Ūkiui sėkmę garantuoja tik investicijos

Prieš 23 metus netoli Žadeikių įkurtas Antano ir Kristinos Dambrauskų pieno ūkis dabar gali pretenduoti jei ne į stipriausio, tai bent į daugiausia investavusio ir moderniausio Šilalės krašto ūkio titulą. Neseniai čia pradėjo veikti antras melžimo robotas. Ekologinio ūkio savininkai įsitikinę, kad investuoti būtina, nes net ir sunkmečiu reikia galvoti apie ateitį.

Išsaugojo kolūkio palikimą Pedagoginį išsilavinimą turintis ir dešimt metų mokykloje dirbęs Antanas Dambrauskas nė akimirkos nesigailėjo, kad savo profesiją išmainė į ūkininkavimą. „Esu kaimo žmogus, kaime man geriausia“, – sakė buvęs mokytojas, kažkada pakviestas vadovauti bendrovei, o vėliau visa galva pasinėręs į ūkininkavimą. Pradėjo šilališkiai A. ir K. Dambrauskai, kaip ir daugelis, nuo penkių karvių ir kelių iš kolūkio parsivestų telyčių. Tiesa, išsivaikščiojus bendrovės pajininkams, jiems liko pusė fermos. Naujutėlės, prieš pat didžiąsias permainas pastatytos – kolūkio telyčios joje praleido tik vieną žiemą. Laimė, pajininkai kiekvienas savo kampo negriovė, po plytą ir šiferio lakštą nesidalijo, leido šeimai išpirkti jų dalis, nors tuomet ir atrodė, kad tokio didelio pastato gal niekada jų ūkiui ir nereikės. „Iš pradžių atsitvėrėme ketvirtadalį, vėliau pradėjome naudoti pusę fermos. Oho, kiek rekonstrukcijų ji per tuos du dešimtmečius matė! O ateinančiais metais bus dar gerokai išplėsta, vieną sieną patrauksime 5 metrus į šoną – to reikės įdiegiant visiškai automatizuotą galvijų šėrimo liniją. Baigus rekonstrukciją, ferma bus visiškai modernizuota“, – pasakojo A. Dambrauskas. Po rekonstrukcijos 200 vietų pusiau šaltojo tipo ferma gerokai prasiplės, joje bus dar pusšimčiu vietų daugiau. Tačiau didinti bandos A. ir K. Dambrauskai nebežada – dabar 120 melžiamų karvių turintys ūkininkai turės taikytis prie melžimo robotų pajėgumų, o jie gali melžti ne daugiau kaip 140 karvių. Todėl padidėjusioje fermoje užteks vietos ir veislinėms telyčioms, ir jautukams, kuriuos ūkininkai augina mėsai.

Dvi ekologijos pusės Jau antri metai Žadeikių ūkininkai gamina tik ekologišką pieną. Laikytis ekologijos reikalavimų juos paskatino dvigubai didesnė produkcijos kaina. Antanas neslepia: „Sukilo pavydas. Tą patį darėme, kaip ir ekologiniuose ūkiuose, gal tik vieno kito mineralo daugiau pridėdavome, o už pieną gaudavome perpus mažiau.“ Ekologinė gamyba, pasak Kristinos, ūkyje dirbančios pagal profesiją – gydančios gyvulius ir stebinčios jų savijautą, turi savo niuansų. Pirmiausia pastebėjo, kad krito primilžiai – nuo daugiau kaip 7,6 t iki bene 5 t. Daugiau darbo atsirado ir laukuose, nes piktžolių neleidžiama naikinti herbicidais. Šiemet pirmą kartą rudeniop pasėjo garstyčių – žiūrės, ar tikrai ir kiek jos gali pagerinti dirvožemį. Tai irgi papildomi pašarų gamybą branginantys kaštai. Tačiau dėl praradimų ūkininkai nesijaudina. Ekologiniams ūkiams juos kompensuoja didesnės išmokos, be to, ir pieno kaina nepalyginamai didesnė – šį rudenį už ekologišką pieną perdirbėjai moka po 28 ct/kg. „Jei nebūtume tiek daug investavę, galėtume kalbėti apie išlaidų ir pajamų subalansavimą – tiek už pieną gaunant nuostolių nepatiriame, tačiau jei ūkio nemodernizuosi, ateities jis neturės“, – įsitikinęs A. Dambrauskas. Todėl moderniausio Šilalės rajono ūkio savininkai visas 214 ha ekologinio ūkio išmokas atideda investicijoms.

