Tarnystėje – džiaugsmas ir atsakomybės pilnos rankos

Renka medžiagą apie kandidatus

 „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ aiškina, jog lotyniškas žodis „auxiliaris“ reiškia „padedantis“, „teikiantis pagalbą“. Augziliaras esąs katalikų dvasininkų laipsnis ir pareigos – vyskupo arba arkivyskupo padėjėjas. Prašytume daugiau paaiškinti apie šias pareigas. Kodėl ir kaip skiriamas augziliaras?

Katalikų bažnyčios vyskupijoms vadovauja vyskupai ordinarai, o iš kelių vyskupijų sudarytai arkivyskupijai – arkivyskupas metropolitas. Didesnių vyskupijų, pavyzdžiui, Telšių, vyskupas ordinaras bei Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų arkivyskupas metropolitas gali prašyti pagalbininko – augziliaro.

Jei paprašo, vyskupai pasitaria, kas iš kunigų vertas juo tapti. Tada jie apie tris kandidatus į augziliarus renka medžiagą, apklausdami juos pažįstančius pasauliečius ir dvasiškius. Vyskupai tai daro saistomi paslapties – niekam neprasitardami, ką sužinojo. Surinktą medžiagą teikia apaštališkajam nuncijui Lietuvoje. Šis ją apibendrina ir perduoda Lietuvos Vyskupų kongregacijai (LVK). Ji popiežiui pataria, kurį kandidatą iš trijų kunigų, apie kuriuos surinkta medžiaga, skirti augziliaru. Tačiau popiežius gali juo skirti kitą kandidatą, nei patarė LVK. Vyskupui ordinarui arba arkivyskupui metropolitui mirus ar pasitraukus iš pareigų, jo vietą gali užimti padėjėjas.

Kaip nutiko Jūsų atveju – ar LVK patarė popiežiui skirti Jus Kauno arkivyskupijos augziliaru, ar buvote tarp kitų dviejų kunigų kandidatų į šį dvasininkų luomą?

Nežinau. Popiežius pasirenka veikiamas Šventosios Dvasios. Iki tol, kol būsiu įšventintas vyskupu, Lietuvą pasieks bulė – popiežiaus parašu patvirtintas raštas, kuriame nurodyta, kuo jis mane paskyrė.

Darbų duos arkivyskupas

Kada ir kur Jus įšventins vyskupu?

Balandžio 22 d. 12 val. Kauno arkikatedroje bazilikoje. Įšventinimo iškilmėse dalyvaus apaštališkasis nuncijus Lietuvoje, šalies vyskupai. Joms ruošiuosi: kviečiu svečius, atliksiu rekolekcijas ir pan.

Kokią pagalbą nuo balandžio 23 d. teiksite Kauno arkivyskupui metropolitui Kęstučiui Kėvalui?

Atliksiu darbus, kuriuos jis man paves. Galbūt vietoje jo atstovausiu Kauno arkivyskupijai. Arba Sutvirtinimo sakramento teikimo dieną vienose arkivyskupijos parapijose jį teiksiu aš, kitose – K. Kėvalas. Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai vyksta 12 dienų, juos veda vis kitas vyskupas. Galbūt, arkivyskupui nurodžius, vieną dieną juos vesiu aš. Arba, jo palieptas, vyksiu į kurią nors arkivyskupijos parapiją tartis su jos vadovu dėl tam tikrų reikalų ar aiškintis probleminę situaciją.

Ar neprislėgs pareigų našta, juk dar ir „Marijos radijui“ vadovaujate?

Be abejo, žmogus trapus: neįmanoma visur spėti įdedant širdį. Turbūt kitas žmogus bus „Marijos radijo“ vadovu.

Popiežius Jus skyrė ir tituliniu Castello di Tatroporto vyskupu. Kokia tai tarnystė?

Simbolinė, išreiškianti pagarbą seniesiems krikščionims. Castello di Tatroporto vyskupija yra istorinė. Jos, gyvavusios Afrikos žemyne, dabartinio Alžyro teritorijoje, nebėra. Vienintelį žinomą šios vyskupijos vyskupą Reparatą, gyvenusį V a., nuteisė tremtimi, kaip ir kitus senesnių laikų Afrikos katalikų vyskupus. Daugiausia titulinių – istorinių – vyskupijų yra dabartinėje Turkijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje.

Tai buvo stebuklas

Kai sužinojote, kad popiežius paskyrė augziliaru, kas labiau užvaldė – džiaugsmas ar nerimas dėl galimų sunkumų, atliekant šią tarnystę?

