Tuščių laukų platybėse – gėlių ir ilgesio sodyba

„Bandau ir atitaikau“

Praėjusius kartus jais gėrėjausi vienas, nes namo durys buvo užrakintos, o šiam vizitui pavyko prisikviesti sodybos šeimininkę.

Štai kone prieš prieangį – spygliuočių kampelis: puskiparisis, žemaūgės margosios tujos, kazokinis kadagys. Toliau – išsikerojusi kalninė pušis. „Ji dar tėvelio sodinta, manė, bus nedidelė, o va kaip išaugo“, – pasidžiaugia ponia Nijolė. Tebeauga ir jos tėčio prie pat namo kadaise pasodinta kriaušė, tikriau, jos atžala.

Tik obelų liko nebedaug – grabštainė prie lango ir dar viena kita tolėliau. „Šimto penkių medžių sodą čia buvo įveisę mano tėvai, bet daugelis paseno, teko nupjauti“, – paaiškina Nijolė.

Tačiau tiek gėlių, krūmų ir kitų žemaūgių augalų, kiek čia yra dabar – Nijolės nuopelnas. Anava raudonuoja ožekšnis ir žaliuoja kukmedis, prie jų vilkdalgiai ir astros. Čia pat geltonuoja svarainių obuoliukai. Vis dar baltuoja sedula, o jai kompaniją palaiko pūkenis. Netoliese juodalapė guoba.

„Iš kur žinote, kaip komponuoti augalus? – klausiu, – pavyzdžiui, kad anai hortenzijai patiks būti šalia kukmedžio?“ „Bandau šiaip ir kitaip ir per ilgesnį laiką atitaikau“, – paprastai paaiškina sodybos šeimininkė.

Botanikos ar kitų specialių mokslų ji tvirtina nebaigusi: „Nieko čia nėra ypatingo, nes toli man čia atvežti įdomesnių augalų, o pamatytumėt mano sodą Šiauliuose…“

Nijolė pastoviai Juodeliuose nebegyvena – seniai turi butą Šiauliuose ir čia, į tėvų sodybą, atvyksta tada, kai itin pasiilgsta tėviškės ir, galbūt, darbo.

Nei mato, nei žino

Prie šio namo nėra lentelės „Gražiausia sodyba“. Gal todėl, jog jis atokiai laukuose ir vertinimo komisijoms per toli iki čia važiuoti. Be to, dabartiniai grožio konkursų rengėjai labiau mėgsta modernius pastatus, ogi čia – senutėlė grytelė nedideliais langiukais ir molinis tvartukas su medine daržinėle, tiesa, prižiūrimi, tvarkingais stogais, grytelė žaliai nudažyta.

O gal net nežino. Gi man čia daug kas žinoma, nes toji Nijolės Januškienės (anksčiau – jos tėvų Jono ir Marijonos Pranaičių) sodyba yra netoli nuo tos vietos, kur kadaise stūksojo mano tėvų vienkiemis.

Tiktai tada į šio Pranaičio, kurį vietos žmonės vadino Pienininku, sodybą vedė kitas kelelis – pro Stasio Atkucevičiaus sklypo galulaukę, pro Igno Aleknos, Jono Sibirskio ir kitų juodeliškių ūkius Gaidelių kaimo link.

Dabar to lauko kelio nebėra ir aš pavasarį žirgliojau į Pranaitynę tiesiai per arimus, vėliau suradau patogesnį taką.

Tada, kai netoli nuo čia gyvenau, šiuose laukuose buvo daug vienkiemių, o dabar likę tik trys: šioji Jono Pranaičio, netoliese tebestovinti Edvardo Skėrio ir kitapus Miegoto upelio – Algio Poškos.

Buvę jų šeimininkai jau seniai mirę; Jono Pranaičio ir Algio Poškos sodybas prižiūri kartkartėm čia apsilankančios jų dukros Nijolė Januškienė ir Vilma Šuplevičienė, o E. Skėrio namas parduotas ir jau seniai stovi apleistas, krūmais apžėlęs. Juodeliškiai pasakojo, jog kurį laiką ten gyveno trys broliai girtuokliai, tačiau ir jų nebėra.

