Upių rėvos ir duburiai: biologinė įvairovė ir atkūrimo svarba

Rėva – tai srauni, kieto grunto (riedulių, gargždo) sekluma, išilginiame upės profilyje primenanti nedidelę kalvelę.  Duburiai - gilesni ir gilūs, lėtos tėkmės ruožai, kuriuose dominuoja smėlio ar dumblo nuosėdos.  Natūralioje upėje kiekvieno duburio pabaiga yra rėvos pradžia. Stipri rėvų tėkmė ir tai, kad deguonies prisotina srovė skalauja ir rėvą sudarantį gruntą yra priežastis, kodėl čia neršia daugybė reofilinių rūšių (rūšys, kurios mėgstą srovę). Rėvose lizdus sukasa upėtakiai, šlakiai ir lašišos, pavasarį  – nėgės. Šiais lizdais pasinaudoja žiobriai, šapalai ir kitos žuvų rūšys. Iš ikrų išsiritęs mailius, lervos pasklinda žemiau rėvų esančiose užtakiuose, kur sparčiai auga, o užaugę maitinasi ir tūno duburių gelmėse.

Taip pat rėvas sudarantis kietas gruntas yra apaugęs plona mikroorganizmų plėvele (periftonu), kuri yra pagrindinis maistas bestuburiams. Periftonas – mitybos tinklo pradžia daugelyje upių. Taip pat sraunios, rėvų turtingos upės pasižymi žymiai didesne geba išsivalyti vandenyje pasklidusius teršalus, nes jie yra sunaudojami čia tarpstančių organizmų.

Upės rėvos ir duburiai lemia, kad viename upės krante srovė yra greitesnė, kas savo ruožtu lemia upės kilpų meandrų susidarymą. Natūralios ir mažai pažeistos upės meandruoja ypač stipriai, slėnyje palikdamos daugybę seklių senvaginių ežerėlių. Senvagių gausą lemia labai įvairų slėnio drėgnumą, kas leidžia čia tarpti įvairioms rūšims.

Kad rėvos ir duburiai yra labai svarbi žuvų ir kitų organizmų buveinė žino daugelis žvejų, bet daugelyje upių šios buveinės buvo sunaikintos. Kilpas darančios, krantus ardančios ir seklios, akmenuotos sraunios upės buvo laikomos netvarkingomis ir trukdančiomis vystyti ekonominę veiklą, todėl daugelis upių visiškai ar bent tam tikrose atkarpose buvo ištiesintos, paverčiant monotoniškais kanalais. Taip pat daug upių nukentėjo dėl užtvankų įrengimo, slėnių sausinimo. Ištiesintos ir kitaip sureguliuotos upės yra labai skurdžios biologine įvairove: čia dominuoja nejautrių  rūšių žuvys, o tipiškos sraunumų rūšys yra labai retos. Siekiant atkurti sunaikintas upes ir jų slėnius yra vykdomi gamtotvarkos darbai. Viena iš veiksmingiausių priemonių yra rėvų ir duburių buveinių komplekso atkūrimas. Šios buveinės ypač svarbios reofilinių žuvų veisimuisi, todėl atkūrus upių sraunumą, galima tikėtis, kad retos, saugomos rūšys atsikurs savaime.

Išlikusios natūralios upės labai dažnai yra saugomos jų slėniuose įstiegtose saugomose teritorijose, o pačioms vertingiausioms upėms yra suteiktas ichtiologinio draustinio statusas. Žemaitijos saugomų teritorijų  direkcija yra atsakinga už Bartuvos, Dubysos ir  Minijos ichtiologinių draustinių apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą.

Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija