Ūkininkė verslo sąlygų nepeikia

„Ūkininkas turi būti visuomeniškas, naujovėms pagavus žmogus“, – įsitikinusi Gerulių kaimo (Prienų r.) ūkininkė G. Astrauskienė. Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas Lietuvos sąlygomis, kai rinka tokia pat neprognozuojama kaip ir orai, išgyvena tik mišrios gamybos ūkiai. Tuo įsitikinusi Gerulių kaimo (Prienų r.) ūkininkė Gita Astrauskienė. Ji prisimena, kaip prieš 25 metus steigiant ūkį visi patarinėjo rinktis vieną kryptį – augalininkystę arba gyvulininkystę. Tačiau laikas įrodė, kad moteris buvo teisi pasirinkusi mišrų ūkį. Vertina senojo genotipo juodmarges Šiandien G. Astrauskienė savo ūkyje dirba 150 ha žemės ir prižiūri 170 galvijų (50 melžiamų karvių), kas antrą dieną supirkėjams parduoda po pusantros tonos atšaldyto pieno. Pagrindinę galvijų bandą sudaro senojo genotipo Lietuvos juodmargės, pasižyminčios tvirta kūno sandara, gera sveikata ir ilgaamžiškumu. Tiesa, šios karvės santūraus produktyvumo, per laktaciją atseikėja apie 6 tūkst. kg, tačiau labai gera pieno sudėtis, tokia žaliava ypač tinka gaminti sūrius. Be to, šie galvijai vienodai produktyvūs ir mėsos ūkyje. G. Astrauskienės turimomis žiniomis, tokia praktika taikoma Bavarijoje, Vokietijos „suvalkiečių“ šeimos ūkiuose. Atidavusios „duoklę“ pieno gamybai karvės penimos ir parduodamos už mėsinių galvijų kainą. Būtent šiems tikslams reikalingas ūkio augalininkystės sektorius. Pasak G. Astrauskienės, holšteinizuotos Lietuvos juodmargės yra produktyvesnės, tačiau joms labai svarbu pataikyti gerą racioną, gramais atiduoti mineralus ir pašarų priedus. Be to, kuo karvė produktyvesnė, tuo mažiau laktacijų gyvena, o senojo genotipo Lietuvos juodmargės „pieno fabrikas“ neišsenka keliolika metų. Mokslininkai iš Kauno beveik metus tyrė tokių karvių pieną, stebėjo, kokią įtaką žaliavai daro pašarai: pievų žolė, traiškyti grūdai, kukurūzų silosas. Ūkio šeimininkės teigimu, ragus turinčios juodmargės jaučiasi geriau, yra ramesnės. Ūkininkai imlūs naujienoms „Keičiant pašarų sudėtį, įmaišant į juos aliejinių augalų, lėtai virškinamų azoto junginių, pavyzdžiui, kukurūzų siloso, sumažėja metano išsiskyrimas, – pastebi G. Astrauskienė, – o tai stabdo klimato kaitą, vadinamąjį „šiltnamio efektą“. Mišraus ūkio šeimininkė pasakoja įspūdžius iš Lietuvoje ir užsienyje aplankytų žemės ūkio, galvijų veislininkystės parodų, mokslinių seminarų, lauko dienų. Didelį įspūdį šiemet jai paliko Algirdiškis. Pasak G. Astrauskienės, šiandien šalies ūkininkų bendruomenė yra imli naujausioms technologijoms, verslo pažangai. Jos gimtojoje Balbieriškio seniūnijoje iš beveik trijų tūkstančių gyventojų apie pusė tūkstančio įregistravę žemės valdas, ūkininkauja. Per ketvirtį amžiaus įvyko nemažai struktūrinių pokyčių, vidutinis seniūnijos ūkis beveik siekia ES šalių vidurkį – 14 ha. Prienų kraštas – smulkios žemėvaldos, sudėtingo reljefo, jautrios, saugomos ir saugotinos gamtos aplinkos. Sovietmečiu kolūkiai nebuvo dideli, o po 1990-ųjų jiems sugriuvus tragedijų neatsitiko. Dalyvaudama žemdirbių savivaldos veikloje (G. Astrauskienė yra Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus pirmininko pavaduotoja), ūkininkė pastebi į agrarinį sektorių sugrįžtantį jaunimą. Vieni perima tėvų ūkius, kiti šalia jų kuriasi, treti, aplenkdami kaimynus lenkus, perka galvijų fermas, investuoja emigracijoje uždirbtus pinigus. Pasak G. Astrauskienės, išmanioji gyvulininkystė rado dirvą kaime, ir tai yra jaunimo nuopelnas. Gerulių, Mardosų, Putrišių, Žagarių, Sūkurių, Norkūnų, Dargupio, Vaivos ir kituose seniūnijos kaimuose ūkininkauja Vidmantas Petraška, Juozas Juodžiukynas, Linas Zygmantas, Rimantas Trakymas, Alvydas Kazlauskas, Vincas Žvirblys, Algis Mieliauskas. Daugelio ūkio kryptis – pienininkystė, karvių fermose įdiegtos bandos valdymo programos, kontroliuojamas galvijų produktyvumas, didelis dėmesys skiriamas genominei selekcijai. Melžimo varžytuvėse G. Astrauskienė (dešinėje) konsultavo konkurso dalyvę V. Aliulienę iš kaimyno V. Žvirblio ūkio. Nuomojama technika taupo pinigus „Aš stebiuosi ūkininkų kalbomis apie kasdien blogėjančias verslo sąlygas, mažinamas pieno supirkimo kainas, patiriamus ekonominius nuostolius, – kalba G. Astrauskienė, – nepasisekė su pienu, surask laisvą veiklos ir pajamų nišą, bet nedejuok. Seni žmonės šmaikštauja: jei sutikai būti karve, tai ir pieno duok.