T. Budreika: Dyzelinas artėja prie 2,5 euro. Ką daryti valstybei?

Papildomą neapibrėžtumą įnešė D. Trumpo pareiškimas, kad jis svarsto uždaryti dyzelio eksportą iš JAV. Tikimybė, kad taip įvyks, pakankamai didelė, kadangi per JAV vidurio kadencijos rinkimų kampaniją aukštos degalų kainos tapo svarbiu politiniu klausimu. Frazė, kad rinkimuose „svarbiausia – ekonomika, kvaily“, JAV, ypač šios administracijos, yra gerai suprantama.

Tokiu atveju dyzelino kaina peršoktų 2,5 euro ribą. Ilgiau užsitęsęs šokas reikštų ne tik brangesnį kurą, bet ir didesnę infliaciją, brangesnius pinigus bei lėtesnį ekonomikos augimą. Visgi ką tai reiškia šeimų išlaidoms?

Kiek kuro kainų šuolis kainuoja šeimai?

Vidutinės namų ūkio disponuojamosios pajamos siekia maždaug 2 000 eurų per mėnesį. Iš jų transportui vidutiniškai skiriame apie 310 eurų, o konkrečiai kurui – maždaug 200 eurų.

Nuo metų pradžios vidutinė dyzelio kaina išaugo nuo 1,53 iki maždaug 2,25 euro, arba 47 proc. Jei šeima nekeičia savo kuro vartojimo įpročių – važiuoja tiek pat, greičio nemažina, nepersėda į viešąjį transportą, – jos kuro išlaidos jau dabar padidėjo papildomais 94 eurais per mėnesį. Pastaraisiais metais mėnesinės namų ūkių pajamos išaugo maždaug 140 eurų, todėl, vertinant vien kuro išlaidų augimą, vidutiniškai įperkamumas nesumažėjo.

Vidurkiai neparodo visos realybės

Bet vidurkiai dažnai maskuoja labai nevienodą situaciją. Realioje ekonomikoje pajamų augimas pasiskirsto netolygiai, t. y. vieniems atlyginimai kyla sparčiai, kitiems – ne. Todėl dalis visuomenės, ypač regionuose, pagrįstai jaučia prastėjančią situaciją.

Tačiau ekonomikoje visada yra ryšys tarp kainos ir vartojimo. Namų ūkiai gali rinktis alternatyvas ir mažinti vartojimą. Visgi tos alternatyvos yra prieinamesnės didmiesčiuose. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje gyvena beveik 40 proc. visų Lietuvos gyventojų, jie, reaguodami į augančias degalų kainas, gali rinktis viešąjį transportą, ir tą jau matome bendroje degalų vartojimo statistikoje.

Brangstant kurui, keičiasi vartojimas

Gegužės mėnesį, per ankstesnį kainų piką, dyzelio suvartojimas buvo maždaug 10 proc. mažesnis nei prieš metus. Rugsėjo duomenų dar neturime, tačiau tikėtina, kad aukštesnės kainos vartojimą vėl mažins.

Kas gali paaiškinti bent dalį šio kritimo? Gyventojai skaičiuoja. Pamatę aukštas degalų kainas, renkasi mažiau važiuoti, dažniau naudotis viešuoju transportu, taupesnį automobilį ar elektromobilį. Aukštų naftos kainų kontekste elektromobilis nebėra pasirenkamas vien dėl „žalumo“. Namų ūkis, kuris prieš kainų šoką degalams išleisdavo apie 200 eurų per mėnesį, šiandien tam pačiam kiekiui išleidžia apie 294 eurus. Nuvažiuodamas analogišką atstumą elektromobiliu elektrai išleistų apie 90 eurų – tai būtų daugiau nei 200 eurų mažiau per mėnesį, o turint saulės elektrinę – dar mažiau.

Žinoma, tai nėra sprendimas visiems. Automobilio įsigijimas yra didelė investicija, regionuose vis dar trūksta įkrovimo infrastruktūros, svarbūs ir elektros tinklo pajėgumai. Tačiau pokytis jau vyksta. EV ir įkraunamų hibridų skaičius Lietuvos keliuose šiemet išaugo maždaug 15 tūkst., arba apie trečdalį, nors jie vis dar tesudaro apie 3,5 proc. aktyvaus automobilių parko.

Kadangi dyzelinui taikomas 21 proc. PVM tarifas, kylant kainai didėja ir valstybės PVM surinkimas. Dyzelinui pabrangus nuo 1,53 iki 2,25 euro, valstybei už kiekvieną litrą sumokame maždaug 12,5 ct daugiau PVM. Tuo tarpu akcizas priklauso nuo parduodamo degalų kiekio, o ne nuo jų kainos, todėl mažėjant vartojimui mažėja ir akcizo pajamos į biudžetą.

Mažinti mokesčius ar investuoti į atsparumą?

Politikams natūraliai kyla noras reaguoti į krizę, kurią dauguma asmeniškai jaučiame. Paprasčiausias sprendimas – kaip padarė latviai – sumažinti degalų mokesčius. Dalinė kompensacija mažinant akcizus galima ir svarstytina, tačiau tai siųstų signalą rinkai, kad „negalvokite apie vartojimo efektyvumą“. O apie jį galvoti verta.

Tikslingiausias šių papildomų PVM pajamų panaudojimas yra padaryti taip, kad kitas naftos kainų šokas Lietuvos gyventojams ir verslui būtų juntamas mažiau – paspartinti pramonės, transporto įmonių ir gyventojų elektrifikaciją.

Be to, tikslinga investuoti į projektus, kurie didina elektros pasiūlą ir tinklo pajėgumus Lietuvoje. Trumpuoju laikotarpiu šalia to galima naudoti ir tokias priemones, kaip Prezidento siūlomas elektros kainos kreditas energijai imlioms įmonėms – dalį elektros infrastruktūros kaštų sumokėti vėliau, kai energetinė situacija bus palankesnė. Tačiau ilgalaikis atsakymas turi būti didesnė elektrifikacija ir mažesnės elektros kainos.

Elektros kaina tampa konkurencingumo klausimu

Elektra Lietuvos įmonėms šiuo metu pigesnė už ES vidurkį, tačiau du kartus brangesnė nei Kinijoje ir beveik tris kartus – nei JAV. Tai kenkia mūsų konkurencingumui ir elektrifikacijai.

O būtent šiuo keliu, nepaisant įvairios retorikos, sparčiai juda didžiosios pasaulio ekonomikos, siekdamos mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Kinija jau yra gerokai labiau elektrifikuota nei Lietuva: elektra ten sudaro apie 28 proc. galutinio energijos suvartojimo, ES – 23,4 proc., JAV – 22 proc., o Lietuvoje – vos 16,5 proc.

Kitą naftos šoką turime pasitikti mažiau priklausomi

Jei norime konkurencingesnės pramonės ir mažesnių transporto išlaidų gyventojams, šią krizę turime išnaudoti tam, kad kitą kartą nuo pasaulinės naftos kainos priklausytume mažiau.

EIMIN informacija