Aplankė dvejopi jausmai. Smagu, kad mane pastebėjo, manimi pasitiki ir kviečia tapti augziliaru – dvasiniu apaštalų įpėdiniu, priimančiu atsakingesnius sprendimus ir patariančiu kunigams. Juk vyskupai – bažnytinės bendruomenės prižiūrėtojai, įpareigoti kantriai ir ištikimai liudyti tikėjimą Jėzumi Kristumi net tuomet, kai gresia už tai pralieti savo kraują, prarasti gyvybę. Šią bebaimę ištikimybę simbolizuoja rausva vyskupo kepurėlė. Bet su augziliaro tarnyste susijusi didžiulė atsakomybė slegia, baugina, įpareigoja.

Ji, kaip spėtina iš Jūsų akių ir tarsi švino pripildytų – sunkiai kylančių ir nusileidžiančių vokų, net naktis pavertė bemiegėmis? Kas labiausiai baugina neriant į Kauno arkivyskupijos augziliaro tarnystę?

Baugu, kad galiu ką nors nuvilti, griežtesnį sprendimą priimti ir neatlaikyti dėl to kilusios kritikos. Pavyzdžiui, parapijai susiskaldžius ar kilus parapijiečių nepasitenkinimui vietos kunigu, jie kreipiasi į vyskupą ar arkivyskupą. Man, vyskupui augziliarui, teks parapijoje išsiaiškinti situaciją ir pasiūlyti arkivyskupui išeitį, tarkime, iškelti tą kunigą į kitą parapiją. Tai nelengva.

Ar ne pats kaltas? Užsitarnavote aukštesnes pareigas, taigi, ir didesnę atsakomybę, dabartines bemieges naktis. Mat, kunigaujant atsiskleidė vyskupo pareigoms būtinos savybės, pavyzdžiui, tvirtas tikėjimas, išmintis, džiaugsmingumas, kitos žmogiškosios dorybės. Antai kiek daug laimės, tėviškos šilumos dovanojote vaikams, jaunuoliams, jų tėvams, rengdamas jiems gamtoje stovyklas, žygius, vadovaudamas piligriminėms kelionėms.

Tai buvo ne šiaip žygiai, stovyklos, o stebuklas, Dievo darbas. Štai nuotrauka (rodo – red. past.): pėsčiomis keliavę vaikai pavargo, tačiau akys spindi džiaugsmu. Jie, tapę Bažnyčios dalimi, yra draugiški, jaučia, kad Dievas juos myli, kad smagu gyventi.

Ar tai ne Jūsų nuopelnas, kaip ir Vilniaus arkikatedroje įvykęs vaidinimas apie šv. Kazimierą, kuriame vaidino parapijos vaikai?

Ne mano. Dievas man davė mintį surengti šį vaidinimą ir stovyklas, žygius. Juose dalyvavę vaikai, jaunuoliai patys klausinėjo apie Dievą, tikėjimą, nes jiems tai buvo įdomu.

Juto ženklus

Turbūt stiprybės nepalūžti augziliaro tarnystėje tikitės iš Dievo?

Kodėl sutikau tapti vyskupu augziliaru – nešti padidėjusios atsakomybės naštą? Nes su padėka turiu atsiliepti į žmonių pasitikėjimą manimi, kad galiu atlikti šią tarnystę. Jei esu kviečiamas į ją, einu, vildamasis, kad Dievas mane, silpną, šiame kelyje stiprins panaudodamas ir mano žurnalistinius įgūdžius, suvokimą. Stebiuosi, kaip Jis geba įvairias žmogaus patirtis tarsi skirtingų spalvų siūlus įmegzti į mezginį, sukurdamas ne marmalynę, o gražų raštą. Jei ne žurnalistika, turbūt niekada nedirbčiau „Marijos radijuje“. Džiaugiuosi, kad prieš tai nemažai žurnalistikos įgūdžių įgijau dirbdamas „Ūkininko patarėjuje“ korespondentu – kalbindamas paprastus žmones. Tikiuosi, šie įgūdžiai padės atliekant vyskupo augziliaro tarnystę. Bemiegės naktys, kilusios dėl baimės ją atlikti, turbūt netrukus baigsis.

Kada, kokiomis aplinkybėmis pajutote kunigystės pašaukimą? Gal dirbdamas „Ūkininko patarėjuje“? Į redakciją įžengdavote pilnas vidinės ramybės – gilaus tikėjimo žmonėms būdingos savybės, be to, su visais elgėtės pagarbiai.

Kunigystės pašaukimas neateina nei iš šio, nei iš to. Tai dažniausiai ilgas procesas, tarsi vitražas, susidedantis iš mažų stikliukų. Šis pašaukimas atėjo iš amžinybės ir Dievo ilgesio, Jo pastangų kalbinti mane. Tokį ilgesį ir ženklus, kad Dievas kviečia tapti kunigu, stipriai jutau dirbdamas „Ūkininko patarėjuje“. Tuomet ir ėmiau svajoti tapti  kunigu. Tačiau maniau, kad ši svajonė nevirs tikrove. Į kunigų seminariją stojau, priremtas prie sienos – pajutęs, kad privalau žengti kunigystės keliu, nes kitaip gyventi negaliu. Atsiliepti Dievui skatino Jo ženklai.

Kokie?

Pavyzdžiui, „Ūkininko patarėjo“ redakcijos vairuotojas veža mane į komandiruotę ir klausia: „Galbūt ketinate stoti į kunigų seminariją?“ Galvoju, iš kur jis žino, kaip suprato, kad ta mintis mano širdyje krebžda? Kai nuolat gauni tokius signalus, tada troškimas tapti kunigu pasireiškia visu grožiu.

Kabliukas nedingo

Kad tapote kunigu, galbūt lėmė ir prigimtinės savybės, pavyzdžiui, ramybė, meilė žmonėms, geranoriškumas?

Dievas jas panaudoja. Bet kodėl žmogus atsiliepia, kai Dievas kviečia jį tapti kunigu, yra paslaptis. Kol nepasukau į kunigystę, jaučiausi nelaimingas, o pasukęs pajutau, kad tai mano kelias, mano vieta. Tada aplankė tikroji ramybė. Ir žmonės džiaugiasi, kai padedu jiems patirti Dievo artumą. Vadovaujuosi kunigu, rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu, teigusiu, jog, jei norime būti laimingi, laimę neškime kitiems, tuomet ji paslaptingai grįš mums.

Ar, kaip ir J. Tumas-Vaižgantas, ieškote deimančiukų – esate linkęs pastebėti ir atskleisti gerąsias žmonių savybes?

Ne visada. Juk esu žurnalistas. Žurnalistai ieško ne tik to, kas gera. Gyvenimą regiu įvairiabriaunį. Tik klausimas, į ką kreipiu daugiau dėmesio.

Žurnalistinis kabliukas išlieka?

Taip, nes to išmokau.

Ar nenusivylėte „Ūkininko patarėju“, kai jame dirbote – jo kolektyvu, pačiu leidiniu?

Ne. Atvirkščiai: draugiškame kolektyve patyriau daug džiugių akimirkų. Redaktorius Vytenis Neverdauskas buvo man rūpestingas ir dosnus – nuoširdžiai bendravome, skyrė gerus honorarus. Jie anuomet man, studentui, labai pravertė. Tada žurnalistika buvo kitokia – „Ūkininko patarėjas“ pas skaitytojus ateidavo kaip šeimos narys, padedantis atsigauti širdžiai. Straipsnių kalba buvo paprastesnė, vaizdingesnė. Dabar laikraštis nukrypęs į apibendrinimus, įstatymų aiškinimą, ūkinius dalykus. Natūralu – turbūt to dabar reikia žmonėms.

Atleisti yra dovana

Daugelyje nuotraukų, kuriose esate įamžintas baigęs kunigų seminariją ir atlikdamas kunigo tarnystę, plačiai šypsotės. Ar būnate piktas?

Žinoma. Kai kas nors, pavyzdžiui, „Marijos radijo“ darbuotojai, jų yra 13, ko nors nepadaro, griežtai pasakau.

Kuriam miestui – Vilniui ar Kaunui – jaučiate daugiau sentimentų? Galbūt Kaunui, nes šalia jo, Garliavoje, užaugote, gyvenate?

Vilniui, nes ten patyriau daug gyvenimo atradimų, gražių akimirkų, prabėgo jaunystė. Dabar gražių akimirkų lauksiu Kaune. Šio miesto mažojoje Prisikėlimo bažnyčioje mane krikštijo, o arkikatedroje bazilikoje priėmiau Sutvirtinimo sakramentą.

Ar vis dar auginate kambarines gėles?

Taip. Jų sodinimas, priežiūra – poilsio dalis, padedanti įjungti kitas smegenų sritis. Vasarą prisiskinu vaistažolių, pavyzdžiui, lietuviško aspirino – pelkinės vingiorykštės – ir lietuviškos žaliosios arbatos – gauromečio. Geriu jų arbatą, ja vaišinu kitus žmones.

Kas dar padeda įjungti kitas smegenų sritis, kai perkaista jų dalys, susijusios su kunigo tarnyste?

Patinka susitikti su draugais, kartu keliauti arba vienam dviračiu skrieti į gamtą.

Prašytume palinkėjimų skaitytojams.

Linkiu prisiminti, kas yra Dievas. Jis kviestas ir nekviestas beldžiasi į visų žmonių širdis. Tik reikia pastebėti tuos ženklus. Jam nėra neįmanomų dalykų. Net pasvajoti nedrįsau, kad tapsiu kunigu. Ne tik kunigauju – dar ir vyskupu paskyrė.

To nusipelnėte.

Tai dovana. Atrasti pamestus daiktus, susitaikyti su kitais žmonėmis, jiems atleisti taip pat yra dovana.

Autorės ir kunigo Sauliaus BUŽAUSKO archyvo nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.