Teisę atsiskaityti grynaisiais turi saugoti įstatymai

„Šiandien iš visų pusių sklindant diskusijoms apie galimą karą, nėra ir negali būti tvirtesnės apsaugos žmogui už jo teisėtai įgytas lėšas – grynuosius pinigus. Niekas nesuteiks jokių tikrų garantijų ne tik dėl savivaliaujančių bankų ir valdžios elgesio bei sprendimų, bet ir dėl internetinių paslaugų bei elektros energijos sutrikimų ar atjungimų. Todėl niekas ir neturi teisės riboti asmens teisių teisėtai gauti lėšas grynaisiais pinigais ir juos naudoti. Priešinga interpretacija yra nesąžininga ir savitikslė, ribojanti asmenų teises ir pasmerkianti juos priklausomybei nuo valdžios, nuo bankų ir įvairių sukčių. Todėl teisės atsiskaityti grynaisiais konstitucinė apsauga yra ir vienas svarbiausių mūsų savisaugos, ir išlikimo klausimų.

Mūsų pinigai – tai mūsų nuosavybė. Mus verčia pinigus laikyti bankuose, kur jie tampa bankų nuosavybe. Kodėl mūsų Konstitucija negina šios mūsų nuosavybės?

Sukčiams pasisavinus mūsų lėšas, kurias esame verčiami „patikėti“ bankams, ne bankai, o mes netenkame šių savo lėšų. Tai vyksta, nes šios mūsų nuosavybės negina Konstitucija. Ją pataisius, niekas neuždraus mums atsiskaityti grynaisiais pinigais, niekas mums neuždraus disponuoti savo turtu. Ne veltui karo grėsmės akivaizdoje Europos Komisija (EK) nutarė, kad kiekvienas mūsų turime turėti atsargų, taip pat ir grynųjų pinigų.

Per dvejus metus ES pasiruošė skaitmeninio euro įvedimui, teliko priimti galutinį sprendimą. Skaitmeniniu euru siekiama visuotinės kiekvieno mūsų visų mokėjimų kontrolės, kuri bus neįmanoma, jei išliks grynieji pinigai. Todėl ir siekiama suvaržyti bei sunaikinti grynuosius pinigus, priversti mus šią mūsų nuosavybę „patikėti“ bankams.

Lenkija jau atsisakė paklusti skaitmeninio euro įvedimui ir grynųjų pinigų panaikinimui. 95 proc. Šveicarijos piliečių pasisako už atsiskaitymų grynaisiais pinigais būtinumą. Todėl ši mūsų Konstitucijos pataisa – tai ne alternatyva elektroniniams atsiskaitymams, o konstitucinė mūsų nuosavybės – grynųjų pinigų – apsauga. Savo nuosavybę turime valdyti patys, niekas negali į ją kėsintis. Mūsų Konstitucija turi apsaugoti mūsų nuosavybę. Nes nematome jokių valdžios pastangų pažaboti Lietuvoje savivaliaujančius bankus, todėl belieka galimybė tai pažaboti referendumu.

JAV net nedrįstama bandyti riboti atsiskaitymus grynaisiais. O štai balandžio 14-ąją Vengrijos parlamentas priėmė Pagrindinio įstatymo 15-ąją pataisą, nustatančią teisę atsiskaityti grynaisiais pinigais, kaip fundamentalią teisę. Pataisa įsigaliojo iškart, kai kurios jos nuostatos pradės galioti vėliau. Nuo liepos 1 d. Vengrijoje verslai privalo sudaryti galimybę pirkėjams atsiskaityti grynaisiais, nebent būtų teisinių išimčių (pvz., paslaugos vykdomos tik internetu, tam tikrose automatizuotose parduotuvėse ir pan.). Pataisa pakeitė esamą nuostatą apie nuosavybę – Vengrijos Konstitucijos  reikalavimas, kad „visi turi teisę turėti ir paveldėti nuosavybę“, papildytas nuostata „ir atsiskaityti grynaisiais pinigais“.

Tai reiškia, kad teisė mokėti grynaisiais toje šalyje tapo dalimi nuosavybės teisės nuostatų. Mūsų siūloma Konstitucijos pataisa taip pat yra dėl asmens nuosavybės teisių gynimo. Jei kam nors dėl propagandinių klišių nepatinka Vengrijos pavyzdys, pažiūrėkime į Šveicariją. Šitos šalies 1 tūkst. Šveicarijos frankų (CHF) yra didžiausios lėšų sumos banknotas pasaulyje. Atsiskaitymai grynaisiais neribojami, tik, mokant daugiau nei 100 tūkst. CHF, reikia identifikuoti save, kaip mokėtoją, o Šveicarijos muitinei pareikalavus, jei veži per šios šalies sieną daugiau kaip 10 tūkst. CHF, turi identifikuoti save ir nurodyti lėšų kilmę bei panaudojimo paskirtį.

ES atsiskaitymų grynaisiais neriboja Austrija, Kipras ir Liuksemburgas. Europos Parlamentas (EP) siekia, kad nuo 2027 m. atsiskaitymai grynaisiais neviršytų 10 tūkst. Eur. Lietuva, uolus sovietinių laikų mentaliteto „pionierius“, susinaikinimo lenktynėse – pirmaujančiųjų grupėje. Nuo 2022 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo nuostatos, pagal kurias ir fiziniai, ir juridiniai asmenys atsiskaitymus ir mokėjimus pagal sandorius gali atlikti grynaisiais pinigais, jeigu jie neviršija 5 tūkst. Eur. Tačiau Lietuva dar turi ką vytis, kad taptų absoliučiu „lyderiu“, nes Prancūzijoje ir Italijoje atsiskaitymai grynaisiais leidžiami tik iki 1 tūkst. Eur, o Graikijoje – iki 500 Eur. Pastarojoje, matyt, taip atsitiko todėl, kad 2015 m., euro zonos valstybėms parklupdžius prasiskolinusią Graikiją, ji buvo priversta imtis griežtų taupymo priemonių, išparduoti strateginius objektus ir pan.

Tačiau kodėl Šveicarijos centrinis bankas (ŠCB) laikosi kitokios politikos? Pagal ŠCB tyrimus, 95 proc. Šveicarijos piliečių pasisako už grynųjų pinigų atsiskaitymų išsaugojimą. 2024 m. pabaigoje ŠCB pradėjo ruošti naujus eskizus grynųjų banknotų išleidimui. Šveicarijos Laisvės judėjimas įregistravo ir surinko reikiamą piliečių parašų skaičių referendumo iniciatyvai dėl atsiskaitymų grynaisiais garantijos įtvirtinimo Šveicarijos Konstitucijoje. Šveicarijos Vyriausybė, skirtingai nei Lietuvos valdžia, paniškai bijanti bet kokio ne jos sankcionuoto referendumo, pateikė kontrpasiūlymą, kuriam žemesnieji parlamento rūmai kovo mėn. nepritarė ir nusprendė patys inicijuoti Konstitucijos papildymą. Šį siūlymą turi patvirtinti aukštesnieji parlamento rūmai. Taigi, Šveicarijoje parlamentas gerbia savo tautą ir dirba pagal jos atstovų siūlomą darbotvarkę.

Ar mums patinka būti ne šveicarais? Mes, 18 Lietuvos piliečių, iš Lietuvos Seimo dalykiškų sprendimų nesitikime, todėl veikiame patys. Referendumas lieka vienintelis teisėtas mūsų tautos savigynos instrumentas.

Dar noriu pastebėti, kad įregistravus referendumo iniciatyvą dėl konstitucinės apsaugos teisei atsiskaityti grynaisiais pinigais, kartu prasminga vykdyti ir kitą referendumo iniciatyvą, kad kitą kartą referendumo inicijavimui nebereikėtų rinkti tam pritariančių 300 tūkst. piliečių parašų. Todėl spalio 27 d. VRK pateikėme prašymą įregistruoti referendumo iniciatyvą dėl Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimo. Siūlomu įstatymo projektu referendumo inicijavimui Konstitucijoje būtų įtvirtinta 50 tūkst. piliečių parašų teisė. Tokiu būdu ne tik žodžiais būtų suaktyvinta pilietinė visuomenė. Tokia kartelė atitiktų Venecijos komisijos Gerosios referendumų praktikos kodekso rekomendacijas ir užtikrintų Lietuvos valstybės pagarbos jos piliečiams tęstinumą – pagal mūsų šalies 1922 m. Konstitucijos bei 1928 m. Konstitucijos reikalavimus referendumui inicijuoti buvo privaloma 50 tūkst. piliečių valia.

Pagal analogiją su mūsų valstybės šiomis buvusiomis Konstitucijomis siūloma, kad tuo atveju, jei referendumo iniciatyva yra ne dėl Konstitucijos pataisų, per vieną mėnesį nuo patvirtinimo apie surinktus piliečių parašus, Seimas turėtų balsuoti dėl referendumui siūlomo sprendimo. Seimui sprendimo nepriėmus, vyktų referendumas.

Taip pat siūloma nustatyti, kad po reikiamo skaičiaus piliečių parašų surinkimo referendumas turi įvykti per 4 mėnesius. Tokiu būdu būtų pakeista ydinga konstitucinio referendumo įstatymo nuostata, suteikianti Seimui teisę iki vienų metų vilkinti referendumo paskelbimą.

Būtina paneigti klaidingą nuomonę, kad dėl didelio iš Lietuvos išvykusių piliečių skaičiaus referendumas nėra realus Lietuvoje. Tai paneigia ne tik Seimo paskelbtų referendumų dėl atominių elektrinių statybos ir pilietybės dalyvių skaičius, bet ir tai, kad į pagal Rinkimų kodeksą į rinkėjų / referendumo dalyvių sąrašus į užsienį išvykę Lietuvos piliečiai įrašomi tik tokiu atveju, jei jie registruojasi referendumo ar rinkimų dalyviais. O jų, beje, labai mažai. Tad nereikėtų pamiršti, kad referendumas – ne tik Seimo, bet ir mūsų šalies piliečių įrankis.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.