Sergsti tėvų atminimą

Tačiau dar labiau negu gėlių darželiai čia man patinka tai, kad ponia Nijolė štai šitaip – išlaikydama ir prižiūrėdama savo tėvų sodybą – puoselėja jų atminimą. Juk daug palikuonių savo gimdytojų namus, ypač kaime, po jų mirties parduoda ar kitaip atsikrato, tarsi šitaip kratydamiesi ir savo praeities.

O Nijolė ne tik išlaikė ir prižiūri šį tėvų turėtą turtelį, bet ir mažai ką čia pakeitė. Sąmoningai. Nors vienkiemis atokiai, lyg ir nepatogioje, šių dienų akimis, vietoje, nors ir neduoda jai jokio pelno, trumpai tariant, „neapsimoka“.

Nuo to ir prasidėjo mūsų pokalbis.

– Nijole, daug žmonių po to, kai jų tėvai išeina Anapilin, stengiasi kuo greičiau atsikratyti jų daiktais. O jūs juos palikote. Kodėl?

– Kitaip negalėjau. Čia ir dabar beveik taip, kaip buvo tada, kai gyveno mano tėveliai. Jų baldai, daiktai ir visa kita. Štai šioje lovoje miegodavo mano tėtis, anoje – mama. Net ir tie puodukai, iš kurių mes dabar geriame kavą, yra mano tėvų – specialiai nepirkau naujų.

– Bet bent jau mirusių artimųjų rūbus sudegina.

– Po tėvelio mirties ir aš buvau sukūrusi laužą ir nešiau deginti tėčio rūbus, nes atrodė – purvini jie, suplyšę… Pamaniau, kam jų bereikia. Bet mama pamatė ir kad pradėjo verkti… Daugiau nedeginau.

– O kada tėtė iškeliavo?

– 1973 metais. Jam tada buvo 66 (gimė 1907 metais). Būtų dar gyvenęs, bet  vežė jis arkliais grūdus iš Šlinkšių sandėlio (gyveno Vaitiekūnuose tokia pasiturinti Šlinkšių šeima. – F.Ž.) Sodas prie jo buvo aptvertas geležine tvora. Arkliai, prisilietę prie jos, gavo elektros smūgį (gal tvora buvo paversta „elektriniu piemeniu“) ir kad pasiuto lėkti su vežimu – sudaužė į šipulius ir ratus, ir mano tėtį.

Tai atsitiko gegužės mėnesį. Po to tėvas išgulėjo metus ant patalo ir mirė. Palaidojo jį labai gražiai, daugybė žmonių buvo susirinkę, pats kolūkio pirmininkas Vladas Kazakevičius buvo atėjęs.

– Jūsų tėtė buvo vietinis, juodeliškis?

– Taip. Jis gimė ir augo tame name, kur vėliau gyveno jo sesuo Bronė Kažukauskienė. Tai buvo Pranaičių senasis namas; jame užaugo broliai Jonas, Edvardas ir jų sesuo Bronė. Jų tėvai turėjo 21 hektarą ir juos padalino taip: sau ir Bronei pasiliko 10, o Edvardui ir mano tėvui po 5 hektarus. Ir tada šie pasistatė savo namus. Mano tėtis šį namą, kuriame dabar esame, pradėjo statyti 1935 metais ir 1936 baigė.

O Edvardas ilgainiui pasistatė Juodeliuose mūrinį namą. Jam padėjo jo sūnus Adolis, grįžęs iš armijos. Tai buvo bene pirmasis mūrinis namas tame kaime (juodeliškiai man pasakojo, jog tuos pirmuosius kaime Edvardo Pranaičio ir Leono Jurevičiaus namus statė meistrai Tvarijonai. – F.Ž.)

Po Edvardo ir jo žmonos mirties jų namas buvo parduotas Vagoniams. Bronė liko gyventi senajame tėvų name, ištekėjo už Jono Kažukausko. Vėliau ir jie pasistatė mūrinį namą Juodeliuose. Dabar jau jį nupirkę kauniečiai, atvažiuoja čia dažniausiai savaitgaliais.

