pusėje, kaip vizitinė kortelė.

Kitur galėtų būti buitinė, pjaunama kas dvi savaites ar panašiai, nelygu, kokiu greičiu auga. Joje gali žydėti ir dobiliukai, ir saulutės, ir krokai, žydrės. Tai būtų spalvingas kiemo žolynėlis, kuriame vaikščiotumėte, leistumėte laisvalaikį, pastatytumėte kepsninę, staliuką su kėdėmis, sūpynes. Ji gali būti ir nesėta, suformuota iš anksčiau augusių žolynų, bet nebijokite ją praturtinti svogūninėmis gėlėmis ar kažką naujo įsėti.

Žinoma, kiaulpienes galima kontroliuoti mechaniniais įrankiais, o visi kiti augaliukai joje tinka. Pavyzdžiui, mūsų sodyboje prie mažyčio baseinėlio auga veronikos ir, kai pražysta, jų nė nepjauname, paliekame nedidelį gražų mėlyną lopinėlį. Suprantama, buitinė veja gali būti ir preciziškesnė, bet tai skonio reikalas.

O štai žydinti pievelė, kaip nereiklus žaliuojantis plotas tam tikrose zonose, galėtų atsirasti didesnėse sodybose. Tad derinti skirtingas vejas ar pasirinkti vieno tipo, teks spręsti individualiai.

Užsiminėte apie žydinčiai pievelei svarbią augalų įvairovę. Kokių žolių turėtų būti šiame mišinyje?

Žaliam foniniam kilimui suformuoti tinka eraičinai, svidrės, miglės, kietavarpės. Šią sudėti praturtinkite pavasarį žydinčiais svogūniniais augalais ir vasaros žalumą paspalvinančiomis ankštinėmis žolėmis: baltaisiais dobiliukais, raudonaisiais dobilais (Lietuvoje auga ir laukiniai), garždeniais, inkarnatiniais (purpuriniais) dobilais, apyninėmis liucernomis, esparcetais (žydi ir atolas). Šlapesnėje vietoje pasėkite rausvųjų dobilų, esparcetų (žydi ir atolas). Iš laukinės pievos galima persodinti pelėžirnių, mėlynžiedžių vikių, geltonai žydinčių liucernų. Dar pridėkite įvairiažolių: kmynų, siauralapių, trumpakočių gysločių, saulučių, juodgalvių. Visai nesunku sukurti gražią spalvingą pievutę, o vidutinis jos aukštis sieks ne daugiau nei 40 cm.

Liepą Žemės ūkio akademijoje besisvečiavę vokiečių mokslininkai, pamatę žydinčią natūralią pievelę, teiravosi, iš kur gavome sėklų, ir labai nustebo, kai paaiškinome, kad visos iš gamtos. Joje nieko nebuvo sėta. Urbanizuotose Vakarų Europos šalyse jau seniai nėra tokių pievų, o mes per mažai vertiname šį gamtos turtą ir jo natūralų grožį. Europoje į žydinčių augalų mišinius beria aguonų, rugiagėlių dėklų, bet jie atrodo gana dirbtinai. Urbanizacija, deja, naikina natūralius pievų plotus, bet mūsų šalyje dar nemažai liko. Botaniškai turtingoje natūralioje pievoje 1 kv. m pas mus galima rasti iki 40 skirtingų rūšių žolinių augalų. Biologiniu požiūriu tai yra lobis.

Kodėl taip svarbu išlaikyti augalų įvairovę net savame kieme?

Kiekvienai augalų rūšiai būdingas tam tikras mikroorganizmų štamas (rūšis) dirvožemyje. Vadinasi, kuo didesnė mūsų kiemo ekosistemos biologinė įvairovė, tuo didesnė ir mikroorganizmų įvairovė – tai reiškia, kad dirvožemis sveikesnis, gyvybingesnis ir turtingesnis augalams reikalingomis maisto medžiagomis. Kartu tai ir natūrali ligų prevencija. Prisiminkime, kiek pastangų dedame saugodami sodus, gėlynus ir daržus nuo įvairių ligų, kurių vis daugiau, o cheminės priemonės ne visada veiksmingos. Dėl per ilgą laiką susiklosčiusių žolinių augalų ir mikroorganizmų simbiotinių santykių natūraliai žaliuojančiose pievose ligų problemos beveik neegzistuoja.

Neturėtų gąsdinti ir pievelėje atsirandantys grybai, nes tai žolių šaknų ir grybų mikorizės (naudingo veikimo kartu) viršūnė. Parterinėje ir buitinėje vejoje gal ir nesinori jų kaimynystės, tad reikėtų juos tiesiog nupjauti ir patręšti žolyną azotu, bet žydinčioje pievelėje tikrai nerekomenduotina naikinti gyvybės. Vejoje galima pastebėti žalių ratų – jie atsiranda, kai draugiškai sugyvena žolių šaknys ir grybų hifai (grybienos raizginiai), dirvožemis praturtėja išskiriamomis maisto medžiagomis, tad ir žolė tampa žalesnė. Estetiniu požiūriu gal ir ne itin išvaizdu, bet biologiniu požiūriu – tai geriausia sveiko dirvožemio iliustracija.

Mums nereikia nuo šito nutolti, svarbu pažinti gamtą ir protingai bei atsakingai naudotis jos dovanomis. Suprantama, reprezentacinėje vietoje sprendimai turi būti kitokie.

„Rasų“ redaktorė Rūta VAITKEVIČIŪTĖ

Evaldo Klimo nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.