Trumpai apie sakalininkystę

Sakalininkystės tradicija kilo iš senovės žmonių žavesio plėšriaisiais paukščiais. Ypač buvo vertinama jų jėga, greitis ir ypatingas skrydis. Taip pat buvo vertinami gebėjimai medžioti kitus gyvūnus, ypač kitus skraidančius paukščius. Šioje srityje ypatingų gebėjimų turėjo Falco peregrinus, sakalo keleivio rūšis, kuri, kaip viena pirmųjų, buvo auginama ir naudojama būtent maisto gavimo medžioklės tikslais. Kitos plėšriųjų paukščių rūšys, dažnai pasirenkamos augintojų, buvo medžioklinis sakalas (Falco rusticolus), taurusis sakalas (Falco cherrug), vištvanagis (Accipiter gentilis), paukštvanagis (Accipiter nisus), kilnusis erelis (Aquila chrysaetos). Beje, medžioklės paukštis buvo ir didysis apuokas, nors pats nemedžiojo, bet buvo naudojamas kitiems paukščiams privilioti.

Sakalininkystės, kurios istorija siekia senųjų civilizacijų laikus, ištakas nustatyti sunku. Taip pat nėra pakankamai šaltinių, kuriais remiantis būtų galima aiškiai nustatyti tikslią sakalininkystės pradžios židinio vietą. Galime būti įsitikinę, kad sakalininkystė yra gerokai senesnė, nei manome, nes pirmieji istoriniai šaltiniai jau liudija apie pažengusius sakalininkystės taikymo būdus ir priemones, kurioms išvystyti jau tada reikėjo šimtų metų patirties.

Sakalininkystė visais amžiais buvo susijusi su medžiokle, karo, politiniais, teisiniais, diplomatiniais, kolonizaciniais ir kt. reikalais, dėl kurių ji plito po žemynus. Tai buvo ir prabangos, ir pramogos, ir kultūros bei meno dalykas. Ji randama beveik visų kraštų literatūroje, poemose, tapyboje, porceliano dirbiniuose.

Sakalų medžioklės šaknys siekia senovės Mesopotamiją maždaug 2000 m. pr. Kr., kur klajoklių gentys išnaudojo išmokytų plėšriųjų paukščių galimybes medžioti. Atsirado kaip praktinė medžioklės priemonė, o toliau įgijo kultūrinę reikšmę. Ryšys, susiformavęs tarp žmonių ir plėšriųjų paukščių, simbolizavo bendradarbiavimą su Gamta, darė įtaką ankstyvajam gyvūnų ir žmonių santykių suvokimui.

Klestint prekybos keliams, ši praktika išplito į Vidurinę Aziją ir Kiniją, kur pateko į senovės Kinijos meną ir literatūrą, atspindėdama jos svarbą formuojant šių regionų kultūrinį tapatumą. Azijos stepės, kuriose gausu įvairių medžiojamųjų gyvūnų, sudarė geriausias galimybes praktikuoti šį medžioklės būdą. Sakalininkystė buvo įsitvirtinusi Sogdianų ir Tangų dinastijos kultūrose. Jau Konfucijaus raštuose galime perskaityti, kad sakalininkystė Kinijoje ir Japonijoje buvo žinoma nuo neatmenamų laikų, o imperatorius Venas Vangas (apie 1150 m. pr. Kr.) ją praktikavo su didele aistra. Daug vėliau, XII a., Japonijoje sakalininkystė, arba takagari, atsirado Kamakuros laikotarpiu. Samurajai užsiėmė sakalininkyste kaip praktiniu medžioklės metodu ir kovos treniruotės forma. Ši praktika darė įtaką japonų kultūros estetikai ir filosofijai, formavo ryšį tarp gamtos ir samurajų dvasios.

Taip pat manoma, kad sakalininkystė atsirado ir Vidurio Rytuose, nors informacijos šia tema mažoka. Tačiau žinoma, kad jau VIII a. persai buvo žinomi dėl puikių ir vertingų sakalininkystės rakandų ir aksesuarų. Ši kultūra išpopuliarėjo visuose Artimuosiuose Rytuose ir tapo galios bei prestižo simboliu. Arabų literatūroje taip pat minima sakalininkystė kaip prestižinė praktika.

Iki V a. sakalininkystė pasiekė Europą, o jos praktika tarp frankų buvo tarsi tam tikras prabangos ir galios simbolis. Viduramžių Europoje sakalininkystė buvo glaudžiai susijusi su riteryste ir elitu. Literatūros kūriniuose, tokiuose kaip „Šventųjų Albanų knyga“ (1486 m.), sakalininkystė vaizduojama kaip kilni medžioklė. Viduramžių Anglijoje sakalininkystė tapo neatsiejama aristokratiško gyvenimo būdo dalimi. Daug vėliau Marcas Polas (XIII a.) apibūdino mongolus kaip geriausius erelių ir sakalų augintojus. Yra žinoma, kad galingos Mongolų imperijos kūrėjas Temudžinas (Čingischanas) laikė daugybę medžiojančių paukščių, o medžioklė su jais buvo didinga savo organizuotumu ir mastu. Sakalininkystę mongolai pavertė ir labai brangia pramoga. Mongolų klajokliai, įskaitant Čingischaną ir jo įpėdinius, medžioklę su kilniaisiais ereliais pasirinko kaip praktinį medžioklės metodą didžiulėse stepėse. Ši tradicija išliko šimtmečius, tapdama kultūriniu klajokliško gyvenimo būdo simboliu ir neatsiejama mongolų tapatybės dalimi.