Seneliai turėjo dvarą

– Anuomet, prisimenu, Juodelių kaime gyveno daug Volskių ir Pranaičių. Pastarieji visi buvo jūsų giminės? Tarp jų būta įdomių, pavyzdžiui, Stasys Pranaitis, kurį žmonės vadino Kapšu, Anelė Pranaitytė – ją už akių vadino Peklos lelija.

(Kapšas – nes nešiodavo krepšyje ir pardavinėdavo žmonėms mieles bei kitas tais laikais deficitines prekes, kurių parsiveždavo iš Rygos. O Peklos lelija – gal dėl to, kad Anelė mėgo rūkyti cigaretes. – F.Ž.)

– Stanislovas, Vladas, Anelė, Mikalojus, Jonas-Krūmietis Pranaičiai buvo mūsų tėčio pusbroliai, o tarpusavyje – broliai ir sesuo. Vladas Pranaitis gyveno prie kelio dešinėje pusėje tuoj pat už Juodelių Barkūniškio link, Stasys – toliau, molinėje trobelėje ant kalniuko. O dar toliau, prie pat ribos su jau Kėdainių rajono Gaidelių kaimu, gyveno Anelė Pranaitytė su broliu Mikalojumi. Jų trobelė buvo labai sena, aš buvau dar maža, kai jau jie joje gyveno.

Seniai jų visų nebėra. Vladas turėjo net 11 vaikų. Dabar Juodeliuose Pranaičių nebeliko. Dar prieš keletą metų kaime gyveno Klemensas, Jono Pranaičio-Krūmiečio sūnus, bet ir jis neseniai numirė. Vaikų turėjo, bet jie gyvena kitur, o čia berods įsikūrė anūkas. Juodeliuose dabar nauji žmonės, nebe visus pažįstu.

– Krūmietis todėl, kad gyveno prie krūmų netoli jūsų sodybos?

– Taip.

– O iš kur kilusi jūsų mama?

– Ji gimė Vorošilovgrade (taip sovietiniais metais buvo vadinamas dabartinis Luhansko miestas Ukrainoje. – F.Ž.).

Mano seneliai iš mamos pusės Rekščiai (jie gyveno prie Kėdainių) caro laikais sunkiai vertėsi, trūko darbų, todėl išvažiavo užsidirbti į Rusiją. Atsidūrė Vorošilovgrade. Ten susipažino ir susituokė, gimė mano mama ir jos sesuo. Senelis dirbo sunkų darbą kažkokiame fabrike prie karštų krosnių. Uždarbį jam mokėjo auksu ir senelis nunešdavo jį į banką.

Kai buvo nuverstas Rusijos caras ir kilo suirutė, seneliai grįžo į Lietuvą ir už gautus už auksą červoncus nusipirko dvarą Vantainiuose (Kėdainių r., netoli Krakių). Bet jis sudegė ir tada jie atvažiavo į Juodelius. Čia jų duktė, o mano mama Marijona Rekštytė, ir susipažino su mano tėčiu Jonu Pranaičiu.

Kai mano mama su tėvais atvažiavo į Lietuvą, ji net lietuviškai nemokėjo. Žinoma, išmoko.

– Apie Kapšą ir Peklos leliją žinau, o kodėl jūsų tėvą vadino Pienininku?

– Nes jis prieš karą dirbo pieninėje. Netoli ji nuo čia buvo, už keliuko. Po karo dirbo jau kitą darbą – su arkliais, bet žmonės po senovei sakė „Pienininkas“. Turbūt tam, kad atskirtų nuo kito Jono Pranaičio – Krūmiečio.

Lietuvoje geriausia

– Tais laikais daug žmonių gyveno skurdžiai, o kaip jūsų tėvai?

– Mes bado nejautėme. Aišku, žemės turėjome tiek pat, kaip ir kiti – tik 60 arų. Tėtė dirbo laukininkystėje, o mama namie, bet laikas nuo laiko ji nuvažiuodavo į Rygą, Maskvą, Leningradą, Kijevą – parduodavo ten mūsų užaugintų kalakutų, žąsų ir kitų paukščių, o parveždavo pramoninių prekių. Juk ji puikiai kalbėjo rusiškai.

