Ūkininkų laukia iššūkiai

Baigtas dėlioti ir Europos Komisijai (EK) pateiktas pakoreguotas Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas (SP). „Ūkininko patarėjas“ paprašė kai kurių žemdirbių organizacijų atstovų išsakyti savo pastebėjimus apie šį dokumentą, kuris apspręs, kaip mūsų šalies ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės gyvens keletą ateinančių metų. Nuomonių laukiame ir iš kitų ŪP skaitytojų.

Šį kartą savo įžvalgomis dalijasi Lietuvos ūkininkų sąjungos Pakruojo skyriaus pirmininko pavaduotojas Gedas ŠPAKAUSKAS:

„Jau ne tik patys žemdirbiai sako, bet ir mokslininkai įrodė, kad Europos Sąjungos (ES) posūkis žaliojo kurso link mažins žemdirbių pajamas – jau vien tai, kad yra numatytas tam tikras dirbamos žemės kiekio priskyrimas nedirbamai žemei, savaime negali didinti pajamų, nes mažės dirbamos žemės plotai. Todėl šio SP įgyvendinimas iš žemdirbių, taip pat – ūkininkų, pareikalaus daug kantrybės, darbo ir sumanumo. Man pačiam teko dalyvauti darbo grupėje rengiant pastabas ruošiamam SP. Didžiausias tiek mūsų, tiek kitų žemdirbių organizacijų dėmesys buvo skiriamas geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės (GAAB) reikalavimams bei ekoschemoms. Jie labiausiai lems ūkininkų veiklą ateinančiais metais.

Buvo pateikta daug įvairių siūlymų, kaip būtų galima tobulinti SP, kaip jį padaryti labiau priimtiną žemdirbiams. Tačiau į vienus siūlymus buvo atsižvelgta, kitų – nepaisyta. Dabar didžiausią nerimą kelia tai, kad didelė dalis ūkininkų dar iki galo nesuvokia, kas yra SP, ekoschemos, GAAB, kaip pagal juos gali būti skirtas finansavimas, iš ko susidės išmokų ūkininkams krepšelis.

Bendraudamas su kolegomis ūkininkais matau, kad tik nedidelė jų dalis yra girdėję ar skaitę apie SP, o didžioji dalis ūkininkų – net nežino, kas tai yra, kaip šis dokumentas jau kitąmet nulems jų veiklą, kas laukia jų ūkių. Neturiu vilties, kad visi ūkininkai perskaitys visą SP ir jį supras. Nereikia turėti iliuzijų. Būtų gerai, kad jie bent apsilankytų SP pristatymuose ir neatidėliotų susipažinimo su juo tam metui, kai kitą pavasarį ateis laikas deklaruoti pasėlius. Tuomet jau gali būti vėlu spręsti, kokias ekoschemas rinktis, ką ir kur daryti. Sprendimai turi būti priimami kur kas anksčiau ir tam reikia ruoštis jau dabar – patiems apsispręsti, ką ir kur sės, kur paliks laukus dirvonuoti. Nesilaikysi gana griežtų reikalavimų – negausi ir išmokų. O tai būtų skausminga daugeliui ūkininkaujančiųjų.

Reikia pripažinti, kad ne visi SP numatyti nauji reikalavimai paramos norintiems sulaukti žemdirbiams yra parankūs. Daugiausia nerimo kelia GAAB reikalavimas išsaugoti daugiametes pievas. Jas reikės prižiūrėti, o gamyba jose nevyks, iš jų nebus gaunamos jokios pajamos. Tad 4 proc. gamybinio ploto priskyrimas negamybiniam plotui bus finansiškai skausmingas. Tikinama, kad bus galima laikyti kaip žaliąjį pūdymą, tačiau ir jo priežiūrai reikės išlaidų – sėti tam tikrus augalus, kas taip pat kainuoja.

Kol kas su EK nėra visiškai suderintas galutinis procentas, kiek reikės palikti augalais apsėtos žemės žiemai. Yra numatyti 65 proc. – šis skaičius gali būti optimalus, tačiau dar neaišku, ar jis išliks.

Nelabai mus, ūkininkus, tenkina reikalavimai augalų kaitai, atsėliavimui. Kartais susidaro tokios gamtos sąlygos, kad nežinia, ar pavyks įgyvendinti visus šiuos reikalavimus – nustatytu laiku pasėti reikiamas kultūras. Norėdami atsėliuoti turėsime 6 savaites išlaikyti posėlį ir tik po to atsėliuoti. Ir tai galėsime daryti tik vieną kartą. Bandėme tartis, kad gal pakaktų 4–5 savaičių, tačiau EK buvo kategoriška, net nepaisė to, kad mūsų klimato sąlygomis pilnai įgyvendinti tokį reikalavimą ne visuomet įmanoma. Pavyzdžiui, šiemet javapjūtė užsitęsė, buvo labai sausa ir kai kurių ūkininkų vėliau pasėti rapsai labai prastai dygo, jie buvo priversti rapsus iškultivuoti, o ant viršaus sėti kviečius – atsėliuoti. Tokiu atveju laukti 6 savaites yra nerealu ir jei būtų reikėję laukti tiek laiko, nemenka dalis ūkininkų tuos laukus būtų tiesiog palikę vasarinėms kultūroms. Tačiau vasarinės kultūros visuomet duoda mažiau pajamų nei žieminės. O kur dar investicijos į rapsų sėją... Jas jau galima nurašyti.

Šiame SP matau ir dar vieną trūkumą. Visi sutinka, kad reikia skatinti jaunimą eiti ūkininkauti. Dabar jaunimas nenori grįžti į kaimą, nesvarbu, kad iš jo išvyko studijuoti ar dirbti kitur. Tiesiog kaimas jiems nėra patrauklus ir jame nemato galimybių save realizuoti. Parama jauniesiems ūkininkams yra numatyta ir SP, tačiau kokį poveikį ji turės, kol kas sunku spręsti. Aišku tik viena, kad gauti paramą jaunuoliams, kurie perima ūkius iš tėvų ar ūkininkauti pradeda ne tuščioje vietoje, yra kur kas lengviau nei tiems, kurie sugalvotų ūkį kurti nuo nulio. Jiems iš esmės jokia parama nenumatyta, nors prioritetu turėtų būti visų jaunųjų ūkininkų rėmimas. Gal reikėtų sudaryti galimybes gauti ilgalaikes, pavyzdžiui, 30 metų paskolas, kad jaunimas galėtų pirkti iš ūkinės veiklos pasitraukiančių ūkininkų ūkius ar kurti savus ūkius nuo nulio. Tik sudarius tinkamas sąlygas jauniesiems ūkininkams, jų tikrai pradės gausėti. Tačiau kol kas realių veiksmų nematau, nors SP apie tai yra užsiminta.“

ŪP vyr. redaktoriaus pavaduotojas Kazys KAZAKEVIČIUS

Susijusios temos - skaitykite: strateginis planas, Gedas Špakauskas, žemdirbiai, žemdirbių pajamas, ekoschemos