“ Savo namuose ūkininkė prie pietų stalo kasdien sodina devynis šeimos narius. Ne visi jie dirba fermoje, daugelis tik patalkina, kadangi mokosi, turi kitus pajamų šaltinius. Kuo toliau, tuo labiau kaimas darosi patrauklus miesto žmogui, pasiilgusiam natūralaus, „laisvėje pagaminto“ maisto: duonos, sviesto, sūrio, vištų kiaušinių. Pati Europa šiandien aimanuoja, jog apie Kalėdas „vakariečiai“ parduotuvėse pritrūks ir vietinės kilmės pieno, ir sviesto, ir grietinėlės. Neseniai į G. Astrauskienės karvių fermą ekskursiją surengė Balbieriškio pagrindinės mokyklos septintokai. Miestelio vaikai stebėjo, kaip į stalą „pareina“ pienas, kokia žole ir kokiais grūdais šeriamos karvės, kaip maitinami maži veršeliai. „Kaimietukai“ prisipažino talkinantys tėvams, per darbymetį vairuojantys traktorius ir kombainus. Tik nedrąsu tą pasakyti garsiai: kombainininkams po 13 metų. „Laiku populiarinkime žemdirbystę, orientuokime vaikus pasilikti kaime, suteikime jiems saviraiškos galimybių, – ragina G. Astrauskienė, – sumani darbų organizacija gali padaryti ūkininkavimą patrauklų.“ Būtent šeimos jaunimas pačiai ūkininkei pakišo mintį apie paslaugų samdą. Su savo technika atvykusi agroserviso įmonė išmėžia tvartus, šia organika patręšia dirvas, pagal poreikį pagamina kukurūzų silosą ar šienainį. Technika nauja, specialistai kvalifikuoti. „Tai mano ūkiui ne išlaidos brangiai technikai pirkti, o sutaupytos lėšos, – sako G. Astrauskienė, – būtent racionalumo paieškos lemia šeimos materialinę gerovę ir socialinį stabilumą.“ Šeimos trauka Ūkininkės dukra Gintarė turėjo ambicijų perimti iš mamos pienininkystės verslą, 2002 m. tapo respublikinių melžimo varžytuvių nugalėtoja, tačiau baigusi aukštuosius mokslus, sukūrusi šeimą atrado savą verslo nišą. Tačiau nuo kaimo nenutolo: dabar abu su vyru Mariumi šalia tėviškės puoselėja gražų bičių ūkį. „Visi mano vaikai ir anūkai darbštūs, iniciatyvūs, aktyvūs, visuomeniški“, – džiaugiasi G. Astrauskienė. Močiutei širdį glosto muzikos mokyklą lankantys anūkai Martyna ir Jomantas. Pirmoji griežia smuiku, antrasis – violončele. Kai sudegė beveik tris šimtus metų menanti medinė Balbieriškio bažnyčia, Martyna surengė paramos ir labdaros koncertą. Ūkininkauti rengiamas anūkas Gytis. Kol kas jam ši sritis patinka. Laikas, pasak G. Astrauskienės, žmogui pasiūlo gyvenimo variantus, ir, jeigu pasirinkimai teisingi, viskas klostosi tolygiai aukštyn. Žmogui susvyravus gamta ateina su negandomis – vėtromis, sausromis ir potvyniais. „Nueik į fermą sudirgusi – juodmargės tuoj atsisuka ir ima bruzdėti, – pastebėjimais dalijasi ūkininkė G. Astrauskienė, – kaip neprisiminus liaudies pasakos apie našlaitės guodėją karvutę?“ Sąlyginai nedidelis pieno ūkis, pasak G. Astrauskienės, orientuotas į prekinę gamybą. Jis suteikia galimybę oriai išgyventi kelių kartų vienos šeimos nariams. Nelygu intelektinis ūkininkų pasirengimas, pienininkystė gali būti ir aristokratiškas verslas, ir jėgas sekinantis darbas. Jau išėjo žmonių karta, gyvenusi nostalgija kolektyvizuotam „svetimų rūpesčių“ kaimui. G. Astrauskienės fermoje – karvės, nemačiusios piemens botago, jos vaikšto laisvos tvarte ir pievoje, jos nebijo žmogaus. Mokslininkai nenustatė, kiek šių laisvų karvių pienas vertingesnis, tačiau ir be to ūkininkės anūkai jį renkasi, močiutę prašo suspausti varškės sūrį. „Politikai dar tik kalba apie trumpąją maisto grandinę, o aš jau įgyvendinusi“, – šypsosi ūkininkė G. Astrauskienė, trejų metukų anūkui Aleksui ant sūrio riekės tepdama naminės aviečių uogienės. Autoriaus nuotraukos