Melžėjas pakeitė robotais Ūkininkai neslepia, kad kiek įmanydami naudojosi ir Lietuvos valstybės, ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama – nebuvo nė vieno paramos etapo, kuriuo jie nebūtų bandę pasinaudoti. Tam reikėjo nemažai investicijų, o ir rizika ne visada pasiteisindavo. Pavyzdžiui, nuostolių patyrė savo rizika nusipirkę kombainą, pastatę siloso tranšėjas ir negavę tam paramos. Bet nesigaili, nes ūkiui jų labai reikėjo. Savo lėšomis teko rekonstruoti ir fermą, kad joje būtų galima pastatyti melžimo robotus. Bet ir paramos sulaukė nemažos. Įsigijo technikos, melžimo liniją, mėšlo tvarkymo įrangą ir daug kitų ūkiui reikalingų dalykų. Dabar tik šypsosi prisiminę, kaip primityviai laukus dirbo ūkininkavimo pradžioje – tuomet teko ir pašarus šakėmis į priekabą krauti, ir karves rankomis melžti. Dabar atvyksta žemės ūkio kooperatyvo „Šilalės agro“, kuriam A. ir K. Dambrauskai priklauso, technika ir paruošia visus pašarus per kelias dienas. Ne tik paruošia – galingas smulkintuvas dar ir koncentratų į žolės, kukurūzų, mišinių masę įmaišo. Šios šeimos ūkis yra pirmasis ir kol kas vienintelis Šilalės rajone, kur visas karves melžia robotai. Pirmasis robotas, kainavęs per pusę milijono litų, jų fermoje pradėjo dirbti praėjusių metų pavasarį. Antanas tikina, kad didelė investicija visiškai pasiteisino. Ir visai ne dėl to, kad pakeitė vieną melžėją – robotui aptarnauti taip pat reikia žmogaus. Roboto melžiamos karvės yra sveikesnės ir duoda daugiau pieno. „Iki tol, kol pastatėme robotą, neturėjome karvių, iš kurių primilžtume po 30 litrų pieno. O dabar džiaugiamės, kad primelžiame po 25–30 l iš karvės. Ir jaukesnės, ramesnės tapo – jų niekas melžimo aikštelėje nestumdo, negainioja, nešaukia, koja nepaspiria. Dirbant žmogui su gyvuliais visko būna, bet ir karvės yra gyvas padaras, joms stresas kenkia taip pat, kaip ir žmogui“, – aiškino A. Dambrauskas. Robotų, pasak Antano, reikėjo dar ir dėl to, kad melžėjų trūksta. Vyresnio amžiaus moterys tokio darbo dirbti negali dėl silpstančios sveikatos, o jaunimui melžti karves neįdomu ir sunku. A. Dambrauskas tiki, kad investicijos atsipirks per 7–8 metus, bet jei dėl menkų produkcijos kainų ir užtruks ilgiau nei numatyta, nesijaudins – pasak Antano, kitos išeities vis tiek nėra.

Ūkis sutelkė šeimą Ūkininkas samdo 7 darbininkus, iki pradedant melžti robotais fermoje sukosi trys melžėjos. Bet per darbymečius į Žadeikius sulekia ir sūnūs, ir žentas, ir anūkai – jei reikia, traktoriumi dirba net naktį. „Mūsų ūkį sudaro keturi šeimos ūkiai – džiaugiamės, kad ir vaikai nori ūkininkauti, jiems planuojame netrukus ir savo ūkį perduoti. Užbaigsime įgyvendinti paskutinį projektą ir grįšime į Žadeikius, iš kurių prieš dešimt metų išsikraustėme į namą prie fermų“, – tvirtina Antanas, dabar jau, kaip pats sako, jokio fizinio darbo ūkyje nedirbantis, tik organizuojantis ir vadovaujantis. Kristina džiaugiasi, kad ūkis sutelkė visą šeimą, pas močiutę kaime vasaroja visi anūkai. Buvo laikas, kai žadeikiškiai ketino ūkį parduoti, paskui rimtai svarstė ir net jau buvo pasukę į mėsinę gyvulininkystę – planavo pasilikti tik nedidelę pieninių galvijų bandą nuolatinėms pajamoms palaikyti. „Sūnus Arūnas, baigęs Veterinarijos akademiją, įtikino, kad pieno ūkis visada bus reikalingas, neverta sukti kita kryptimi. Sėklindami mėsinių bulių sperma šiek tiek buvome pagadinę bandą, bet dabar jau atsigauname, grįžtame į vėžes“, – neslėpė A. Dambrauskas. Vyras ir žmona džiaugiasi, kad ūkininkauti nebijantys jų vaikai jau turi susikūrę tvirtą pagrindą. Nesąmonė būtų, pasak Antano, dabar pradėti nuo nulio. „Antrą kartą to nebedaryčiau. Nors daugelį darbų jau pakeitė technika, žemės ūkio verslas yra pats rizikingiausias, nes priklauso nuo gamtos užgaidų – ir nieko čia nepakeisi“, – įsitikinęs ūkininkas.

Daiva BARTKIENĖ Autorės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.