Tuščia lėkštė – didžiausia grėsmė šalies saugumui

Daugiau kalbų nei darbų?

Kai ore tvyro krizių grėsmė tiek dėl geopolitinių priežasčių, tiek dėl ekstremalėjančių klimato sąlygų, TMTG turi veikti be priekaištų. To siekia Lietuva, tačiau iki šio tikslo dar toli – laukia nemažai neatliktų darbų. Visgi reikėtų paskubėti, nes TMTG siejamos ne tik su šviežesniu ir sveikesniu maistu, regionų ir kaimo ekonominiu gyvybingumu, bet ir su strateginiu šalies saugumo bei gynybos aspektu.

Kaip dažnai pastebi patys žemdirbiai, didžiausia grėsme šalies saugumui gali tapti tuščia lėkštė. Kad taip neatsitiktų, būtina stiprinti ir plėtoti sistemas, kurios padėtų vietos gamintojų produkcijai sklandžiai pasiekti mokyklas, darželius, ligonines, kariuomenę ir visus kitus vartotojus.

Neatsitiktinai žemės ūkiui suteiktas deramas statusas – Lietuvos Respublikos Seimas 2025 m. lapkritį priėmė Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo pataisas, kuriomis žemės ir maisto ūkio politika oficialiai pripažinta strategiškai svarbia valstybei ir nacionaliniam saugumui užtikrinti.

Ir pastaraisiais metais besikeičiančių Vyriausybių programose žemės ūkis ir maisto gamyba buvo ir yra aiškiai įvardyti kaip strateginė ir nacionaliniam saugumui svarbi ūkio šaka. Programa pabrėžia, kad vietos produkcija bei ūkininkų ekonominis stabilumas yra esminiai valstybės atsparumo krizėms elementai. Dabartinė Vyriausybė akcentuoja poreikį sukurti savarankišką ir tvarią apsirūpinimo maistu sistemą, kuri sklandžiai veiktų ekstremalių situacijų, krizių ar geopolitinių grėsmių metu.

Pažeidžiamos sritys

Kai ūkininkai kalba apie būtinybę plėtoti ir stiprinti TMTG ir ryšį su nacionaliniu saugumu bei gynyba, pirmiausia pabrėžia, kad jeigu šalis yra priklausoma nuo importinio maisto, ji tampa pažeidžiama.

Lietuva daug užaugina ir eksportuoja grūdų, didžiuojamės lietuviškų pieno produktų eksportu į įvairias pasaulio šalis, į užsienio rinkas išvežame didžiąją dalį šalyje užauginamos ir pagaminamos jautienos žaliavos bei jos produktų. Tačiau tam tikrų kasdienių produktų, tokių kaip kiauliena, daržovės ir vaisiai, šaliai vis dar kritiškai trūksta ir tenka pasikliauti importu. Kiauliena yra populiariausia mėsa Lietuvoje, tačiau vietiniai augintojai patenkina tik mažiau nei 50 proc. poreikio. O vietinių daržovių ir vaisių turime gerokai mažiau.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) viceprezidentas, Raseinių r. ūkininkas Alfredas Bardauskas sutiko, kad TMTG yra neabejotinai svarbios ne tik šalies ekonomikai, ūkininkų stiprinimui, bet ir nacionaliniam saugumui bei šalies gynybai. Tačiau, jo manymu, bėda ta, kad apie TMTG daug kalbame, bet ne tiek daug darome.

„Gerai žinoma, kad neužauginame tiek kiaulienos, kiek suvartojame. Visi apie tai žino jau daug metų, bet situacija nesikeičia. Kodėl Lietuvos ūkininkai neaugina kiaulių? Ogi todėl, kad to beveik neįmanoma padaryti dėl griežtų reikalavimų. Tvarte, kur laikomos kiaulės, negali net musė skraidyti, todėl daugelis spjauna į šią veiklą ir kiaulių nelaiko. Nors galėtų auginti bent keliasdešimt ar kelis šimtus, nebūtinai tūkstančius. Juk dabar kaime lašinių reikia paieškoti su žiburiu. O mes gražiomis frazėmis kalbame apie trumpąsias maisto grandines“, – kritikos veterinarijos tarnybai negailėjo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Jis užsiminė, kad prieš kokius 10 metų panaši situacija buvo Švedijoje – švedų valdžia susigriebė, kad mokyklose ir kitose viešosiose įstaigose maitinama importine kiauliena. „Paaiškėjo, kad vietos kiaulių augintojams iškelti tokie reikalavimai dėl kvapų ir kitų dalykų, kad ūkininkai tiesiog negali auginti riestuodegių. Tada visi susitarė, kad reikia pakeisti taisykles, ir augintojai atsigavo“, – Švedijos patirtį akcentavo A. Bardauskas.

LŽŪBA viceprezidentas nurodė dar vieną pavyzdį, iliustruojantį, kiek mums reikia pasistengti, kad galėtume kalbėti apie gyvuojančias TMTG. „Vis akcentuojame, kad reikia trumpiausio kelio nuo gamintojo iki vartotojo, šnekame apie sveiką maistą ir t. t., bet mūsų vaikai mokyklose ir darželiuose geria apelsinų sulčių koncentratą, nors Lietuvos sodai pilni obuolių ir kitų vaisių“, – pastebėjo ūkininkas.

Neįvertintas strateginis resursas

Karinio konflikto ar hibridinių grėsmių atveju globalios tiekimo grandinės gali akimirksniu sutrikti, nes gali būti blokuojami centriniai keliai, uostai, sutrikdomas oro transportas. Tokiu atveju atrama tampa vietinis tiekimas. Kita vertus, lengvu taikiniu gali tapti didieji logistikos centrai ir prekybos tinklų sandėliai, o tūkstančiai smulkių ir vidutinių ūkių, išsibarsčiusių po visą Lietuvos teritoriją, sukuria decentralizuotą ir sunkiau pažeidžiamą maisto gamybos tinklą.

Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininko pavaduotojas Matas Skamarakas redakcijai sakė, kad visiškai suprantama, jog grėsmės akivaizdoje privalome stiprinti savo kariuomenę. Todėl natūralu, kad viešojoje erdvėje dominuoja karinės temos: tankai, dronai, oro gynyba ir amunicijos pirkimai. Visgi, anot jo, mes dažnai paliekame nuošalyje ne mažiau svarbų klausimą – civilinį atsparumą ir šalies apsirūpinimą maistu.

„Ukrainos patirtis mums siunčia skaudžią pamoką: net ir turint moderniausių dronų, fronto linijose kariai kartais susiduria su badu. Dronų dominuojamame mūšio lauke logistika tampa mirtinai pavojinga, o sutrūkinėjus ilgesnėms tiekimo grandinėms, nukenčia ne tik kariai, bet ir civiliai gyventojai užnugaryje. Geopolitinių krizių ar karinių konfliktų kontekste maistas tampa tokiu pat strateginiu resursu, kaip amunicija ar degalai. Manau, kad vietinis ūkininkas, galintis tiekti maistą tiesiai savo savivaldybei krizės metu, yra toks pat svarbus, kaip ir dronų operatorius“, – palygino parlamentaras.

Atrama – vietinis tiekimas

M. Skamarakas pabrėžė, kad vietinė maisto gamyba ir maksimaliai sutrumpintas jo kelias iki vartotojo Lietuvos saugumą stiprina keliais esminiais aspektais. Pirmiausia vietiniai pirkimai užtikrina, kad maisto tiekimas nesustotų, net jei šalis hibridinio ar atviro konflikto metu būtų atkirsta nuo išorinių rinkų.

„Kai maistas gabenamas iš šimtų smulkių vietos ūkių, o ne iš kelių milžiniškų, centralizuotų logistikos bazių, priešui tampa daug sunkiau paralyžiuoti mūsų tiekimo infrastruktūrą“, – aiškino Seimo narys.

Jis atkreipė dėmesį į dar vieną privalumą – maistas iš vietos ūkininkų reikalauja minimalaus transportavimo. „Vietos žemės ūkio subjektai, kooperatyvai ir smulkieji ūkiai gali nepalyginamai greičiau adaptuotis prie vietos institucijų – savivaldybių ar kariuomenės padalinių – poreikių. Vietos ūkius, turinčius savo techniką, sandėlius ir autonominius energetinius resursus (pavyzdžiui, generatorius), valstybė ekstremaliųjų situacijų metu gali daug lengviau integruoti į civilinės saugos planus“, – vietos tiekimo pranašumus vardijo KRK pirmininko pavaduotojas.

Solidarumas mobilizuoja

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Dainius Gaižauskas sakė girdėjęs žemdirbių organizacijų lyderių pasisakymą, kad nacionalinio saugumo klausimas pasibaigia tada, kai ryte atidarius šaldytuvą pamatai, jog jis yra tuščias. Parlamentaras sutiko, kad tai yra tiesa.

„Be jokios abejonės, reikia palaikyti vietinę rinką ir ūkininkus. Jeigu siekiame, kad vietoje būtų vystoma karinė pramonė, juolab turime užtikrinti ir lietuviškų maisto produktų tiekimo grandinę. Ji, manau, ir yra plėtojama“, – ŪP teigė politikas.

Visgi jis labiau akcentavo tai, kad valstybės pasirengimas visuotinei gynybai reiškia visos tautos mobilizaciją, o tai vyksta solidarizuojantis. „Kadangi gynybos biudžetas yra milijardinis, būtina užtikrinti ir maisto rezervą ir pirmiausia atsisukti į savo gamintoją. Turime remti ne Lenkijos, Prancūzijos ar kokios kitos šalies gamintojus, bet būtent Lietuvos. Pinigai turi likti Lietuvoje, tai irgi svarbu telkiant tautą gynybai, išgyvenimui. Todėl reikia palaikyti lietuvišką produkciją ir savus gamintojus“, – įsitikinęs D. Gaižauskas.

Svarbu susistyguoti

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) tarybos primininko Nerijaus Griciaus manymu, labai svarbu susistyguoti, kaip turi veikti vietos maisto produktų tiekimas trumpiausiu keliu nuo gamintojo iki vartotojo. „Turi būti aiški grandis, kas ir ką turi veikti. Tada, ištikus krizinei situacijai, nesutriktume ir žinotume, kaip elgtis. Kai viskas išbandyta praktikoje, ir grėsmės akivaizdoje sistema funkcionuoja“, – samprotavo ŪP pašnekovas.

Jis minėjo, kad tik realiai plėtojant ir stiprinant TMTG išaiškėja vietinio tiekimo pliusai, minusai ir galimybės. „Tada galime kažką tobulinti, keisti ir pan. Bet kuriuo atveju stiprus vietos maisto gamintojų ir vartotojų ryšys yra privalumas ir kasdienybėje, ir ištikus dienai X“, – konstatavo N. Gricius.

Redakcijos ir Dainiaus GAIŽAUSKO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja