Tuštėjančiame kaime išradinėjamas dviratis

Iš pradžių sugriauname, o paskui atkūrinėjame. Žemdirbiai dviračio išradinėjimu vadina trumpąsias maisto tiekimo grandines (TMTG), kurias dabar visi be paliovos ragina vystyti. O juk prieš porą dešimtmečių, kai ūkiams dar nebuvo keliami kone didelėms gamykloms prilygstantys reikalavimai, kaimiškų gėrybių gamintojų buvo nepalyginamai daugiau. Ir vartotojų, kurie dar nebuvo atpratę nuo natūralių produktų. Augant prievaizdų armijai ir griežtėjant tvarkai, ant durų spynas ėmė kabinti ir gamybos cechus įsirengę ūkininkai bei kooperatyvai. 

Perdirbimui suveržė kilpą

Dabar viena populiariausių temų – TMTG, kurią linksniuoja visi, kas tik netingi. Nuo žemės ūkio nutolę politikai ir valdininkai jau kuris laikas ją pristatinėja lyg kokią naujovę. Žemdirbiai, ypač senesnės kartos, pastebi, kad pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo nepalyginamai daugiau gamintojų, kurie kaimiškus produktus pardavinėjo vartotojams. Tik tuomet šis procesas dar neturėjo tokio reikšmingo pavadinimo – „trumpoji maisto tiekimo grandinė“.

Jonas Sviderskis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius, „Ūkininko patarėjui“ priminė, kad prieš porą dešimtmečių ir dar anksčiau dažname ūkyje gyvavo nedideli maisto gamybos cechai. Ir ne tik maisto – buvo verdamas alus, net gaminamas kalvadosas. „Nedrįsčiau sakyti, kad galutinio produkto gamyba vyko kiekvienoje bendrovėje, bet daugelyje ūkių tikrai egzistavo cechai. Dar anksčiau visuose ūkiuose buvo vystomi pagalbiniai verslai: vieni gamino lėkštes, kiti – stiklines ir t. t.

Buvo apstu nedidelių duonos kepyklų, mėsos perdirbimo, kiek mažiau pieno produktų gamybos cechų. Dabar jų beveik neliko“, – apgailestavo žemės ūkio bendrovių atstovas.

Nedideli gamybos cechai, kur pagaminta produkcija kvėpėjo natūralumu ir pelnė vartotojų prielankumą, ėmė užsidarinėti, kai buvo sugriežtinti veterinarijos ir maisto saugos reikalavimai. „Kai atsirado perteklinių sąlygų, ūkiai turėjo pertvarkyti gamybos patalpas, tam reikėjo papildomų investicijų. Vienas iš reikalavimų, kuris priartino ne vieno mėsos gamybos cecho galą, buvo tai, kad tuo pačiu keliu negali judėti mėsos žaliava ir pagaminti produktai. Patalpas reikėjo pertvarkyti, todėl žmonės pradėjo atsisakinėti tokios gamybos. Nors iki tol jokių problemų nebuvo nei gamintojams, nei vartotojams“, – aiškino J. Sviderskis.

Saldėsio pakuotė pranoksta turinį

LŽŪBA vadovas priminė dar vieną istoriją, liudijančią, kaip prieš dvidešimt metų sužlugo kooperuotomis jėgomis vos tik pradėtas įgyvendinti projektas, kuris dabar būtų pristatomas kaip TMTG pavyzdys. Ketinta įrengti centrą, panašų į dabartines urmo prekybos bazes.

„Vilniuje, šalia vakarinio aplinkkelio, turėjome sklypą, kur buvo pastatytas daugiau nei 15 tūkst. kv. m pastatas, tereikėjo įrengti vidų. Čia turėjo įsikurti kooperatinė bendrovė „Valstiečių turgus“, kurioje norėjome vykdyti didmeninę prekybą. Panašiai kaip Poznanėje, Lenkijoje, iš kur sėmėmės patirties. Bet mūsų planams nebuvo lemta išsipildyti. Greičiausiai tada prekybininkai prispaudė, esą žemdirbiams čia ne vieta. Viskas susiklostė taip, kad skubos tvarka buvo iškelta bankroto byla, ir TMTG pasibaigė neprasidėjusi“, – karčia patirtimi dalijosi J. Sviderskis.

Jis aiškino, kad ir tuomet, ir dabar žemdirbiai siekia, jog savo užauginta žemės ūkio produkcija pirmiausia būtų aprūpintos maitinimo įstaigos, mokyklos, darželiai, ligoninės ir kt. „Tada tam buvo suduotas rimtas smūgis. Dabar bandoma atkurti ar iš naujo prikelti apnaikintas maisto grandines. Bet į tai žiūriu atsargiai, nes to saldėsio pakuotė labai graži, tačiau nepakanka geros valios ir priemonių geram turiniui sukurti“, – skeptiškai nusiteikęs LŽŪBA vadovas.

Jo manymu, dabar tokį sumanymą įgyvendinti būtų daug sunkiau, nes reikėtų kur kas didesnių investicijų: „Gavus 5 mln. Eur paramos, tai tebūtų zuikio ašaros. Prie didelių miestų reikiamo sklypo nenusipirksi, o statyti tokią bazę ar logistikos centrą už 30 km nuo miesto nebus paranku.“ J. Sviderskis dar priminė, kad gamybos cechus išlaikiusios žemės ūkio bendrovės prieš kurį laiką Vilniaus miegamuosiuose rajonuose turėjo kelias nedideles parduotuves: „Jos buvo populiarios, bet teko užsidaryti, nes buvo sunku išsilaikyti. Gamyba vyko toliau nuo Vilniaus, tapo brangu vežioti, augo kitos išlaidos. Sostinės valdžios prašėme lengvatų nuomotis patalpas, bet niekas nenorėjo žemdirbiams padėti.“

Įkyrėjo iki gyvo kaulo

Pernai rudenį TMTG tašką padėjo žinomas sūrių spaudėjas, Prienų r. ūkininkaujantis Jurgis Pažėra. Maždaug 13 metų į Kauną ūkyje įrengtame pieno perdirbimo ceche pagamintus pieno produktus vežiojęs ūkininkas dabar nebelaiko nė vienos karvės, ganyklų vietoje auga javai. Prie uolių kontrolierių, kurie dėl smulkmenų buvo pasiryžę raityti baudas, pripratęs ūkininkas sakė, kad kantrybės taurę perpildė Vyriausybės sprendimas, kai per pandemiją buvo dalijami pinigai. „Neliko darbuotojų, nes jiems buvo geriau dykai gauti eurų. Ir tie tikrintojai, ir tie nuolatiniai rūpesčiai, kai nėra ko pasamdyti, įkyrėjo iki gyvo kaulo, tad užsidarėme“, – atsiduso apie 80 karvių ir dalį pieno produktų gamybos įrangos išpardavęs vyras. Likimo ironija: dabar atsirado darbuotojų, jis apgyvendino karo pabėgėlius iš Ukrainos, bet jau šaukštai po pietų.

Kontrolieriai raitė baudas

„Tos trumposios maisto grandinės – jokia naujiena. Daug anksčiau jas reikėjo puoselėti, o ne smaugti. Daugybė gamintojų užsidarė. Baigėsi ir mano kantrybė. Kai atvažiuodavo tikrintojas, turėjai būti labiau kvalifikuotas už jį, kad įrodytum, jog esi teisus. Kabinėdavosi prie visokių smulkmenų“, – jau praeityje likusius išgyvenimus prisiminė ūkininkas.

Daug pieno gamintojų mena tuos laikus, kai žalią pieną miestiečiams pardavinėjantis ūkininkas buvo kone didžiausias nusikaltėlis. Ir J. Pažėrai ne vieną protokolą surašė, nors jis turėjo leidimus ir gaminti, ir prekiauti, ir visas reikiamas sanitarinės knygeles.

„Per tą laiką, kai aštuonerius metus į Kauną vežiojau pieną ir dar trylika su puse metų – ceche pagamintus įvairius pieno produktus, susidarė įspūdis, kad tikrintojai dirba ne vartotojų, o labiau prekybininkų naudai. Apsipirkęs parduotuvėje atsiveži krūvą plastmasės, vakuumuotų produktų galiojimo laikas prailgintas. Dukra Briuselyje pieną pakuotėje balkone išlaiko gal visą mėnesį. Niekas dėl tokių produktų vertingumo galvos nesuka, kontrolieriams tai gerai“, – dėl valstybinių institucijų ir pačių valgytojų požiūrio į maistą nuostabos neslėpė buvęs pieno ir jo produktų gamintojas.

Jis pastebėjo, kad natūralų maistą labiau vertina senesnės kartos žmonės, o jaunoji karta jau linkusi į produktus, kuriuose pridėta chemijos. „Užtat ir rezultatai atitinkami: kone pusė šauktinių turi sveikatos problemų. Jaunuoliai mažai juda, nedirba fizinių darbų, skrandžiai sugadinti, stuburai iškrypę. O kaimo žmogus, kurio pagrindinis maistas buvo pieno produktai, sulaukdavo 90–100 metų. Dabar visokie dietistai internete seka pasakas apie pieną“, – naujos apraiškos pykdo ūkininką.  J. Pažėra sakė, kad kaimas be gyvulių nepilnavertis. Ir dar svarbu, kad gyvuliai ganytųsi lauke, matytų saulę, jaustų lietų. Tuomet ir sviestas bus geltonas.

Peržegnojo kooperatyvą

Maždaug prieš 4 metus TMTG buvo nukirsta Panevėžio rajone, Ėriškių gyvenvietėje, kur kooperatyvas „Ėriškių pienas“ gamino pieno produktus. Jų skonį ligi šiol mena ne tik panevėžiečiai, bet ir sostinės gyventojai.

Kooperatyvo įkūrėjas ir vadovas Povilas Nemanis dėjo daug pastangų, kad susikooperavę karvučių laikytojai būtų ne tik žaliavos pardavėjai, bet ir produktų gamintojai. Įsirengti pieno perdirbimo cechą buvo nelengva, tarsi iš niekur atsirasdavo vis naujų kliūčių, bet vadovo atkaklumo ir nuoseklumo dėka jos buvo įveiktos. P. Nemanis ne kartą minėjo, kad reikalavimai mažiems cechams – kaip ir didžiosioms perdirbimo įmonėms, o kooperatyvų ir didelių įmonių investavimo galimybės labai skirtingos.

„Kurį laiką žmonėms mokėjome daugiau nei pieno perdirbimo įmonės, bet perdirbėjai spaudė kooperatyvus, o veterinarijos darbuotojai kėlė naujas sąlygas. Pieno supirkimo kainos buvo mažos, gamybos išlaidos nemažėjo, tad nusprendėme užsidaryti. Atsiskaitėme su darbuotojais ir peržegnojome perdirbimo cechą“, – ŪP pasakojo Povilas, dabar su sutuoktine Marija besimėgaujantis senjorų atostogomis, kurių anksčiau darbšti pora retai beturėdavo.

Kooperacijos entuziastui apmaudu, kad niekam nebuvo įdomios žemės ūkio kooperatyvų problemos, niekas nepasisiūlė padėti, sulaikyti, kad neužbaigtų gamybos. „Užsidarė ir ačiū Dievui“, – lengviau atsiduso valdininkai ir perdirbėjai. Nelikus „Ėriškių pieno“, dalis pieno gamintojų prisišliejo prie kaimyninių rajono kooperatyvų, dalis išpardavė karvutes.

„Baigėsi mūsų vargai ir džiaugsmai. Pieno produktus perkame iš parduotuvės, skonis ne tas, bet ką padarysi“, – šypsojosi P. Nemanis.

Autorės ir redakcijos nuotraukos