Tarp Londono ir lazdynų giraitės

Pirmasis derlius – du maišai riešutų

Tik grįžę iš užsienio, Domeikai nusprendė, kad Indrės senelio žemę reikia apsodinti kokiomis nors žemės ūkio kultūromis. Susidomėjo lazdynais, apsilankė pas jau patyrusius jų augintojus.

„Pirmiausia įsigijome tik keletą sodinukų, pasodinome šalia sodybos. Vėliau įveisėme daugiau kaip tūkstantį riešutmedžių. Nors daug kas mums sakė, kad riešutmedžius auginti labai paprasta ir nebrangu, tikrovė pasirodė kiek kitokia. Reikia ir tręšti, ir purkšti, ir žolę aplinkui nupjauti. Pirmaisiais metais užėjo smarki sausra, beveik visi medeliai nudegė. Teko iš naujo pirkti tikrai nepigių sodinukų ir atsodinti. Patyrėme nemažai nuostolių, bet nenuleidžiame rankų“, – apie lazdynų auginimo pradžią „Ūkininko patarėjui“ pasakojo K. Domeika. Pašnekovas už geranoriškus patarimus dėkojo lazdynų augintojui Dariui Mozūraičiui, su kuriuo susipažino per socialinius tinklus.

Pernai rugpjūčio pabaigoje Domeikai jau sulaukė pirmojo lazdynų derliaus – priskynė porą maišų riešutų. Užteko sau, giminėms, draugams. Riešutai užaugo labai dideli. Skanūs buvo ir švieži, ir padžiovinti.

Šis pavasaris lazdynų augintojų vėl nedžiugino. Stiprios ir ilgalaikės šalnos apšaldė pirmuosius lazdynų lapelius, medeliams neleido pilnai sulapoti.

„Žiūrėsime, kokie orai bus toliau. Gal dalis riešutmedžių dar atsigaus. Nušalusias šakeles nukarpysime. Bet derlius tikrai bus menkesnis už pernykštį, parduoti riešutų vargiai pavyks“, – įsitikinęs redakcijos pašnekovas.

Ateityje Domeikai norėtų pabandyti savo užaugintus riešutų branduolius skrudinti, kepinti, o gal – ir riešutų sviestą gaminti.

Tarp Londono ir Želvių

Sodyba Želviuose – I. Domeikienės senelių tėviškė, kurioje vaikystes leisdavo dabartinė jos šeimininkė ir kurios, senelio prieš mirtį paprašyta, nepardavė ir neleido nugriauti. K. Domeika baigia atnaujinti, šiuolaikiškai įrengti senus namus. Neseniai rekonstravo tvartą. Laiko ir keturių dešimčių vištų būrį visiškai automatizuotame „namelyje“, kuriame vartai atsiveria saulei tekant, o užsidaro per saulėlydį... Šeima sodina daržus, mėgaujasi akimis neaprėpiama erdve.

Į Londoną Domeikai yra nusprendę nebegrįžti. Tiesa, kol kas Kęstutis dar migruoja tarp Londono ir Želvių, nes milijoniniame mieste turi darbą. Mėnuo Anglijoje – pora savaičių Lietuvoje. Kaime puikiai pritapo ir dvylikametis Domeikų sūnus bei dešimtmetė dukra. „Gal mes keistuoliai esame? Nepeikiame gyvenimo svetur, bet be savo šaknų gyventi negalime“, – kalbėjo Domeikai.

Svečioje užtrukti neketino

Kęstutis iš Upynos ir nuo Užvenčio kilusi Indrė susipažino studijuodami Šiaulių universitete. Būsimieji matematikė ir fizikas, sukūrę šeimą, po studijų nusprendė pabandyti pagyventi jiems neįprastoje aplinkoje.

Pasirinko Londoną, nes ten jau gyveno Kęstučio dėdė. Jauna šeima neketino milijoniniame mieste užtrukti, bet nė patys nepajuto, kaip Anglijoje prabėgo net dvylika metų. Domeikai sutaupė pinigų būstui, įsitvirtino. Kęstutis įsidarbino rimtoje firmoje. Šeima sulaukė sūnaus, vėliau ir dukros. Indrė, augindama vaikučius, dar sugebėjo baigti ir kirpėjų kursus, įsirengė namuose kirpyklėlę.

Bet tėviškės trauka buvo labai stipri. Be to, Domeikai buvo sutarę, kad sūnus turi mokyklą lankyti Lietuvoje, todėl į gimtąją šalį iki to laiko turi grįžti. Ir grįžo. Į Indrės senelių namus Želviuose, kuriuose vaikystes dažnai leisdavo ir dabartinė sodybos šeimininkė. Patikrinus berniuko žinių ir sugebėjimų lygį, vaikas buvo priimtas į antrąją Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos klasę. Dabar jau abi Domeikų atžalos – moksleiviai.

„Kaip buvo smagu matyti, kad vaikai džiaugiasi gyvenimu kaime, kaip basi po žolę laksto, po medžius karstosi, šėlioja. Ir stebisi. Pavyzdžiui, nematytais augalais. Londone vaikai turėjo tenkintis mažu kiemeliu su uždarais vartais. Ir mes su vyru nuo uždarumo, labai ribotos erdvės, galybės žmonių jau buvome pavargę. Sūnus iki šiol neatsidžiaugia sodyba, kaimu, jam jokių londonų nereikia“, – sakė I. Domeikienė.

Vištidė automatiozuota

K. Domeika migruoja tarp Londono ir Želvių – kas antrą mėnesį porai savaičių grįžta namo. Bet jau spėjo suremontuoti seną namą, įsirengė vidų. Kiemas jau išklotas trinkelėmis. Šiemet sutvarkė tvartą. Kiaušinių susirinkti nereikia šeimininkams eiti į vištidės vidų – užtenka atidaryti specialias dureles ir pasiimti iš švarios patalpos. Automatizuotas ir girdymas, ir lesinimas. Lesalais vištidė pildoma kartą per mėnesį. Naminių kiaušinių užtenka ne tik patiems vištų šeimininkams, bet ir netoliese gyvenančiai Indrės mamai, kaimynams, draugams. Neparduoda – išsidalija ir pasidalija.

„Automatizuota vištidė – palengvinimas man. Tik grįžtu iš darbo (Indrė dirba Užvenčio kultūros centro administratore) – ir ant traktoriuko-žoliapjovės arba į laukus, prie lazdynų. Dar ir bulvių užsiauginame, kitų daržovių. Nėra lengva. Bet gyvenimas savame krašte atperka bet kokius sunkumus. Ūkyje ir anūkus prižiūrėti labai padeda mano mama Laima Butkienė“, – teigė ŪP pašnekovė.

Indrės ir Kęstučio DOMEIKŲ nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.