Ūkininkams taikyta atliekų tvarkymo išimtis buvo laikina išeitis

Vyksta rimtos diskusijos dėl ūkio veikloje naudojamo plastiko atliekų tvarkymo. Ūkininkai spaudžia politikus, šie – atliekų politikos formuotojus, atliekų tvarkytojus. Atėjo laikas kurti vieningą žemės ūkyje naudojamų plastikų tvarkymo sistemą. Tačiau kada ją turėsime, kol kas aiškios nuomonės nėra. Nors visi pripažįsta žemės ūkyje naudojamų plastikų tvarkymo problemą, tačiau ją interpretuoja skirtingai.

Atsargos baigiasi, prasideda rūpesčiai

Gyvulių auginimas sunkiai įsivaizduojamas be šiuolaikinių pašarų ruošimo technologijų. Standžiai supresuotus, plėvele apvyniotus žolinius pašarus patogu laikyti, jie puikiai užkonservuojami. Rinkoje yra nemažas pakavimo medžiagų pasirinkimas. Deja, kai ritiniai suardomi, lieka galvos skausmas – ką daryti su plastiko atliekomis.

Elektrėnų savivaldybės pažangus ūkininkas, Lietuvos ūkininkų sąjungos Kaišiadorių rajono skyriaus vadovas Saulius Stirna šio gero prikaupė jau už dvejus metus. Sukimštos į didmaišius plastiko atliekos užima vis daugiau vietos – vis nesulaukia dienos, kai gali būti išvežtos. Ar tokia diena išauš šiemet – nežinia.

Maišai ūkyje užsibuvo ne dėl to, kad žemdirbys būtų nerūpestingas, o dėl sutrikusios tvarkymo grandies. Ūkininkas neseniai buvo nuvykęs į Kaišiadoris pas atliekų surinkėją. Apsidairęs aikštelėje ir pakalbėjęs suprato, kad kol kas teks taikstytis su esama padėtimi. Kaip jam buvo paaiškinta, sukauptos plastiko atliekos perdirbti būdavo vežamos į Italiją, o dabar – visi keliai uždaryti.

Padėtis šalyje nevienoda

Su tokiu pat rūpesčiu kaip S. Stirna susiduria daugelis ūkininkų, nors padėtis Lietuvoje skiriasi. Nevienoda ir ūkininkaujančių Seimo narių patirtis. Antai Alfredas Nausėda tvirtina, kad jam galvos dėl pakuočių atliekų neskauda –  surinkėjas jas paima tiesiog iš ūkio. Problemą neigia ir Aurimas Gaidžiūnas, esą tiesiog reikia domėtis. Tačiau Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius niršta, kad veltui gaišta laiką iš eilės skambindamas atliekų supirkėjams – visi kratosi šienainio pakavimo atliekų. Yra savivaldybių, kurios žemdirbiams imasi padėti bent informacija. Kad nereikėtų tuščiai patiems blaškytis ieškant aktualių atliekų tvarkymo įmonių, skelbia jų kontaktus. Kai kuriuose regionuose už šienainio plėvelės atliekų surinkimą žemdirbiai prašomi atverti piniginę, sumokėti 100 eurų už toną.

Licenciją turi kelios dešimtys

Šios rūšies atliekas gali tvarkyti 29 šalyje veikiančios įmonės. Licencija suteikia teikti paslaugą, tačiau neįpareigoja to daryti. Pastaruoju metu virš šių įmonių telkiasi debesys. Pateikti atsakymus ūkininkams rūpima tema prašo ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), ir Aplinkos ministerija (AM). O Seimo nariai svarsto, ar galima rasti būdą, kaip atliekų tvarkytojus įpareigoti teikti ūkininkams paslaugą. Atliekų tvarkytojai taip pat turi savo argumentų. Pakalbintas vienos tokios įmonės vadovas ŪP teigė, kad tai yra menkavertė atlieka, tačiau didžiausia bėda – kokios būklės yra pristatoma panaudota šienainio pakavimo medžiaga. Įmonės vadovas apgailestauja, kad daugelis nesistengia nuo ritinio tvarkingai nuimti plėvelės, jos atskirti nuo tinklelio. Nuplėšia bet kaip, be to, laiko po atviru dangumi. Dėl drėgmės, prisivėlusių stagarų ir žemių svoris gali padidėti kone trečdaliu.  Pasak įmonės vadovo, tokių plastiko atliekų neįmanoma technologiškai tinkamai sutvarkyti – standžiai supresuoti. Ruošiamos siųsti perdirbti atliekos supresuojamos dideliais blokais, kuriems jau nebaisu stovėti po lietumi, į vidų net uodas snapo neįkištų. Atliekų tvarkytojų atstovo požiūriu, sprendžiant žemės ūkio plastikų problemą ūkininkams bet kokiu atveju reikės išmokti atliekas tvarkingai rūšiuoti.

Koks panaudotos plėvelės likimas?

Lietuvos statistikos departamento atliekami tyrimai patvirtina, kad žemės ūkyje naudojama vis daugiau plastiko. Didžiąją jų dalį žemdirbiai jau įpratę perduoti tvarkytojams.  2008 metais susikaupė 3 tūkst. t šių atliekų, iš jų 2,1 tūkst. t  perduota atliekų tvarkytojams.  2010 metais šienainio plėvelės atliekų susidarė beveik 4 tūkst. t, iš jų 2,3 tūkst. t buvo perduota atliekų tvarkymo įmonėms.  O 2018 metais šių atliekų kiekis padvigubėjo – išaugo iki 8,3 tūkst. t, iš jų 6,6 tūkst. t sutvarkyta perduodant atliekų tvarkytojams.

Sutvarkytos žemės ūkio plastiko atliekos perdirbti keliauja į kitas šalis, o šiuo metu šie keliai yra uždaryti, visa žaliava sandėliuojama. Apie 2,5 tūkst. t žemės ūkyje naudojamo polietileno, taip pat šienainio plėveles superka Vilniuje veikianti gamykla „Plasta“, čia šios atliekos virsta šiukšlių maišais. Kas nutinka su tvarkytojams neperduotomis plastiko atliekomis, taip pat ne paslaptis: šios toliau lieka ūkyje ar yra sudeginamos. Dabar tam atsiveria palankesnės sąlygos – šių metų ketvirtąjį ketvirtį pradės veikti Vilniaus kogeneracinė jėgainė. Iki šiol atliekas energijai gauti buvo galima deginti tik uostamiesčio jėgainėje „Fortum Klaipėda“. Deginimas šiuo metu yra bene vienintelis kelias, kaip sumažinti šienainio tinklelio atliekų sankaupas.

Mokslas ieško išeities

Specialistai vertina, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų plastiko gamyba padidėjo 20 kartų. Prognozuojama, kad ir toliau gamyba didės stačia kreive aukštyn. Medžiaga panaudojama įvairiausiose srityse ir yra itin patvari. Deja, nuo pirmos akimirkos, kai produktas liaujasi tarnauti, jis aplinkai tampa našta, ekologine problema. Užkastas į žemę gali nesuirti du šimtus metų, plastiko mikrodalelėmis yra užteršiamas dirvožemis, gruntiniai vandenys. Ūkininkas S. Stirna svarsto, kad išeitį turėtų pasiūlyti mokslininkai, sukurti biologiškai skaidžią plėvelę. Iš tikrųjų tokie moksliniai tyrimai vyksta visame pasaulyje. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algimantas Paulauskas pastebi, kad tokių mokslinių tyrimų yra ir Lietuvoje. Antai Kauno botanikos sodo ir VDU mokslininkai šviežioms uogoms ilgiau išlaikyti sukūrė plėvelę iš grybų chitino. ES dabar tai viena iš prioritetinių biotechnologijos mokslo krypčių, tam numatytas nemenkas biudžetas. Keli tokio pobūdžio projektai pateikti Lietuvoje, bet kol kas neaišku, ar jiems bus skirtas finansavimas.

Kada turėsime naujos kartos pakavimo medžiagas, pasak prof. A. Paulausko, priklausys nuo tai sričiai plėtoti skiriamo finansavimo, o galiausiai – kiek tokie sukurti produktai turės paklausą rinkoje. Atsikratyti vienkartinių pakuočių aktualu tiek maisto tiekėjams, tiek ir dirbantiems žemės ūkyje. Antai Škotijos ūkininkas Braisas Kaningemas (Bryce Cunningham) Jungtinėje Karalystėje ir už jos ribų pagarsėjo savo iniciatyva – 60 karvių ekologinio pieno ūkio šeimininkas atsisakė vienkartinio plastiko.  Jis finansinę paramą panaudojo tam, kad pieną pradėtų pilstyti į stiklinius pieno butelius (už juos iš klientų ima užstatą), taip pat ketina atsisakyti silosavimo plėvelės, pašarų ruošimui naudoti daugkartinio naudojimo konteinerius.

