Ūkiai rengiasi valgytojų viliotiniui. Kaimas miestui atvers duris

Per patį metų gražumą, gegužės paskutinį savaitgalį, Lietuvoje prasideda kaimo turizmo sezonas. Šiemet jo pradžia bus ypač skambi – pirmą kartą vyks „Atviros dienos kaime“. Tai veiklos dvidešimtmetį mininčios Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) rengiama akcija, kuria siekiama miestiečius paraginti atvykti į kaimą ir atrasti siūlomas pramogas, veiklas, tradicijas, tyrą aplinką ir natūralius produktus. Akcijoje panoro dalyvauti ne tik kaimo turizmo sodybos, kultūros namai, lankytojų centrai, amatininkai, bendruomenės, bet ir pažangūs ūkininkų ūkiai.

Pasiūlys ankstyvųjų daržovių

Pavasaris stabčioja. Laukai ir medžiai nedrąsiai dengiasi švelnia žaluma. Ankstyvasis derlius dar šykštus. Aure šiltnamyje laiškams želdinamos svogūnų roputės. Ten pat po atskira priedanga, kuri dar yra būtina, žaliuoja jau paūgėję agurkų daigai. Daigynuose pirmuosius lapelius leidžia salotos, lapkotiniai salierai... O ūkyje ką tik pastatyto 650 kv. m ploto daržovių sandėlio viename skyriuje sodinimo lauke dienos laukia jūra kopūstinių daržovių daigų, parsivežtų iš Lenkijos.

38 ha daržovių ūkio šeimininkas – jaunasis ūkininkas Tomas Skaizgirys (Šakių r., Lukšių sen.) – gegužės pabaigoje į ūkį atvyksiantiems lankytojams pasiūlys traškių svogūnų laiškų, salotų, gal dar ridikėlių. Papasakos apie savo ūkį: kaip kilo mintis ūkininkauti ir kaip sunku šiais laikais tai pradėti; kaip dar būdamas penkerių metų vaikas nusižiūrėjo šimtametę sodybą ir pasakė, kad kada nors ją nusipirks, – ir ši sodyba tapo jo ir mylimos žmonos Vaidos, kurią parsivežė iš Šakių, jaukiu šeimos lizdu. Specializuotam daržovų auginimo ūkiui geriausias laikas atviroms dienoms būtų liepa. Tuomet ūkyje – daržovių įvairovė, pats derlius. Galima skanauti ir aviečių, kurios sirpsta 2,5 ha.

Kaip tik nuo šio avietyno, pasodinto prieš penkerius metus kaime tėvelių padovanotame sklype, ir prasidėjo Tomo ūkininkavimas. Vėliau ūkį praplėtė jau pats įsigydamas žemės. Penkerius metus ūkininkaujantis T. Skaizgirys svarsto, kad kitas žingsnis turėtų būti užaugintų gėrybių perdirbimas – džiovinimas ar šaldymas. Tad kol kas dar nelabai ryški ateities vizija.

Spalvų ir skonių fontanas

Tai, kas T. Skaizgiriui yra ūkio perspektyvos vizija, Vitai ir Mindaugui Šlapkauskams (Kauno r., Garliavos sen.) – įgyvendinta realybė.

Mindaugo senelių sodyboje kone nuo nulio prieš trylika metų įsteigtas ūkis buvo kuriamas ir auginamas sunkiu darbu, žingsnis po žingsnio. Šiandien tai 12 ha uogynas ir sodas, ūkyje veikia modernus perdirbimo cechas. Tiesa, negali būti šimtu procentų ramus dėl ūkio ateities. Rūpesčių ir tikrintojų, taip pat nereikalingos gaišaties dėl jų daug (ūkininkas suskaičiavo net 20 įvairių institucijų, kurioms turi teikti ataskaitas), sąnaudos auga. Jų specializacijos ūkyje reikia daug rankų. Sezono metu iš Kauno kasdien vežioja 15 darbininkų. Konkurencija Lietuvoje didelė, o valgytojų skaičius – mažėja.

V. Šlapkauskienė pakviečia į angarą degustuoti vitamininės produkcijos – šaldytų susmulkintų braškių, gervuogių, aviečių ir kitų uogų, kurios paklausios tarp konditerių. Vilioja grynos ir kupažuotos sultys, įvairios uogie­nės, sirupai. Viskas tarsi močiutės gaminta: natūralaus skonio, sodrios spalvos ir aromato. Gardumėlis. Savo gaminius ūkininkai tiekia prekybos centrams, veža į ūkininkų turgelius, pristato užsakovams. Akcijos „Atviros dienos kaime“ proga ūkio svečiai ūkio gaminių galės įsigyti kone perpus pigiau, nei jie siūlomi parduotuvėje.

Perdirbimas ūkyje – perspektyvu

Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas nuteikia viltingai. Trumpos maisto grandinės kūrimas, produktų pateikimas iš ūkio tiesiogiai vartotojui įeina į šios Vyriausybės planus. Tuo yra suinteresuoti ir ūkininkai, ir vartotojai, kurie vis dažniau ieško gaminių be konservantų, dažiklių ir kitų skonio priedų. Kaip atskleidė ministras, peržiūrimos Kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės ieškant galimybės kuo daugiau jas naudoti trumposioms maisto grandinėms. Tokiems projektams, teikiamiems investicijų į žemės ūkio valdas paramai, ketinama numatyti daugiau prioritetinių balų. Svarstoma, ne tik kaip padėti ūkininkams įsigyti perdirbimo įrangą, bet ir organizuoti rinkodarą, realizaciją – kurti mažų parduotuvių tinklą, nes į gamybą pasinėrusiems ūkininkams tokia pagalba labai reikalinga.

„Reikia kalbėt su savivaldybėmis. Turgūs neišgelbės. Vartotojas, atėjęs į parduotuvę, nori visko: medaus, kiaušinių ir kt. Maži ūkininkai galėtų viską į vieną vietą atvežti“, – viltingais planais dalijosi B. Markauskas, sveikindamas iniciatyvą rengti „Atviras dienas kaime“ ir žadėdamas tolesnę paramą produkcijai perdirbti ūkyje.

Su braliukais latviais

Gegužės 27–28 dienomis „Atviros dienos kaime“ vyks ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Kaimyninėje šalyje tokia akcija šiemet rengiama jau ketvirtąjį kartą. Tomis dienomis Latvijos kaimuose duris svečiams atvers daugiau nei šimtas objektų.

„Latvijos kaimo turizmo asociacijai pasiūlius, mes draugiškai prisijungėme. Žemės ūkio ministerija palaikė“, – kaip atsirado iniciatyva, pasakoja LKTA prezidentas Linas Žabaliūnas.

Lietuvoje į akciją užsiregist­ravo 68 dalyviai. Informacija apie juos skelbiama asociacijos interneto svetainėje atostogoskaime.lt, išleistas žemėlapis „Mėgaukis atostogomis kaime“, kuris bus nemokamai platinamas visose degalinėse. Informacija bus paskleista ir kitose šalyse – tuo pasirūpins ne tik LKTA, kuri yra Europos kaimo turizmo konfederacijos narė. Savo kanalais žinią tikslinei auditorijai išplatins Lietuvos turizmo departamentas. Dar ir dabar atsiranda žmonių, norinčių įšokti į traukinį. Pasak L. Žabaliūno, priimami visi, tik informacijos apie juos jau nebus popieriniame žemėlapyje.

Užpildyti agroturizmo nišą

Sumanymas įgyvendinamas pagal dviejų šalių bendradarbiavimo per sieną projektą, kuris truks dvejus metus. Šio projekto tikslas – ne tik vienos dienos akcija.

Siekiama į kaimo turizmo sektorių įtraukti (tiksliau, sugrąžinti) agroturizmą. Verta prisiminti, kad prie šio sektoriaus ištakų prieš 27 metus buvo būtent šeimos ūkiai. Tačiau, sparčiai modernėjant ir plečiantis tiek poilsio kaime verslui, tiek ir žemės ūkio verslui, ilgainiui tarp jų įvyko takoskyra. Šiuo metu tarp LKTA narių yra vos vienas kitas ūkininko ūkis. Užsibrėžtas tikslas iki 2019 m. pasiekti, kad ne mažiau kaip 50 ūkių būtų pritaikyti lankyti ištisus metus. Anot LKTA prezidento, ūkių šeimininkams bus teikiama metodinė pagalba. Kartu su projekto partneriais bus parengtas agroturizmo ūkių lankymo vadovas. Kad lankytojai norėtų atvykti į ūkį, turi būti sudarytos elementarios sąlygos – patogus privažiavimas, normalus tualetas su šiltu ir šaltu vandeniu, o ne lauko būdelė ir pan. L. Žabaliūnas neabejoja, kad dveji metai yra pakankamas terminas atlikti namų darbus ir pasitempti iki lygio, keliamo agroturizmo paslaugos teikėjams.

Šiuolaikiniuose ūkiuose yra ką pamatyti – modernias technologijas, galingą techniką, įspūdingų ūkinių gyvūnų. Mieste auga karta vaikų, kurie nežino, iš kur atsiranda pienas, duona, kaip auginamos daržovės. Šeimoms su vaikais išties įdomu apsilankyti fermoje ir laukuose, įlipti į traktorių, pabendrauti su ūkininku ir kažką drauge su juo nuveikti, paskanauti ir įsigyti kaimiškų gėrybių.

Draugiški mėsiniai galvijai

Limuzinų veisėjas Arūnas Rutkauskas, kartu su žmona Rasa ūkininkauti pradėjęs prieš penkerius metus, kol kas gyvena tarp Kauno ir ūkio, įkurto jųdviejų tėviškėje (Kelmės r.).

Ūkis jų šeimai, neišskiriant ir atžalų Ugnės bei Eimanto, kūrybos ir įkvėpimo, veiklos kupina sala. Smagu matyti, kaip vaikai viskuo domisi, eina prie galvijų, juos vadina vardais. Kol kas šeimos nepaleidžia laikinoji sostinė, mat mokslinį daktaro laipsnį turintis A. Rutkauskas yra įsipareigojęs Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijai, vadovauja Stambiųjų gyvūnų klinikai. Jo patirtis, veiklos apimtis daro įspūdį, o įkvėpimas yra užkrečiantis.

Lietuvos ekologinių mėsinių galvijų augintojų asociaciją subūręs ir kitus ūkininkus konsultuojantis vyras juokaudamas sako, kad yra milijonierius – juk pirmuosius grynakraujus galvijus iš Prancūzijos įsivežė savo lėšomis. Tiesa, po to dvejus metus dirbo Kaliningrado srityje esančiame įspūdingo dydžio pieno ūkyje – 11 ha ploto fermoje, kur laikoma 13 tūkst. karvių.

Ūkininkas mąsto strategiškai. Atsižvelgdamas į rinkos poreikius ketina veisti trijų linijų limuzinus, kurie, beje, turi gerą paklausą Latvijoje. Ūkyje yra skerdykla – mėsai keliauja brokuotas prieauglis. Bandos priežiūrą palengvina šiuolaikinės technologijos. Tai ne tik elementarios stebėjimo kameros, bet ir išmanioji veršiavimosi perspėjimo sistema, kuri yra bene vienintelė tokia Lietuvoje.

Jau nuspręsta, kad agroturizmas taps alternatyvia veikla. Netoliese ūkininkas nusižiūrėjo buvusią mokyklą. Jos patalpos bus pritaikytos svečiams. Šiame ūkyje vaikų grupės jau ne naujiena. A. Rutkauskas pasakoja jiems apie savo augintinius, kurie yra labai gero būdo, tačiau būtina žinoti tam tikras elgesio su jais taisykles. Galvijai turi žinoti, kas yra šeimininkas, kita vertus, jų negalima gąsdinti staigiais judesiais ir riksmu. Taigi per atvirų durų dieną ūkininkas savo svečiams pasakos apie draugiškus mėsinius galvijus, kurie auginami ne tik maistui, bet ir teikia bendravimo džiaugsmą.

Pagarba kaimo tradicijai

O štai Senosios Gegužinės ūkio šeimininkai Rolandas ir Benjaminas Bortkūnai (Kaišiadorių r. Palomenės sen.) kaimo turizmo sektoriuje jau senbuviai. Sodybą jie įkūrė vietoje, kurioje kadaise gyveno senelis.

Rolandas yra profesionalus architektas, įsimylėjęs etnokultūrą, puoselėja ir populiarina tradicinę architektūrą, yra išleidęs ne vieną knygą. Sodyboje vyksta plenerai ir seminarai, rengiami edukaciniai užsiėmimai, parodos ir ekskursijos. Pasak R. Bortkūno, šiuo metu susidomėjimas tradicine kaimo statyba yra nemažas. Nėra taip, kad prie jos būtų puolama masiškai, tačiau niša yra ir išliks.

Kokie jaukūs ir šilti mediniai namai, puikus pavyzdys yra ir pati Senosios Gegužinės sodyba. Tipiško medinio dvarelio pavyzdžiu erdvų pastatą suprojektavo pats R. Bortkūnas. Kiekviename žingsnyje jaučiama šeimininkų pagarba tradicijai. Etnokultūra pateikiama skoningai ir jautriai. Čia saugomas vietos audėjos Aliūnės (Elenos Paulauskaitės), kuri mirė praėjusiais metais, atminimas. Įrengtas Audimo kambarys, kuriame svarbiausią vietą užima darbui paruoštos audimo staklės, siena dekoruota drobių rietimais. Iš nuotraukos žvelgia ir pati audėja, pasipuošusi savo rankomis išaustais tautiniais drabužiais.

Irma DUBOVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos