Ten, kur susitinka gamta ir kolekcininko aistra

Kas Jums yra sodyba? Prieš kiek metų įsikūrėte vaizdingoje Vilniaus rajono vietovėje?

Sodyba man – namai ir mano gyveni­mo būdas. Prieš septynerius metus, kai nusprendžiau palikti Kauną ir išvydau šį kampelį su siūruojančiais beržais ant kalniuko ir netoliese ošiančiu mišku, supratau, kad pagaliau radau savo gy­venimo vietą.

2016 m. iš gyvenvietės šalia Kauno atsikrausčiau į visiškus laukus. Tai buvo įsimintina vasara laukinėje gamtoje, sta­tant namą sau ir bandant sukurti namus augalams, kuriuos atsivežiau iš buvusios sodybos.

Kokie augalai dominuoja sodyboje?

Tai nuo seno čia augę medžiai: beržai, pušys, senas gluosnis. Sklypo reljefas nely­gus, todėl teko įrengti terasas. Jų šlaituose susodinti snapučiai, viendienės, šalavijai, flioksai. Daugiametes gėles stengiuosi sodinti grupėmis.

Jūsų sodyba skendi tarp žiedų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, graži net žiemą.

Žydėjimas tęsiasi išties ilgai. Po ilgos žiemos labai laukiami pirmieji ankstyvo pavasario žiedai. Žinoma, tai svogūninės gėlės, pasodintos terasų šlaituose tarp daugiamečių. Pro svetainės langą smagu stebėti pirmuosius mėlynus ir rausvus žibučių žiedelius, eleborus. Gegužę įsi­siūbuoja plautės, burbuliai, rudgrūdėlės, snapučiai, ylalapiai flioksai ir kt. Pradeda žydėti vaismedžiai, vėliau alyvos, kurių sodyboje auga daugiau nei 10 veislių.

Kai daugiamečių gėlių kolekcijos gau­sėja, tikriausiai kinta ir gėlynų vaizdas?

Mano didžiausias pomėgis ir pragy­venimo šaltinis yra daugiamečių gėlių kolekcijos gausinimas ir prekyba auga­lais. Jau 20 metų juos sodinu, dauginu ir puoselėju. Mano gėlynai nėra ir niekada nebus išbaigti: užaugusius kerus iškasu ir padauginu, o į atsilaisvinusias vietas sodinu kitus. Visada atsižvelgiu į augalų poreikius. Mėgstančių saulę nesodinu į šešėlį, o kurie mėgaujasi šešėliu, nekepinu saulėje. Jei augalui reikia derlingos dirvos, pagerinu ją kompostu, daugiau tręšiu, nes mano sode ji lengva ir nelabai derlinga.

Augalų stengiuosi nelaistyti, o paso­dintus mulčiuoju medienos drožlėmis, nupjauta vytinta žole ir kt. Tuomet ir ravėti tenka mažiau. Mėgstu aukštesnius, vešlesnius augalus, nes jie kelia mažiau rūpesčių, lengviau prižiūrėti.

Kaip derinate augalus gėlynuose: pagal aukštį, spalvą, kero formą?

Gėlynuose stengiuosi derinti pagal pana­šias auginimo sąlygas, žinoma, atsižvelgiu ir į spalvą, formą, aukštį, lapijos tekstūrą. Mėgstu įvairių spalvų derinius didesnėse ir visai mažose jų grupėse.

Balta – šviesos, gerumo, švaros simbolis. Atrodo, pati paprasčiausia spalva. Nors baltų žiedų gamtoje daugiausia, keista, kad sodininkai šios spalvos nelabai mėgsta. Baltažiedės gėlės: varpotoji veronika ‘First Lady’, puikusis bijūnas ‘Shirley Temple’, visžalė rudgrūdėlė, gojinis šalavijas ‘Sen­sation White’, astilbė ‘Weisse Gloria’, pluoštinė juka, rudeninė skaistažiedė ir kitos puikiai nušviečia tamsias sodo vietas, dera tiek prie spalvingų daugiamečių au­galų, tiek prie melsvių, paparčių, augalų su sidabriniais lapais.

Mėlyna – tai jūros, dangaus, ramybės, pastovumo spalva. Besiskleidžiantys gėlyne įvairių mėlynų atspalvių žiedai sukuria paslaptingą, užburiančią atmosferą sode. Tinkamai parinkti mėlynų žiedų augalai vizualiai didina sodą. Mėlynžiedės gėlės: pentiniai, kurpelės, levandos, šalavijai, veronikos, katžolė ‘Walker’s Low’, sna­pučiai, šluoteliniai flioksai – kontrastingai dera su geltonais (gludų, saulainių, vien­dienių), kreminiais (arunkų, blakėžudžių, astilbių), švelniai rožiniais (plukių, rožių, bijūnų) žiedais.

Kokioje sodo vietoje geriausia įkurdinti šviesamėgius augalus?

Didžioji dalis augalų mėgsta atviras, saulėtas vietas, jiems patinka šiluma, kai kurie gerai pakelia ir karštį. Negaudamos pakankamai saulės šviesos, gėlės blogai augs, nežydės, ištįs. Nors ir būdamos šviesamėgės, kai kurios daugiametės dienos metu jai nėra vienodai reiklios. Svarbiausia joms gauti daug šviesos ry­tinėmis ir popietinėmis valandomis, kai intensyviausiai vyksta gyvybiniai procesai. Nedidelis pavėsis kaitrų vidudienį saugotų nuo perdžiūvimo, ne taip bluktų žiedų spalvos.