Šiandienos realybė – nesusikalbėjimas

Biodegraduojanti plėvelė – ateities dalykas. Nusileiskime į realybę.

Dabar yra taip, kad nors visi kalba lietuviškai, iš tiesų nelabai susikalba. Nesutariama jau dėl sąvokų: kas yra šienainio plėvelė bei tinklelis – ar tai pakuotė; kas yra gamintojas ir tiekėjas į rinką – ar ūkininkui dėl šienainio plėvelės atliekų galioja gamintojo atsakomybės principas?

Nesusikalbėjimas šiek tiek komiškas, nes tos sąvokos apibrėžtos teisės aktuose, tačiau juos skirtingai išsiaiškina net valstybės institucijų specialistai. Ką jau kalbėti apie ekonominius bei socialinius partnerius. Tačiau tvarka juk prasideda nuo šio pirmojo žingsnio: susitarimo dėl sąvokų.

Svarstant ūkiškai: pašarų ruošimo technologijoje naudojamos pakavimo medžiagos yra gamybos dalis, todėl ūkininką laikyti pakuotės gamintoju nėra teisinga. Aplinkos ministerija argumentuoja, kad pagal įstatymą gamintojas yra tas, kuris pakuoja (šiuo metu išimtis taikoma tik ūkyje naudojamai šienainio plėvelei), kita vertus, supakuotą atliekamą pašarą ūkininkas ar žemės ūkio bendrovė gali perleisti kitam ūkio subjektui, eksportuoti.

Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą, šienainio plėvelė yra pakuotė, kuriai šiuo metu taikoma išimtis. Tačiau drauge naudojamo plastikinio tinklelio statusas nėra aiškus.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA) dėl to dar 2016 metais kreipėsi į Europos Komisiją. Pasak oficialaus atsakymo, šalyse narėse nėra vieningo apibrėžimo: vienur tai pakuotė, kitur – ne; svarbiausia žinutė: jeigu šienainio tinklelis Lietuvoje yra laikomas pakuote, šalis yra atsakinga už surinkimo organizavimą.

Prieš dešimtmetį rastas kompromisas

Žemės ūkio ministerija šienainio pakuočių tvarkymo istorijoje stoja į žemdirbių pusę. Palaikė ir prieš dešimtmetį.

2010-aisiais, atsiradus pareigai mokėti pakuočių atliekų tvarkymo mokestį, žemdirbiai patyrė šoką, kai iš tuomečių regioninių aplinkos apsaugos departamentų sulaukė laiškų su prašymu deklaruoti sunaudotą šienainio plėvelės kiekį ir sumokėti pakuotės tvarkymo mokestį – po 1,8 Lt/kg, už penkerius metus!

Bendromis pastangomis buvo rastas kompromisas. 2011 metų gruodį Seimas priėmė Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pataisas, kurių nuostatos galioja iki šiol.

Pakuotės tvarkymo pareiga įtvirtinta įstatymu, didžiajai daliai žemdirbių nereikia mokėti pakuotės tvarkymo mokesčio, teikti į vidaus rinką išleistų pakuočių apskaitos ataskaitos (dabar gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje GPAIS). Tai privalu tik didiesiems gamintojams, kurių veikloje per metus susidaro iki 0,5 t pakuočių atliekų.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte tuomet dėl išimties ūkininkams buvo atkreiptas dėmesys į šienainio plėvelės naudojimo specifiką bei kitų šalių patirtį (ne visos ES šalys šienainio plėvelę priskiria pakuotei) bei norą sumažinti administracinę naštą ūkininkams.

Siūlo spręsti problemą naikinant išimtį

Dėl naujai iškilusių nesklandumų tvarkant šienainio pakavimo atliekas KRK pradėjo spausti Aplinkos ministeriją (pernai spalį. Tačiau projektas žemdirbių asociacijas nuvylė.

Siūloma panaikinti dabar galiojančią išimtį dėl ūkininkavimo veikloje naudojamos šienainio plėvelės. Žemdirbiai galėtų tapti gamintojų ir importuotojų organizacijų nariais, ir tai, viliasi AM, pastūmėtų žemės ūkyje susidarančių atliekų problemą. Tačiau neneigia, kad gyvulių augintojams atsirastų papildoma administracinė našta ir rūpesčiai – tektų visa su gamintojo principu susijusi atsakomybė.

Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) abejoja, kad tai yra kelias, kuriuo įmanoma pasiekti tikslą – užtikrinti efektyvesnį šienainio gamybos atliekų tvarkymą. ŽŪR vertinimu, siūlomas reguliavimo pakeitimas realios naudos atliekų tvarkymo efektyvinimui neduotų, tačiau turi daug trūkumų. Didintų ne tik administracinę naštą, bet ir išlaidas. Pakuočių gamintojais tapę žemdirbiai, jeigu neįvykdytų pakuočių atliekų tvarkymo užduoties (sutvarkyta turi būti 80 proc.), privalėtų mokėti pakuočių mokestį.

AM siūlomam projektui nepritarimą taip pat pareiškė Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS), LŽŪBA, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacija, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“, Rokiškio rajono ūkininkų sąjunga. Šiam keliui nepritaria ir ŽŪM.

Ūkininkai nori ne išimčių, o tvarkos

Žemdirbiams reikia ne išimčių, o sklandžiai veikiančios gamybos atliekų surinkimo tvarkos.

ŽŪR dar metų pradžioje kreipėsi į Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas bei KRK ragindami atkreipti dėmesį į žemės ūkio veikloje susidarančių gamybinių atliekų tvarkymo problemas. Keblumų kyla ne tik dėl šienainio pakavimo medžiagos, bet ir augalų apsaugos produktų pakuočių, maišų nuo trąšų, kitų atliekų: kuro, oro ir tepalo filtrų, panaudotos alyvos, nudėvėtų padangų ir kt.

LŪS siūlo, kad atsakomybę dėl atliekų tvarkymo prisiimtų supakuotos produkcijos pardavėjai. Pakuočių surinkimu ir atidavimu atliekų surinkėjams turėtų rūpintis pirminis tiekėjas į rinką, o ne ūkininkas ar žemės ūkio bendrovė.

Vidinio poreikio imtis iniciatyvos, organizuoti nacionalinę žemės ūkio pakuočių surinkimo sistemą nė viena pusė neturi noro. Importuotojai ir pardavėjai tiesiog stebi diskusijas. Kaip ŪP teigė vienos iš tokių įmonių atstovas, pardavėjams ūkininkai dėl šienainio pakavimo medžiagos atliekų tvarkymo nesiskundžia, gal tik vienas kitas pasiteirauja. Jei pirminis tiekėjas į rinką bus įpareigotas rinkti pakuotes – taip ir darys. Žinoma, tai produktą kažkuria dalimi pabrangintų: dabar į pakuotės kainą nėra įskaičiuotas tvarkymo mokestis.

Su panašiomis problemomis dabar susiduria daugelis šalių. Imtis pokyčių skatina ir EK direktyva dėl pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo. Numatyta, kad iki 2025 metų pabaigos turi būti perdirbama mažiausiai 65 proc. visų pakuočių, plastiko – 50 proc. Apie žemės ūkyje susidarančias atliekas atskirai nekalbama, galioja bendri principai: šalys narės privalės iki 2025-ųjų užtikrinti, kad gamintojo atsakomybės sistemos būtų nustatytos visoms pakuotėms.  Tačiau jau yra sukurtų ir veikiančių žemės ūkio plastiko atliekų surinkimo nacionalinių schemų. Jas organizuoti imasi plastiko gamintojai kartu su partneriais pardavėjais, surinkėjais. Dėl atsakomybės pasidalijimo jau yra susitarę švedai, prancūzai, ispanai (Andalūzija), norvegai, vokiečiai, britai.

Vakar įvykusiame KRK posėdyje buvo pasiūlyta pristabdyti įstatymo pataisos rengimą. AM įsipareigojo savo interneto svetainėje parengti informacinį puslapį žemės ūkio subjektams, jame skelbti įmones pakuočių tvarkytojas.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė