Ashburn +24,3 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 16 Bir 2024
Ashburn +24,3 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 16 Bir 2024

Tikrasis pavasario pranašas – žibuoklė

2023/04/08


Pamiškėse jau pasirodė tikrasis pavasario pranašas – mėlynai jas nudažanti žibuoklė. Lietuvoje auga tik vienintelė jų rūšis – triskiautė žibuoklė. Ji – mūsų ankstyvųjų pasivaikščiojimų miške stebėtoja, dažnam geriau pažįstama žibutės vardu.

Seniau žibuoklės dar buvo vadinamos palazdomis, palazdėmis. Taip jos buvo vadinamos dėl to, kad dažniausiai sužydi po lazdynais. Įvairiose mūsų šalies vietose ji dar vadinama toli gražu ne žibuoklės vardu, o žibuole, kepenų žolele, dėlute, kepingelbe, šunipijolke ir dar daugybe kitų vardų.

Triskiautė žibuoklė Hepatica nobilis Schreb. priklauso vėdryninių šeimai. Tai – daugiametis apie 5 – 25 cm aukščio žolinis augalas su trumpu tamsiai rudu žvynuotu šakniastiebiu ir ilgais minkštais lapeliais apaugusiu stiebu. Įprastai žydi balandžio – gegužės mėnesiais, lapuočių, mišriuose, spygliuočių miškuose, krūmynuose, pamiškėse, pakelėse.

Gentyje yra apie 10 žibuoklių rūšių, kurios paplitusios pasaulyje. Kai kurios žibuoklių rūšys įrašytos į Raudonąją knygą (Vokietijoje, Švedijoje). Yra daug sukurtų veislių, kurios įvairiose šalyse auginamos kaip dekoratyvinės gėlės. Ypač populiaru žibuokles auginti Japonijoje. Tekančios saulės šalyje nuo XVIII a. vidurio išvesta daugybė jų veislių.

Ant ilgų, ilgais švelniais plaukeliais apaugusių stiebų išauga pavieniai žiedai, kurie išorėje – šviesesni. Žiedai pavieniai, vidutinio dydžio, ties žiedo pagrindu 3 dengiamieji lapeliai. Apyžiedžio lapeliai 6 – 7, melsvai violetiniai, pasitaiko rožinių arba baltų. Plaukuotą piestelę supa daugybė kuokelių. Triskiaučiai lapai turi ilgus kotelius padengtus plaukeliais, kurie saugo nuo pavasarinių šalnų. Apatinė lapo pusė apaugusi šilkiniais plaukeliais, violetinio atspalvio, o viršutinė – odiška, žalia. Lapai puikiausiai peržiemoja po sniegu.

Kai žiedai išsiskleidžia, lapai jau būna atlikę savo pareigą – sunyksta. Vietoje jų išauga nauji šviesiai žali lapeliai. Šakniastiebis kasmet išleidžia naują pridėtinių šaknų ratą, todėl pagal „ratų“ skaičių galima pasakyti, kiek augalui metų.

Nors nektarinių žibuoklės neturi, tačiau sėkmingai pavasarį žydėjusios žibuoklės subrandina vaisius – vienasėklius pailgus riešutėlius, kuriuose yra ataugėlių su aliejaus lašeliais. Tai – skruzdėlių gardėsis. Jo ragaudamos, skruzdėlės išplatina žibuoklių sėklas, todėl ir mėlynuoja žibuoklių kilimai, nes žibuoklės dauginasi ir sėklomis, ir vegetatyviškai.

Sėti žibuoklių nepatartume. Jos gali sudygti tik po kelerių metų, o pražysti – dar po ketverių. Taigi, laukti tektų ilgokai.

Nesubrendusios sėklos nukrinta žemėn birželį ir gali dygti keletą metų. Sėjinukai pradeda žydėti tik po 3–4 metų. Prieš žiemą patariama pamulčiuoti. Augimo metu žemė turi būti pakankamai drėgna.

Apskritai, visos žibuoklės, kur jos beaugtų ir kaip besivadintų, turi bendrų bruožų. Tai dvilytės gėlės, nuostabiai žydinčios ankstyvą pavasarį. Jų savitos formos odiški žali lapai puikiai išsilaiko net šalčiausią žiemą, nes žibuoklės gali puikiai prisitaikyti prie įvairiausių sąlygų. Žibuoklės auga tiek tamsiuose lapuočių, mišriuose ir spygliuočių miškuose, tiek smėlingoje dirvoje, tiek žemėje, kur gausu molio ir kalkakmenio. Tačiau jei žiemą nebūna pakankamai sniego, o pavasarėjant – drėgmės, žibuoklės gali sunykti. Todėl vieną pavasarį mėlynavusi miško aikštelė kitais metais gali būti be jokios žibuoklės. Nors dėlto gali būti kalti ir žmonės, jas išskynę ir nepalikę galimybės drugeliams, kandims, bitėms, musėms ir vabalams jų apdulkinti.

Kultūrinių veislių žibuoklių spalvinė gama – daug platesnė: jos būna rožinės, tamsiai raudonos, purpurinės, violetinės Hepatica nobilis „Rosea“, žalios, baltos, blyškiai geltonos spalvos. Dėl daugybės išvestų spalvų ir formų, šios trapiosios gėlelės domina augintojus. Dažnai auginama ir darželiuose. Gausu išvestų pilnavidurių, įvairių atspalvių veislių. Todėl rekomenduojama pirkti išvestines veisles specializuotose parduotuvėse, o paskui jas dauginti šakniastiebiais su dviem – trimis pumpurais liepos – rugpjūčio mėnesiais, sodinant kas 20 centimetrų. Sodinkite ne saulės atokaitoje (saulėje jos mažiau ir trumpiau žydės), o pusšešėlyje arba lapuočių medžių, krūmų pavėsyje.

Žibuoklės nemėgsta sunkios, molingos žemės. Jas reikėtų sodinti į purią, nepiktžolėtą ir drėgną žemę. Žiemai žibuoklių kerelius pamulčiuokite gerai perpuvusiu kompostu arba durpėmis.

Žibuoklių spalvos varijuoja nuo baltos, rausvos, alyvinės, mėlynos ir tamsiai mėlynos, gali pasitaikyti margų žiedlapių, nusidažiusių spalva netolygiai. Triskiautės žibuoklės spalvinės formos, pavyzdžiui, balta ar rožinė, jau yra genetiškai pakitusios. Tas baltas ar rožinis žibuoklių krūmelis kiekvienais metais žydės tokia spalva, kol visiškai sunyks.

Žibuoklių žiedai gali skirtis ir pagal žiedlapių skaičių. Tradiciškai ši gėlė turi keletą žiedlapių, tačiau gamtininkai yra radę 12–14 žiedlapių turinčių žibuoklių ir net žibuoklių beveik pilnaviduriais žiedais. Žibuoklės skiriasi net pagal žiedlapių dydį. Vienos turi labai mažus, kitos – didelius žiedlapius. Tai taip pat priklauso nuo vietos, kur gėlė auga, grunto, kokios buvo sąlygos žiemos metu, ar pakankamai gavo drėgmės ir kt.

Skirtingos spalvos būdingos ir žibuoklių lapams, dažniausia žalia, tačiau pasitaiko išmargintų šviesesnėmis bei rudomis dėmėmis. Galima rasti ir tamsiai raudonos spalvos lapų. Darželiuose puikiai tinka ir gerai auga pilnavidurės įvairiaspalvės žibuoklės kartu su krokais, scylėmis, snieguolėmis, žemaūgiais vilkdalgiais.

Žibuoklės – vaistas ir nuodas. Liaudies medicinoje naudojama galvos skausmams, kosuliui, karštinei gydyti, pasižymi antiseptinėmis savybėmis. Lotyniškas žibuoklės pavadinimas Hepatica kilęs iš graikiško žodžio „hepar“– kepenys, todėl dėl jų lapų panašumo į žmogaus kepenis senovėje tikėta, kad žibuoklėmis galima gydyti kepenų ligas. Liaudies medicinoje žibuoklių žolė, lapai ir žiedai tebenaudojami galvos skausmams, kosuliui, karštinei gydyti, kaip antiseptikas, o vaistų pramonėje – kaip diuretikas. Ir suprantama kodėl, nes lapuose yra rauginių, mineralinių medžiagų, cukraus, saponinų ir kitų vertingų vaistinių medžiagų. Tam lapai pjaunami po žydėjimo – tik jauni ir be lapkočių, o žiedai – žydėjimo pradžioje.

Tačiau būtina atminti – kaip ir dauguma vėdryninių šeimos atstovų, žibuoklės yra nuodingos, ypač jei jų dozė nebus tinkamai apskaičiuota. Gyvuliai žibuokles net iš šieno atrenka dėl aitraus skonio, kurį suteikia tam tikra medžiaga anemonalis. Šaknyse randama saponinų. Lapuose turi glikozidų, kurių per burną ar akis galima įsitrinti. Glikozidų turi ir panašus augalas – pakalnutė, taip pat kukmedis, o žalčialunkis labai stiprus nuodas, kelis kartus stipresnis, jo net čiupinėti nepatartina. Jei persistengsime, galime turėti nemalonių pojūčių. Nenusinuodysime, nemirsime, bet tai gali sukelti nemalonių reakcijų. Didelis nuodingųjų medžiagų kiekis gali suerzinti odą, ir akis, jei ant jų pakliūva. Nerekomenduojama daug skinti, rankoj laikyti. Ypač kai skina vaikai, o paskui ką nors valgo. Geriau pasidžiaugti akimis, nes žibuoklė iš tiesų priskiriama prie iš dalies nuodingų augalų.

Prieš skindami šiuos trapius žiedelius, pagalvokime: pamerkti jie greit nuvys, o gamtoje dar ilgai džiugins ne vieno žmogaus širdį ir sielą. Todėl rekomenduojame žibuoklėmis tiesiog pasigrožėti ar jas įamžinti nuotraukose.

 

Valstybinės miškų tarnybos informacija

Dalintis
Verslas