Tai daugiausia kultūrinės veislės, reika­laujančios ne tik šviesos, bet ir derlingos, gerai įdirbtos dirvos bei pakankamai drėgmės: bijūnai, flioksai, ežiuolės, pentiniai, lelijos, chrizantemos, saulainės, miskantai, barzdotieji vilkdalgiai, viendienės ir kt.

Gėlės, kurios gerai pakelia sausrą ir karštį, dažniausiai turi pilkšvus, sidabriškus ar mėsingus, vaškiniu apdangalu padeng­tus lapus. Kai kurios jų yra itin kvapnios: levandos, čiobreliai, šalavijai, kraujažolės, mėtos. Sausoje, karštoje vietoje puikiai augs zundos, šilokai, katžolės, šlamainiai, bobramuniai, gvazdikai, bandreniai, sau­leniai ir kt. Šie augalai nemėgsta trąšios, drėgnos dirvos.

Kokie augalai gerai auga pavėsingose vietose?

Tokioms vietoms ieškokite gėlių, kilusių iš miškingų vietovių. Jos mėgsta augti medžių ir krūmų pavėsyje, kur saugo nuo kaitrių saulės spindulių, užstoja nuo vėjo, o krintantys lapai rudenį tampa šiltu apklotu prieš žiemą.

Daugelis pavėsį mėgstančių gėlių spar­čiau auga pavasarį, kai medžiai dar būna be lapų. Jos spėja sukrauti pumpurus ir pražysta iki suveši lapija. Vasarą gražiais lapeliais pasipuošia plautės, epimedžiai, tijarėlės, telimos, baltašaknės, žiemės, ži­buoklės. Pavėsis patiks melsvėms, jų didelis pasirinkimas. Galite sodinti ir paparčius. Iš varpinių augalų pavėsis tiktų japoninėms viksvoms, miškiniams kiškiagrikiams. Po medžiais puikiai augs daugelis svogūninių gėlių: snieguolės, pavasariniai erančiai, krokai, scylės, leukojos.

Po dideliais medžiais gėlėms augti sun­ku, nes visą laiką reikia rungtis su stipriomis jų šaknimis. Po jais sodinkite kuklesnes žemaūges: valdšteinijas, žiemes, plukes.

Visos šios gėlės tiks ir šiaurinėje namo pusėje esantiems gėlynams.

Pati gausiausia ir vertingiausia so­dyboje bijūnų kolekcija. Kuo šios gėlės Jums ypatingos?

Labiausiai laukiu jų žydėjimo. Sukaup­toje kolekcijoje daugiau nei 150 veislių. Kiekvieną rudenį tenka gerai pagalvoti, kur pasodinti naujų. Tai mano mylimiau­sios gėlės, pradedančios žydėti gegužės viduryje ir kasdien pradžiuginančios vis naujai besiskleidžiančiais įvairiausių spalvų, formų ir kvapų žiedais. Paskutiniai baigia žydėti birželio pabaigoje–liepos pradžioje, palikdami prisiminimą apie beveik du mėnesius trukusį džiaugsmą.

Bijūnai būna ne tik rožiniai, balti ar raudonų atspalvių ir tuščiaviduriai arba pilnaviduriai. Pagal žiedo formą skiria­mos 5 grupės: tuščiaviduriai, japoniniai, anemoniniai, pusiau pilnaviduriai ir pil­naviduriai. Pilnaviduriai dar skirstomi į rožiškus, karūninius ir pusiau rutulinius. Daugybė pagrindinių spalvų raudonos, rožinės ir baltos atspalvių.

Skiriasi bijūnų žiedai ir kvapu. Labiausiai kvepia senovinės veislės. Hibridinių veislių kvapas silpnas arba visai nejuntamas, kai kurių ir nemalonus. Labai kvapnių bijūnų nedaug.

Bijūnų lapija nėra vienoda. Vienų lapai šviesesni, kitų tamsesni, vieni smulkūs, kiti stambūs. Skiriasi kero aukštis, kompaktiš­kumas, stiebų storis. Ankstyviausieji pra­deda žydėti gegužės viduryje, vėlyviausieji birželio pabaigoje. Atsižvelgiant į visus skirtumus, priskaičiuojama apie 35 bijūnų rūšys ir apie 5 000 veislių. Kiekvienais metais išvedama vis naujų.

Kodėl pomidorai nusipelno daržovių karaliaus vardo?

Labai mėgstu pomidorus, nes jų didžiulė įvairovė. Nė viena kita daržovė nepasi­žymi tokiu veislių gausumu. Pomidorų kolekcininke savęs nevadinu, nes nesiekiu sukaupti didelės veislių įvairovės. Auginu daigus, todėl stengiuosi atrinkti derlingas ir skanias veisles. Esu auginusi apie porą šimtų veislių, bet iš jų atsirinkau gal 80. Išbandyti ką nors naujo kasmet knieti. Deja, dažniausiai kokie du trečdaliai naujų veislių pasirodo nevertos dėmesio.

Jei reikėtų pasilikti tik penkias veisles iš turimų ir mėgstamų, būtinai pasilikčiau:

• ‘Sladkie nosiki’ – pavadinimas liau­diškas. Labai skanūs derlingi, ilgai dera ir neserga.
• ‘Kenigsberg’ raudonais ir geltonais vaisiais. Labai skanūs, nors geltonieji ir nėra labai derlingi.
• ‘Aurija’ – dėl ilgo derėjimo ir skonis neblogas.
• ‘Green Tiger’, ‘Leguška carevna’ arba ‘Bolota’ veda žalios spalvos vaisius.
• ‘Zagadka Prirody’ arba ‘Desdemonas Serdce’ – dvispalviai: raudoni ir geltoni vienu metu, labai skanūs.

Iš lietuviškų registruotų veislių labiausiai patinka ‘Skariai’ ir ‘Svara’.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Eglės Gintauskienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.