Tiesa ir melas apie paslėptą milijardą

Visi žemę dirbantys Lietuvos žmonės sunerimo, kai premjeras Saulius Skvernelis prabilo, jog ūkininkai moka per mažai mokesčių. Ilgai nelaukęs jo minčiai aidu atsiliepė visas kaimo žmonių problemų nesuprantančiųjų choras, o viena daugelyje TV laidų žibanti ponia pradėjo ieškoti kaimo žmonių kišenėse paslėpto... milijardo eurų.

Atimti ir padalyti? Šitai mes jau patyrėme: pokariu stalininė „ekonomika“ ūkininką arba pasmaugdavo pyliavomis (natūrine duokle), arba išsiųsdavo pas baltąsias meškas. Holodomoras auksiniu Europos aruodu vadinamoje Ukrainoje, laimė, Lietuvoje nepasikartojo. Nepasikartos jis ir dabar, bet požiūris į žemdirbį formuojamas labai panašus – tai mokesčių nemokantis, valstybę žlugdantis „elementas“. Toks populizmas labai patrauklus, nes niekuo neįsipareigodamas gali žadėti didžiulį socialinių dovanų maišą, net nesuvokdamas, iš kur jį prikrausi. Taip kurstoma miesto ir kaimo nesantaika, skatinamas nepagrįstas pavydas. Visiems, kas užsimojo lengvatų kapojimo dalgiais, pirmiausia siūlau pasigilinti į oficialią statistiką, kurią viešai skelbia Valstybinė mokesčių inspekcija. Pradėkime nuo labiausiai eskaluojamo gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Naujausi duomenys – apie 2015 m., kai ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių sumokėtas pajamų / pelno mokestis viršijo 12,1 mln. Eur. Atkreipkite dėmesį – ūkininkai moka pajamų, ne pelno mokestį (jis taikomas juridiniams asmenims, užsiimantiems žemės ūkio veikla). Taigi atsakykite man dabar, pseudoekonomistai, kuo skiriasi pajamos nuo pelno? Pajamos turi ir išlaidas: jei nori ką nors gauti, tai reikia ir išleisti, o ūkininkavimas išlaidoms labai imlus. Tarkime, pardavęs grūdus jau vėl turi galvoti apie sėją: trąšos, sėkla, kuras, kredito įmokos už nusipirktą techniką, atlyginimai darbuotojams ir mokesčiai už juos (2015 m. ūkininkai nuo samdomiems darbuotojams išmokėtų algų Mokesčių inspekcijai sumokėjo beveik 3,2 mln. Eur, juridiniai asmenys – arti 9,7 mln. Eur). Gyvulius auginantis žemdirbys neskaičiuos, kad pardavęs jautuką gavo vien pelną, nes jau sumokėta už pašarus ir jų ruošimą, už techniką, pastatus, kuriems irgi greičiausiai ėmė kreditą, mokėjo atlyginimus darbuotojams, „Sodros“ ir sveikatos draudimo mokesčius. Reikia nepamiršti, kad deklaracijose nurodomos pajamos yra ir apyvartinės lėšos, be kurių joks gamybos subjektas vystyti veiklos negalėtų. O valstybei sumokėtas GPM nuo 1 mln. 948 tūkst. Eur 2009 metais išaugo iki 10 mln. 460 tūkst. Eur 2015-aisiais – vadinasi, šis mokestis padidėjo apie penkis kartus. Pakalbėkime apie dar vieną mokesčių rūšį – žemės mokestį. Jis nuo 2009 m. iki 2015-ųjų išaugo apie 6 kartus. Mokesčių inspekcijos duomenimis, ūkininkai 2015 m. šio mokesčio sumokėjo 12 mln. 163 tūkst. Eur (2009-aisiais – apie 2 mln. 169 tūkst.). Jei kas teigia, kad tai savivaldybių pajamos ir jų valia, kokio dydžio tarifą nustatyti, tai pirmiausia rūpinkimės, kad deramai būtų apmokestinti šunramunėmis ar usnimis apaugę nedirbami plotai, ir sprendimą dėl tokio neūkiškumo priimkime bendrą visai valstybei. Nepamirškime ir to, kad savivaldybių tarybos savo nuožiūra gali atleisti nuo žemės mokesčio arba jį sumažinti. Kai kur tai tampa šešėline parama valdžią remiantiems asmenims. Šešėline ekonomika daugelyje ūkio, verslo sričių reikėtų susirūpinti gerokai atsakingiau. Ten plaukioja ne ūkininkus puolančių apžvalgininkų ir nesusivokiančių tikrovėje politikų išsvajotas milijardas, o dešimtys milijardų. Lig šiol pastangos užtvenkti nereguliuojamus „juodų“ pinigų srautus yra greičiau situacinės, o ne sisteminės. Pavyzdžių daugiau, negu reikia... Šiandien su individualios veiklos liudijimu dirbantis, sakykime, statybininkas, moka tokio pat tarifo mokesčius kaip ir ūkininkas. Palyginkime vieno ir kito darbo atsiperkamumą, atsiskaitymo formas, produkto kainas (pvz., superkamo 100 litrų pieno ir 1 kvadratinio metro patalpų gruntavimo, glaistymo, dažymo): 1:2 ūkininko nenaudai. Skirtumas dar ir tas, kad pajamos už pieną apskaitomos nenuginčijamais dokumentais, o už dažymą grindžiamos tarpusavyje sutarta ir ne visada tiksliai dokumentuose fiksuojama suma. Nieku gyvu nenoriu sumenkinti statybininkų ar kitų profesijų atstovų, dirbančių su individualios veiklos liudijimais. Tai ir dailininkai, ir prekeiviai, ir fotografai, ir landšafto projektuotojai, ir... Tačiau niekada nesutiksiu, kad ūkininkavimas gali būti prilygintas bet kuriam kitam verslui, nes žemdirbio sėkmę lemia ne tik pasaulinės rinkos kainų svyravimai, bet ir labai ilgas kelias iki galutinio produkto (tarkime, gyvulininkystėje), ir gamtos sąlygos, ir neproporcingai mažos Europos Sąjungos išmokos, dėl kurių praėjusiais metais nebuvo deramai kovota. Lietuvos žemdirbiai gauna pačias mažiausias išmokas Europoje. Jos skiriasi ne procentais, o kartais. Vadinasi, konkurencinės sąlygos vien Europos atžvilgiu yra iškreiptos, o jei dar papildomai apmokestinsime ūkininkus, šias sąlygas jiems dar pabloginsime. Žemės ūkis yra viena daugiausia eksportuojančių gamybos sričių ir sudaro 19,4 proc. viso Lietuvos eksporto. Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. iš Lietuvos eksportuota lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų už 3 165,2 mln. Eur. Jei mokesčių kilpa užverš ūkininkų rankas, jiems tiesiog neapsimokės nei plėsti, nei gerinti savo veiklos. Nepamirškime ir kitų mokestinių prievolių, kurios privalomos ūkininkams: valstybinis socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas (nuo jų atleidžiami tik mažų ūkelių savininkai, pensininkai ir neįgalieji), nekilnojamojo turto mokestis, įmokos į Garantinį fondą, mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos taršą. Deklaruotos mokėtinos PVM sumos ūkininkams 2015-aisiais priartėjo prie beveik 100 milijonų Eur, tačiau šio mokesčio struktūra – jau kitos analizės tema, ne mažiau svarbi ir žemdirbiams, ir maisto valgytojams. Pasakos apie tai, kad Lietuvoje ūkininkams mokesčių rojus, tik audrina visuomenę. Kodėl į šitą rojų nesiveržia jaunos miestiečių šeimos, kodėl mažėja ūkių, tuštėja kaimų sodybos? Skambūs pažadai „prikelti“ regionus neturėtų apsiriboti vien regioninių „sostinių“ gaivinimu, turėtų aprėpti ir paramą gyvybingam, visapusiškai vystomam kaimui. Seniūnijų ir bendruomenių gerovę, socialinį klimatą, aplinkos sutvarkymą didele dalimi lemia ten gyvenančių ūkininkų pastangos ir parama. Valstybei nebereikia ir šito? Ir galiausiai: atsakau poniai Aušrai Maldeikienei, keliuose interneto portaluose apie žemdirbius teigusiai, kad „tai labai privilegijuota Lietuvos gyventojų grupė – mokesčių praktiškai nerasta. Jeigu „Sodrai“ nemoka, vadinasi, neišlaiko pensininkų“; „mokesčių beveik nerasta arba tik 60 tūkst. Eur“ ir kitiems „ekspertams“, suskaičiavusiems šiek tiek daugiau įmokų – 68 tūkstančius. Skaičiai – iš tos pačios Valstybinės mokesčių inspekcijos ir „Sodros“, pateikusių duomenis apie 2015 m. ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių sumokėtas sumas:

• gyventojų pajamų mokesčiai (GPM) – 12 103 110 Eur;
• GPM už samdomus darbuotojus – 12 857 175 Eur;
• pridėtinės vertės mokestis (PVM) – 172 773 698 Eur;
• įmokos „Sodrai“ – 58 622 800 Eur;
• žemės ir nekilnojamojo turto mokesčiai – 12 423 498 Eur;
• mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą – 208 168 Eur.

Iš viso – 268 988 449 Eur. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narė, ekonomistė 268,99 mln. Eur sumą vertina nė nemirktelėjusi – „mokesčių praktiškai nerasta“. Tai kur jų ieškojote, jeigu neradote daugiau nei ketvirčio milijardo, drąsieji lengvatų naikintojai? Ir kokia bus tų „lengvatų“ naikinimo kaina žemdirbiui, maistą perkančiai miestiečių šeimai, pensininkui?

Kazys STARKEVIČIUS Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas

Algimanto SNARSKIO piešinys