– Nebarė valdžia jos dėl to?

– Tai ji tik sau ir šeimai veždavo, nebent dar koks kaimynas ką nors užsisakydavo; turguose ji neprekiavo. Tačiau gal dėl to aš turėjau viską, ko norėjau – žieminius batus, laikrodį ir t. t. Prisimenu, kai ėjau į Juodelių pradinę mokyklą, tai rankinį laikrodį ten turėjome tik dviese – aš ir tokia Gliošnovaitė, gyvenusi palei Dirgaičius.

Paskui buvo priimtas įstatymas, kad pensijos bus mokamos tik tiems, kas turi būtinąjį darbo stažą. Mano mamai tada buvo jau beveik 40 metų, o to stažo nėra, tai ji pradėjo kolūkyje karves melžti ir tai darė ilgai, iki beveik 70 metų, kol suėjo tas stažas ir galėjo išeiti į pensiją.

– O kaip susiklostė jūsų gyvenimas?

– Šeimoje augome dviese – aš ir brolis Algimantas. Jis gimęs 1941-aisiais, keleriais metais už mane vyresnis. Iš pradžių mokiausi Juodelių pradinėje mokykloje, kur mokytoja tada buvo Pranaitienė, mūsų pusbrolio Vlado sūnaus žmona.

Paskui jie išvažiavo gyventi į Dotnuvos Akademiją ir tada Juodeliuose pradėjo mokytojauti Birutė Šlioraitė-Volskienė.

Baigusi šią mokyklą, toliau mokiausi Ažytėnuose, o vidurinę baigiau Krakėse.

– Kodėl ne Grinkiškyje?

– Į Krakes dažniau važiavo autobusai, kelis kartus per dieną, tad buvo patogu ir nuvažiuoti, ir nevėlai grįžti. Tai susitarėm visas Juodelių jaunimas – aš, Edvardo Pranaičio Adoliukas, jo seserys ir kiti – varom į Krakes. Važinėdavom ten ir dviračiais.

Krakių vidurinę baigiau 1964 metų birželio 11, o liepos 15 jau dirbau Šiaulių batų fabrike „Elnias“. Vėliau perėjau dirbti į Šiaulių elektros tinklus. Dirbau ir neakivaizdiniu būdu mokiausi Vilniaus prekybos technikume. Ji baigusi, gavau prekių žinovės diplomą ir toliau dirbau Elektros tinklų tiekimo skyriuje, tvarkiau elektros prekių tiekimą.

Ištekėjau už grinkiškiečio Jono Januškos. Gavome Šiauliuose butą ir likome gyventi ten. 2000 metais Jonas mirė nuo skrandžio vėžio – greitai, per keletą mėnesių.

Užauginome dukrą Gitaną. Ji baigė Šiauliuose technikumą, dirba saldainių fabrike „Rūta“. Turi dvi dukras – mano anūkes. Viena jų gyvena Šiauliuose, o kita Ispanijoje, kur ir gimė, mat mano Gitana ten gyveno net 16 metų, bet po to grįžo čia.

– Kodėl? Daug kam Pietų šalyse patinka – visada šilta.

– Nieko ten gero, buvau ne kartą. Vasarą taip karšta, kad negali paeiti, pasivelki šiek tiek ir turi sėstis ant suoliuko, o prakaitas žliaugia.

– Lietuvoje geriau?

– Žinoma. Niekada jos nekeisčiau į Ispaniją.

Parduoti rankos nekyla

– Tai kada ištuštėjo šis namas, kuriame dabar sėdime?

– Po tėčio mirties mama su Algiu dar kurį laiką čia gyveno, bet kai jai sukako 85 metai (o gimusi ji 1910), išsivežiau juos abu į Šiaulius, nes mačiau, kad jiems čia jau sunku gyventi. Nupirkau Šiauliuose tokią lūšną ir juos ten apgyvendinau. Ir kai ją vertė, davė jiems vieno kambario butą.

Mama 2005 metais mirė ir ją palaidojome Vosiliškyje šalia tėvuko, o Algis iki šiol tame bute gyvena.

Tad šis tėvų namas tuščias bene nuo 1995 metų, tik kartais parvažiuoju.

– Kodėl nutarėte jį išlaikyti?

– Kai atvažiuoju – atsipalaiduoju, man gera, pailsiu. Nors dirbu čia fiziškai nemažai, bet ir energijos pasikraunu. Padeda dukra, anūkės. Po truputį ir tvarkomės.

– Per tą laiką aplink neliko daugybės sodybų – valdžios sprendimu jas nugriovė melioracija.

– O taip, beveik viską aplink numelioravo. Ir per mūsų sodybos vidurį melioracinį griovelį buvo iškasę. Bet sodybos neliepė nugriauti,matyt, tada tas melioravimo šišas jau praėjo.

Aplinkinių sodybų beveik visų neliko, ir labai greitai. Pradėjo nuo Ridikių kaimo ir nuo tų, kurie ir patys norėjo išsikelti. Staigiai dingo daugybė vienkiemių. Bet mano tėvukai nenorėjo išsikelti ir jų nevertė.

O dabar ir man nekyla rankos šią sodybą parduoti, nors kartais pagalvoju, ai, kam aš čia vargstu.

– Ar dažnai čia atvykstat? Rudenį turbūt užrakinat ir…

– Maždaug apie Naujuosius metus atvažiuoju pažiūrėt, kaip čia atrodo. Bet švęsti Naujųjų čia nevažiuojam – šalta, kartais ir užpusto, savaitę tektų kūrenti, kol prišiltų namas. Būna, kad žiemą randam langus išdaužtus ir sniego pripustyta viduj ligi lubų – iškasam, užkalam lentomis. Ir duris dažnai rasdavome išplėštas.

– Bet ką čia imti?

– Nieko čia gero ir nebėra ką nešti, bet vis tiek ne kartą buvo išplėšta. Sykį stebėjausi – išnešė net puodus, išrovė visas krosnies geležis, net rinkes, kamino liuktus, orkaitę ir t. t. – sugriovė visą krosnį. Teko mūryti ją iš naujo. Beveik kasmet plėšdavo ieškodami metalo. Tik pastaruoju metu aprimo, gal metalas labai atpigo?

Sakiau savo dukrai ir anūkėms – kai numirsiu, tą pačią dieną čia viską parduokit. Bet kad ir jos nesiruošia to daryti, anūkė šneka „Ne, močiute, neparduokim“.

Anksčiau čia turėdavom ir daržą, augindavom burokėlių, svogūnų ir taip toliau, bet  užtenka, kiek gali plėšytis. Tai tik gėles aplink apsikapstau. Nes nežinai žmogus, kada nugriūsi.

Be to, daug kainuoja sodybą išlaikyt. Gryčios stogą pakeitėm, krosnį naują pastatėm, taip pat sumūrijom vasarinę virtuvėlę ir rūsį, pakeitėm šulinio dangtį…

Tą rūsį dar mano tėtė norėjo pasidaryti, buvo akmenų prisivežęs, bet jau sveikatos neturėjo, tai aš pagaliau jo norą išpildžiau – neseniai pastatėm tokį „bunkerį“, kad ir per karą gali čia pasislėpti.

– O ar niekada nekilo minties suvisam grįžti į tėviškę gyventi?

– Tai kad ilgai dirbau Šiauliuose, tik prieš keletą mėnesių palikau darbą. Iš ko būčiau čia gyvenusi? O dabar jau vėlu.

Padangę raižė dronai

– Mačiau čia laukuose daug stirnų – nenuvalgo jos jūsų augalų?

– Dar ir kaip. Aptveriu viela, bet vis tiek jos patenka. Kai kurios čia įsikuria tarsi savo namuose ir visai nebijo. Parvažiuodama iš tolo pasignalizuoju, o jos pakelia galvas ir žiūri nepatenkintos, kodėl trukdau? Net neskuba nueiti varomos.

– Kai Juodeliuose ir čionykščiuose laukuose buvo daug sodybų, gyvenimas čia turbūt buvo kitoks?

– Pas mus neužsidarydavo durys – tiek daug kaimynų sueidavo kortomis palošti: Skėrys, Atkucevičius, Alekna, Edvardas iš kaimo ir kiti. Ir mano tėtė su mama mėgo lošti. Būdavo, pasišeria žmonės gyvulius ir sueina čia vakarot. Ir aš išmokau lošti į juos bežiūrėdama.

O dabar čia kitokie vaizdai. Rugsėjo mėnesį atvažiavom abi su Gitana ir besitvarkydamos užtrukom, pradėjo temti. Girdžiu, Gitana kviečia: „Mama, ateik pažiūrėti!“ Išskubėjau į lauką – ogi pilnas dangus dronų! Vieni aukščiau, kiti žemiau, vieni lekia į vieną pusę ir apsisuka atgal, kiti – į kitą. Vienas dronas nuplerpė visai žemai virš mūsų galvų ir virš mūsų sodo.

– Kodėl jie ten lakstė?

– Kas žino. Pavyzdžiui, gal žvalgė tą vietą, kur prie Baisogalos stato ginklų gamyklą.

– Neužsuka pas jus gražių sodybų rinkimo komisijos, nepagiria?

– Per toli čia joms. Ir gerai, nenoriu, kad čia daug kas vaikščiotų.

O sykį buvo atvirkščiai: sėdėjau savo darbovietėje Šiauliuose ir kviečia mūsų buhalterė: „Ateik pakalbėti mano telefonu, skambina iš Radviliškio rajono savivaldybės, kad tavo sodyba kaime labai apleista“.

„Na čia dabar, – pagalvojau. –  Tiek daug ten dirbu dirbu ir vis tiek negerai?“ Kai pakalbėjom, atsiprašė: supainiojo su kitom apleistom sodybom, gal Skėrio, gal Prano Zapkaus.

Keistuolių yra per mažai

Iškeliauju iš Nijolės sodybos Barkūniškio link, kur kadaise lankiau aštuonmetę mokyklą. Netrukus į savo praktišką autobusiuką sės ir Nijolė Januškienė. Ši energinga moteris vairuoja jau seniai. Kitaip ir nebūtų lengva šią nuošalią sodybą pasiekti.

Važiuodamas per Juodelius galvoju, jog dar greičiau negu namai, sodybos, vienkiemiai keičiasi jų šeimininkai. Kiek daug šiame kaime ir prie jo gyveno Pranaičių, o dabar – nebėra. Senieji mirė, jaunieji išsisklaidė po visą Lietuvą.

Tiesa, dar vienas šios kadaise didelės giminės palikuonis gyvena netoli gimtųjų vietų. Tai – Vaitiekūnų kaime įsikūręs Saulius Pranaitis, minėtojo Jono Pranaičio-Krūmiečio anūkas.

Kai taip pagalvoji, tai dar vertingesni atrodo tie žmonės, kurie saugo kiek išgalėdami savo tėvų namus. Mano tėviškėje jų yra ir daugiau, ne tik Nijolė Januškienė – tai Birutė Daunoraitė-Lukošienė, Vilma Poškaitė-Šuplevičienė, Irena Kuprevičiūtė-Lukoševičienė; giminaičių sodybą nusipirko ir prižiūri Daiva Miežinytė-Sondienė. Gal tokių yra ir daugiau, gal ne visus žinau.

„Aš saugau, kad kiti nenuteriotų“, – prisimenu, sykį pasakė mano bičiulis, gamtininkas ir rašytojas Henrikas Gudavičius, kai viename interviu jo paklausiau, kas verčia jį kurti botanikos kolekciją atokioje vietoje prie Liškiavos. „Aš matau, kaip pasaulis žengia į pražūtį. O čia aš saugau dar išlikusius senojo kraštovaizdžio ir senojo tikrojo gyvenimo reliktus. Tai – tylioji rezistencija“, – tada kalbėjo Henrikas.

Tačiau tokių saugotojų nėra daug ir jų vis mažėja. „Keistuolių yra per mažai. Ir jie gali nebesuspėti parodyti pasauliui, kad pačius brangiausius dalykus ir pačias tikriausias emocijas Gamta žmogui duoda veltui“ (Iš H. Gudavičiaus ese).

Feliksas ŽEMULIS  / RADVILIŠKIO KRAŠTAS