Turkai taip pat buvo dideli medžioklės su sakalais gerbėjai, o jau XII a. už sakalus mokėjo milžiniškas sumas. Pavyzdžiui, sultonas Bajazitas pareikalavo „baltųjų“ (medžioklinių baltos formos sakalų) kaip išpirkos už pergalingame mūšyje paimtus į nelaisvę prancūzų riterius. Žymus XVII a. keliautojas Adomas Olschlageris aprašė, kad būdamas totorių ir kirgizų šalyje jis labai dažnai susidurdavo su erelių ir sakalų augintojais.

Laikui bėgant tobulėjo plėšriųjų paukščių prijaukinimo ir treniravimo technika. IX a. arabų sakalininkas Ibn al-Awwamas dokumentavo išsamius mokymo metodus. Viduramžių Europoje XII a. imperatoriaus Frydricho II traktate „Sakalininkystės menas“ buvo išdėstyti pagrindiniai sakalininkystės dalykai.

Istoriniai pasakojimai atskleidžia odinių kepurėlių ir apykojų naudojimą sakalininkystėje. Viduramžių traktate „Boke of St. Albans“ buvo minimi skirtingi paukščiai, atitinkantys tam tikrą socialinį statusą. Varpeliai ant apykojų pirmą kartą paminėti XVI a. kūrinyje „The Book of Hawking“, tapo standartiniais aksesuarais iki pat šių dienų. Arabų pasaulyje sakalininkystė išpopuliarėjo 1970-aisiais, įkūrus sakalų ligonines-gydymo centrus. Prie jos puoselėjimo ypač prisidėjo žinomi sakalininkai, tokie kaip šeichas Zayedas bin Sultanas Al Nahyanas Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

XX a. visame pasaulyje įsikūrė sakalininkystės klubai ir organizacijos. Peregrine Fund, įkurtas 1970 m., atliko pagrindinį vaidmenį gelbėjant nykstančius plėšriuosius paukščius. Apsaugos iniciatyvos, tokios kaip veisimo nelaisvėje programos, tapo neatsiejama šiuolaikinės sakalininkystės dalimi, užtikrinančia paukščių populiacijų tvarumą. Sudėtinga sakalininkystės istorija, papildyta konkrečiomis datomis, pavadinimais ir kultūriniais niuansais, pabrėžia jos didelį poveikį visuomenėms visame pasaulyje. Nuo Tangų dinastijos iki šiuolaikinių gamtosaugos pastangų – sakalininkystė yra ilgalaikės žmonių ir plėšriųjų paukščių partnerystės liudijimas.

Vakarų Europos istorijoje pirmieji sakalininkystės pėdsakai siejami su V a. Pauliaus iš Pelos ir Sidonijaus Apolinaro Prancūzo darbais ir žymiosiomis mozaikomis Sakalininko viloje, Argose (Graikija). Tūkstančius metų sakalininkystė buvo labai populiari regione ir turėjo didelę kultūrinę ir socialinę vertę. Kaip socialinės padėties rodiklis, sakalininkystė buvo svarbi kiekvieno džentelmeno ugdymui – amatas ugdė tokias asmenines savybes, kaip kantrybė ir ištvermė bei teikė daugybę praktinių žinių.

Europietiška sakalininkystė regione buvo puoselėjama gana plačiai, o jos tradicijos maišėsi tarp skirtingų tautų. Žinoma, kad XIII a. Pietų Europoje buvo pradėtos naudoti arabiškos sakalininkystės tradicijos. Sicilijoje Frydrichas II pasitelkė arabų, anglų, ispanų, vokiečių ir italų sakalininkų žinias savo veikalui „De arte venandi cum avibus distils“. Sakalininkystė taip pat buvo naudojama kultūriniams mainams. Dėl amato tradicijų išmanymo įvairiuose kraštuose medžiokliniai paukščiai dažnai buvo naudojami kaip diplomatinės dovanos ir tai prisidėjo prie sakalininkystės plitimo. XVII a. pirkliai pasirodydavo Paryžiaus turguose su plėšriausiais paukščiais iš Olandijos, Vokietijos, Rusijos, Šveicarijos, Norvegijos, Sicilijos, Korsikos, Sardinijos, Balearų salų, Ispanijos, Turkijos, Egipto, Vidurinių Rytų ir Indijos. Sakalininkystė nebuvo laikoma pramoga, amatas virto socialinės kilmės simboliu ir geru verslu. Su Prancūzijos revoliucija šios simbolinės sakalininkystės reikšmės pradėjo nykti, o amatą visai išnaikino išpopuliarėjęs sportinis šaudymas (E. Pacius).

Apskritai sakalininkystės įtaka skirtingoms kultūroms apima tūkstantmečius ir daro įtaką menui, literatūrai, socialinėms struktūroms ir net šiuolaikinei gamtosaugos praktikai. Ji išlieka dinamišku ir ilgalaikiu kultūros paveldo elementu, jungiančiu įvairias visuomenes per bendrą žmonių bendradarbiavimo su plėšriaisiais paukščiais istoriją.

Autoriai Slawomir TABERO, Rasa VAITKEVIČIŪTĖ / medzioklezurnalas.lt