Ten, kur verdami vobulū sūriai

Mažeikių rajono Ukrinų kaimo bendruomenė beveik prieš dešimtmetį pradėjo virti obuolių sūrius. Tiesa, vietiniai juos vadina vobulū sūriais. Ukrinų kaimo bend­ruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad tas laikas buvęs verslumo skatinimo pradžia. Todėl, norėdama išsilaikyti, turėti lėšų organizacijai administruoti, bendruomenė pirmiausia įsigijo reikiamas patalpas ir ėmėsi spausti obuolių sultis. Obuolių sūrius sumąstė virti vėliau. Pasikalbėjo su vyresnėmis kaimo moterimis, pasitarė, išsiaiškino, kaip reikėtų tikrai skanius ir kvapnius sūrius pagaminti.

„Vobulū sūris – mūsų kulinarijos paveldo produktas. Tokius sūrius virė mūsų močiutės ir promočiutės. Ir mums norėjosi gyvąją tradiciją išsaugoti ir puoselėti“, – pasakojo V. Vžesniauskienė. Bendruomenė kasmet obuolių sūrių išvirdavo vis daugiau. Parduodavo ir parduoda įvairiose rudens šventėse, kalėdinėse mugėse ne tik Mažeikių, bet ir kituose rajonuose. Netrukdavo žmonės skanią šventinę prekę išpirkti, išragauti.

Pasak Ukrinų bendruomenės pirmininkės V. Vžesniauskienės, burnoje tirpstančio skanėsto su mozaikiniais gabaliukais ieškodavo parvežti namiškiams lauktuvių, į svečias šalis išvykstantiems dovanų įdėdavo, ten gyvenan- tiems – siųsdavo... Ir sūrio virėjai, ir pirkėjai ar dovanotojai taip ryšį su praeitimi laikė, gyvąją tradiciją saugojo ir saugo.

Bendruomenės pirmininkė ŪP aiškino, kad sūrio gaminimo procesas – ilgas. Sūriai verdami senoviškai. Pirmiausia paruošiami obuoliai: nulupami, supjaustomi, užpilami cukrumi, palaikomi per naktį. Rytą nupilamas susidaręs skystis, jis užverdamas, į katilą sukratomi obuoliai, verdama, maišoma... Redakcijos pašnekovės teigimu, tenka paplušėti keletą valandų, kol išverdami 8 sūriukai. Tačiau kantrus darbas tikrai atsiperka, nes sūriai tirpsta burnoje.

Ukrinų kaimo bendruomenė ne tik obuolių sūrius verda. Dar yra įsigijusi džiovinimo įrangą, kad galėtų vaisių ir daržovių atsargų žiemai pasiruošti pagal naujausią liofilizavimo technologiją – produktų užšaldymą bei džiovinimą šalčiu, kuomet produkte esantis vanduo vakuuminėje erdvėje yra paverčiamas dujomis.

„Kai žmonėms lieka cukinijų, moliūgų ar svarainių gausiai uždera, perteklių atiduoda mums. Viską sunaudoja- me“, – sakė Vilma. Bendruomenės pirmininkė pažymėjo, kad nors yra daug įvairių būdų pasiruošti atsargų žiemai, džiovinimą šalčiu tikrai verta išbandyti. Džiovinimo metu iš vaisių, daržovių išgarinama drėgmė, tačiau visos naudingosios medžiagos sukoncentruojamos, lieka net 50 proc. vitamino C. Be to, derlius ruošiamas natūraliai, žaliavos neapdorojamos jokiais chemikalais. Bendruomenėje pusiau juokais, pusiau rimtai tvirtinama, kad sudžiovinti galima viską, kas tik džiūva. V. Vžesniauskienei bene skaniausi džiovintų braškių skridinėliai dažnai nė žiemos nesulaukia, o virtos ar šaldytos uogos – jau pabodusios...

Autorės ir Ukrinų kaimo bendruomenės nuotraukos

Susijusios temos - skaitykite: Ukrinų kaimo bendruomenė, obuolių sūriai, Vilma Vžesniauskienė