Tradicijų puoselėtojas, savito braižo kūrėjas A. Klovas: „Medžio drožyba – tai mano gyvenimas“

Pasirinko mokytojo kelią

A. Klovas yra įgijęs taikomosios dailės ir medžio meninio apdirbimo specialybę anuomečiame Kauno Stepo Žuko dailės technikume. Medžio drožyba jį lydėjo nuo pat vaikystės, įkvėpta tėvo, kuris buvo visų galų meistras. „Jis nuolat krapštydavosi savo dirbtuvėse. Pamenu, turėjome tekinimo stakles, minamas koja. Jau kai mokiausi technikume 1964 metais, grįžęs namo pabandžiau jas ir aš. Nelabai sekėsi, o tėvukas sėkmingai sau gamino kalvaratus ir kitus medžio dirbinius“, – prisimena A. Klovas.

Po studijų technikume A. Klovas darbavosi įmonėje „Tulpė“, tada „Minijoje“, o vėliau 23 metus praleido mokytojaudamas. Visą laiką jis dirbo tuometinėje Paįstrio vidurinėje mokykloje darbų mokytoju.

„Kai uždarė vieną įmonę, teko ieškotis darbo. Biržoje pasiūlė eiti mokytojauti. Tada neturėjau iš ko rinktis, darbo reikėjo, galvojau – laikinai padirbėsiu mokytoju. Tik tas laikinai truko 23-ejus matus, – juokėsi Antanas. – Darbas su mokiniais buvo savotiškai malonus, bet savotiškai ir nervų gadinimas. Su vaikais, kurie ateidavo į būrelį, būdavo tikrai įdomu dirbti, nes jie patys norėjo mokytis, gaminti ir kurti. Yra, kurie mano pėdomis sekė“, – džiaugėsi meistras.

A. Klovas yra išleidęs jaunajam drožėjui ir darbų mokytojui skirtą knygą „Medžio drožyba“. „Ten sudėjau visą informaciją, kuri būtų reikalinga tiek mokiniui, tiek mokytojui. Pateikiau įvairių darbų pavyzdžių bei tikslių brėžinių“, – pasakojo knygos autorius.

Kurti nesustoja

Šiuo metu 77-erių metų A. Klovas savo dirbtuvėse ir toliau kuria medžio stebuklus. Kol lauke šalta, meistro dirbtuvės įkurtos tiesiog namų svetainėje. Ant stalo jau pradėtas drožti partizanas, kuris vėliau iškeliaus į Vokietiją.

„Prieš tai išdrožiau knygnešį, žmogui patiko. Tai dabar partizano įsinorėjo. Žiūronus jau padariau, dar šautuvą ant peties uždėsiu, pakoreguosiu sulenktą koją ir bus baigta“, – apie savo naujausius darbus pasakoja A. Klovas.

Svetainės kamputyje puikuojasi ir kiti kūrėjo darbai, kurie neseniai buvo eksponuojami Upytės dvaro svirne: medinė vaza sausoms gėlėms laikyti, dubenėliai, gervių kompozicija, laikrodis, pakabinama degtukų dėžutė, mediniai paveikslai ir kt.

„Žmonės vertina medžio darbus. Anksčiau madoje buvo bareljefai, bet dabar jų niekam per daug nereikia, gal tik Vytis turi paklausą“, – pastebi A. Klovas ir priduria, kad ir didelių gaminių nebegamina, nes tam nebeužtenka sveikatos.

Išsibarstę po visą Lietuvą

Iš Pasvalio krašto kilusio tautodailininko kūrinių galima rasti daugelyje šalies vietų. Tai dažniausiai kryžiai ir koplytstulpiai. Dešimtys įspūdingų A. Klovo darbų puošia įvairias Lietuvos vietoves: Trakų ir Pasvalio rajonus, Vandžiogalą, net šeši dviejų metrų aukščio kryžiai stovi Kryžių kalne. Jo kūryba yra gerai matoma ir Panevėžyje.

Vienas didžiausių vyro darbų – šešių metrų aukščio įspūdingas medinis kryžius – stovi Ramygalos gatvėje, netoli malūno. Jis skirtas atminti šios gatvės gyventojus, išėjusius į Amžinybę. Kitas – Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui atminti, o Senamiesčio gatvėje esantis kryžius žymi pirmosios Panevėžio bažnyčios ir kapinių vietą.

A. Klovo darbai puošia ne tik miestų gatves, bet ir kaimų sodybas bei kapines. Jo kūrinių galima rasti įvairiose Panevėžio rajono vietovėse – Berčiūnų kapinėse, Paįstryje, Velžyje ir kitur.

Ypač daug kryžių A. Klovas sukūrė Atgimimo laikotarpiu, kai žmonės, norėdami atgaivinti savo tautinę tapatybę ir pagerbti protėvių atminimą, ėmė masiškai statyti kryžius.

Savas braižas ir suvokimas

A. Klovas pasakoja, kad visada, prieš pradėdamas drožti kryžių, gerai apgalvoja, kokie ornamentai jo kūriniui labiau tiktų. „Kryždirbio darbe pasiruošimas yra labai svarbus. Reikia žinoti, kokiu tikslu tą kryžių droši, kur jis stovės, kokią žinią galės perduoti“, – kalba tautodailininkas.

Jis yra įsitikinęs, kad labai svarbu nenukrypti nuo tradicijų, nesiekti sugalvoti kažko kitokio, nebūdingo senųjų kryždirbių rankai. Tačiau tuo pačiu metu kiekvienas meistras turėtų turėti savo braižą ir savitą kryžiaus suvokimą. Medyje jis yra įamžinęs nemažai Lietuvos bažnyčių.

Keliauja į kolekcijas

A. Klovo darbai puošia ne tik Lietuvą, bet ir privačias kolekcijas. Ypač didelė dalis jo kūrinių yra saugoma panevėžiečio kolekcininko Aleksandro Michelsono kolekcijoje.

Iškeliavus anapilin legendiniam Lietuvos futbolininkui ir treneriui Stasiui Danisevičiui, jo atminimui buvo surengtos varžybos, o tautodailininkas A. Klovas sukūrė atminimo medalius.

Nuo 2012 metų, puoselėdamas tradicijas, meistras A. Klovas kasmet kuria vis kitokias, meniškas lenteles su įrašu „Gražiausia sodyba“, kurios įteikiamos rūpestingai sodybas besitvarkantiems Paįstrio gyventojams.

Menininko drožinių yra iškeliavusių ir į užsienį. Jis mėgsta daryti ir nedidelius dirbinius, kaip, pavyzdžiui, mažiausias jų – 7 centimetrų dūdorėlis.

Savo didelius lauko darbus meistras drožia iš ąžuolo, kuris pasižymi tvirtumu ir ilgaamžiškumu. O štai mažesniems, smulkesniems darbams jis renkasi minkštą ir lengvai apdirbamą liepą. Savo kūrinių A. Klovas jau ir nebelakuoja, sako – nebemadinga, todėl darbus arba vaškuoja, arba tepa sėmenų aliejumi.

„Darbas su medžiu nėra mano pragyvenimo šaltinis, tai– veikla iš malonumo. Mėgaujuosi šiuo užsiėmimu, kuriuo gyvenu diena iš dienos, nuo ryto iki vakaro. Tik vasarą šiek tiek atsitraukiu nuo kūrybos, nes ypač mėgstu žvejoti, dažnai išvykstu prie ežerų. Panevėžyje žuvys nekimba, tad tenka traukti link Zarasų. Žuvis vežu lauktuvių draugams, o pats pasilieku tik karšius ir lynus“, – pasakojo A. Klovas.

Dovilė BARVIČIŪTĖ / JP

Živilės Večiorkutės nuotr.