Urėdijos verslą finansuoja ūkininkai

Apie nesibaigiančią problemą – afrikinį kiaulių marą (AKM) – dar kartą paskatino rašyti Linkaučių k. (Krekenavos sen., Panevėžio r.) ūkininko Gražvydo Kasčionio skambutis „Ūkininko patarėjo“ redakcijai. Jis paprašė pasidomėti liūdnai pagarsėjusiais Panevėžio miškų urėdijos administruojamais profesionaliosios medžioklės plotais (praėjusiais metais ten medžioklės vakarėlyje dalyvavo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, taip pat Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius Jonas Milius, jis po to neteko pareigų).

Pasak G. Kasčionio, AKM Lietuvoje siautėja nesustabdomai, „visos tarnybos imasi visų įmanomų priemonių“, giriamės, kad su maru geriausiai kovojame visoje Europoje... O AKM Jonavos rajone nusiaubęs „Beržų kompleksą“, artinasi prie vieno didžiausių Lietuvoje, šalia Krekenavos esančio kiaulių komplekso „Pasodėlė“. G. Kasčionio teigimu, ūkininkai šiame krašte iš savo laukų jau nebevaiko šernų, o juos, nugaišusius nuo maro, iš laukų surenka dešimtimis. Profesionaliosios medžioklės plotuose tų šernų galbūt niekas nebešaudo, o ūkininkams ir toliau neleidžiama to daryti. Be to, nerimauti reikia ir dėl čia pat esančio Pašilių stumbryno, į kurį nuolat važiuoja ekskursijos – jos vyksta ir pro „Pasodėlės“ kiaulių kompleksą...

Galvos skausmas – žvėrių veisykla Ūkininkas G. Kasčionis piktinosi: „Niekas nepasako, kas yra šio „dvaro“ (profesionaliųjų medžioklės plotų – aut. past.) steigėjai. Paklausus urėdo, jis parodo į viršų, klausiame mero – irgi rodo į viršų. Tie medžioklės plotai užima ne vieną dešimtį tūkstančių hektarų. Didžiausia problema – ten gyvenančių žvėrių žemdirbiams padaromi nuostoliai. Kadangi elnių, stumbrų ir šernų urėdijos plote yra labai daug, tad žalos jie pridaro ir maitindamiesi, ir išmindžiodami pasėlius. Atvažiuoja komisija, sustoja prie 100 ha dydžio pupų lauko, pažiūri iš šalies ir sako: „Tai gal kokį vieną hektarą ir nurašysime...“, nes išvaikščioti tokį plotą visos dienos kažin ar užtektų. Nuostoliai turi būti atlyginami nedelsiant, o štai laukinių žvėrių 2013 m. padarytą žalą atlygino tik šiais metais, be to, tik dėl to, kad kreiptasi į teismą. Neleidžia mums, ūkininkams, medžioti, nes sudarytos diskriminacinės sąlygos. Jeigu nuvažiuoji kur nors kitur, sumoki 20 Eur ir gali medžioti, o čia prasideda nuo šimto, jeigu nušauni kokį nors šerną – iki 300 Eur. Pagal Komercinių medžioklės ūkių įstatymą, medžioklės įkainius nustato urėdija. Lietuvoje tokių komercinių ūkių yra 21 urėdijoje. Panevėžio urėdijos prižiūrimas komercinis ūkis pagal dydį užima trečdalį visų tokių šalyje esančių medžioklės plotų.“ Profesionaliosios medžioklės plotai išsidėstę Krekenavos, Naujamiesčio, Upytės, Ramygalos seniūnijose. Važiuodami per laukus daug kur matėme iš naujo sudygusius ir gražiai žaliuojančius rapsus. G. Kasčionio teigimu, dar prieš pjūtį juos iškūlė ir taip pasėjo laukiniai žvėrys. Ūkininkas sakė, kad kombainininkai, baigdami pjauti jo lauką, suskaičiavo apie 40 iš jo išbėgančių šernų. G. Kasčionio šeimos ūkio laukai išsidėstę 6 km vakarinėje Pašilių pamiškėje, šalia „ponų“ medžioklės valdų. Pasak ūkininkų, seniau čia medžiodavo A. Sniečkus, P. Griškevičius, A. Brazauskas, dabar – „naujieji lietuviai“. Linkaučių k. ūkininkas ir medžiotojas Raimondas Mačiūnas pasakojo: „Sėjame, vargstame, o žvėreliai mus skriaudžia, nuvažiavę randame išknistus laukus, sunaikintą derlių. Atlygina gal tik penktadalį nuostolių, bet juk norisi ir pelno gauti. Greta esantis Kėdainių r. Šventybrasčio medžiotojų klubas, kurio plotuose yra mano žemės, nors Kėdainių r. savivaldybės komisija ir apskaičiavo nuostolius, vengia juos atlyginti, tebėra man skolingas už praėjusius metus.“ Tame pačiame Kėdainių r. nuosavos žemės turintis ūkininkas Vigandas Petrėnas piktinosi: „Pernai komisija įvertino nuostolius, bet žalos tas medžiotojų klubas taip ir neatlygino. Porą kartų būrelio pirmininkui Antanui Karosui skambinau, o jis vis žada tai kitą, tai dar kitą savaitę... Nežinau, gal reikės į teismą duoti... Pernai buvau pasėjęs žieminius kviečius, šernai pridarė žalos, todėl Truskavos seniūnijoje, kaip priklauso, rugpjūčio 8 d. parašiau pareiškimą, kad atvažiuotų ir suskaičiuotų nuostolius. Paskambino iš Kėdainių r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus moterytė ir pasakė, kad komisija atvažiuos tik rugpjūčio 18 d., tai yra po dešimties dienų. Pasakiau, kad jau viskas – javai nukulti. Negi aš lauksiu, kol ponai atvažiuos apžiūrėti, kai gražios saulėtos dienos, o javapjūtė pačiame įkarštyje? Sakė, kad ten kažkas atostogauja... Manau, kad, jeigu skyriaus vedėjas nesugeba, tegul tokio darbo nedirba. Juk šiemet tokie orai, kad kiekvieną saulėtą dieną gaudome.“

Žalą išmokėti privertė teismas V. Petrėnas papasakojo ir atvejį, kaip profesionaliuosiuose medžioklės plotuose gyvenančių žvėrių jam padarytą žalą Panevėžio miškų urėdiją privertė atlyginti teismas. Vyro teigimu, prieš trejus metus Žemės ūkio skyrius įvertino padarytą žalą, apskaičiavo nuostolius, o atlygino tik mažą jos dalį. Teko bylinėtis, po pustrečių metų ūkininkas teismą laimėjo. Mat žvėrys yra valstybės, todėl trečiuoju asmeniu šioje byloje buvo Lietuvos valstybė, kuriai atstovavo Aplinkos ministerija. Į teismą dėl nesumokėtos žalos kreipėsi ir G. Kasčionis, taip pat kiti ūkininkai. Visi jie bylas laimėjo. Pasak V. Petrėno, jeigu ūkininkas su urėdija sudaro sutartį, leidžiančią jam medžioti, žvėrių padaryta žala nebeatlyginama. „Galima medžioti tik antradienį ir ketvirtadienį, kitomis dienomis, matyt, šernai ir elniai neėda, ilsisi, – piktinosi V. Petrėnas. – Ateina, pavyzdžiui, 60 elnių, tad įsivaizduokite, kas lieka tame lauke. Baisu. Aš išveju iš savojo, jie nubėga į Gražvydo ar Raimondo, tie vėl veja atgal. Tad kada mums dirbti? Turėtų mažinti jų populiaciją, dabar žvėrys auginami kaip fermoje.“ Iš tiesų, Panevėžio apygardos teismas praėjusių metų rugpjūčio 28 d. sprendimu iš Panevėžio miškų urėdijos priteisė V. Petrėnui 3 229 Eur žalos atlyginimą ir 1 828 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Toks pat vargas ir Ėriškiuose Antanas Čepas, Ėriškių k. (Upytės sen.) ūkininkas, kurio žemės yra šiaurinėje pamiškėje, kalbėdamas apie žvėrių daromą žalą, sakė, kad jo laukai apie 3 km nusidriekę irgi šalia profesionaliosios medžioklės plotų. „Ateina ir stumbrų kaimenėmis, ir šimtai elnių, pastaruoju metu sumažėjo tik šernų. Saugoti savo pasėlių mums niekas neleidžia, nes su Panevėžio miškų urėdija nesutariame dėl saugojimo tvarkos. Tad nei jie, nei mes nesaugome. Praėjusiais metais leisdavo saugoti, tačiau tik vieną dieną per savaitę. Jeigu nušaudavome žvėrį, tekdavo už jį sumokėti pagal jų įkainius. Šiais metais išvis sutarčių nebesudarė, nes nesutikome su jų sąlygomis. Viena iš sutarties sąlygų – nekelti pretenzijų dėl ūkininko laukuose žvėrių padarytų nuostolių. Yra naujas urėdas, kuris žiūri savo tikslų, o ūkininkų – nė kiek. Pakviesta komisija dėl žalos atlyginimo, su kuria kartu atvažiuoja ir miškų urėdijos atstovas, dažniausiai traktuoja, kad daugiausia žalos padaro stumbrai, o ne šernai ir elniai. Mat už pastarųjų padarytą žalą privalo atlyginti urėdija, o už stumbrų padarytus nuostolius – Aplinkos ministerija. Miškininkai taip elgiasi todėl, kad jiems mažiau reikėtų mokėti. Šiemet žalą už praėjusius metus atlygino, bet tik apie 50 proc. visų patirtų nuostolių“, – neslėpė pasipiktinimo A. Čepas.

Panevėžio urėdas: „Už šerno gaišeną – 30 Eur atlygis“ Panevėžio urėdas Valdas Kaubrė pripažįsta, kad šiandien visas Panevėžio r. yra apimtas AKM. Vadovaujantis VMVT direktoriaus 2016 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. B1-108, asmenys, radę šerno gaišeną, praneša tarnybai ir už tai gauna 30 eurų atlygį. „Gavę pranešimą VMVT teritorinio padalinio darbuotojai vyksta į šerno gaišenos radimo vietą, paima mėginius, – teigiama Panevėžio urėdo V. Kaubrės atsakyme į „Ūkininko patarėjo“ klausimus, – Medžioklės plotų naudotojai vykdo VMVT teritorinio padalinio darbuotojų nurodymus, jiems dalyvaujant surenka, išveža ar užkasa šernų gaišenas, dezinfekuoja gaišenų radimo vietas. Apie ligos apimtus miškus (prie kelių) yra pastatyti informaciniai ženklai. Tad ir į Pašilių stumbryną atvykstantys asmenys yra informuoti, kad lankosi AKM apimtoje teritorijoje. Urėdija, vykdydama profesio­na­liosios medžioklės veiklą, va­dovaujasi aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 633 „Dėl profesionalios medžioklės plotų tvarkymo“ patvirtintais profesionaliosios medžioklės plotų tvarkymo nuostatais. Juose nurodyta, kad asmenys, norintys medžioti tuose plotuose, už medžioklės organizavimą, sumedžiotus žvėris ir žvėrieną privalo susimokėti. Tačiau yra ir išimčių – jei ūkininkas, turintis pasėlių profesionaliosios medžioklės plotų teritorijoje, pageidauja saugoti savo pasėlius medžiojant ir kreipiasi su prašymu dėl pasėlių saugojimo, jam leidžiama medžioti prie savo pasėlių, nemokant medžioklės organizavimo išlaidų ir už sumedžiotus šernus (šiųmečius ir antramečius). Už būtinus sumedžiotų šernų tyrimus sumoka urėdija. Jei ūkininkas sumedžioja šerną ir pageidauja įsigyti žvėrienos, jam tenka ją pirkti pagal galiojantį kainininką (yra paskelbtas tinklalapyje). Urėdija, gavusi ūkininko prašymą, patikrina, ar tikrai pasėliai yra profesionaliosios medžioklės plotų teritorijoje, ir, gavusi suderinimą iš steigėjo (Generalinės miškų urėdijos), su ūkininku sudaro sutartį ir leidžia jam medžioti urėdijos profesionaliosios medžioklės plotuose. Medžioklės vykdomos dalyvaujant urėdijos profesionaliosios medžioklės plotų priežiūros darbuotojams. 2016 m. dėl pasėlių saugojimo kreipėsi 10 ūkininkų. Visiems leista medžioti. 2017 m. gauti tik 7 ūkininkų prašymai dėl pasėlių saugojimo. Visiems leista medžioti. Tačiau tik 5 ūkininkai aktyviai saugo savo pasėlius medžiodami, 2 – leidimą medžioti turi, tačiau į organizuojamas medžiokles neatvyksta. Vykdydami medžiokles, urėdijos darbuotojai siekia užtikrinti kiek įmanoma didesnę žemės ūkio pasėlių apsaugą nuo žvėrių daromos žalos. Visa informacija apie organizuojamas medžiokles yra skelbiama viešai urėdijos interneto tinklalapyje. Jame skelbiami medžioklės organizavimo ir paslaugų įkainiai. Visi, pageidaujantys medžioti urėdijos profesionaliosios medžioklės plotuose, gali užsiregistruoti tinklalapyje, elektroniniame medžioklės sezono medžioklės registracijos žurnale.“ Pasidomėjome, kiek ūkininkas turėtų mokėti už nušautą šerną. Panevėžio miškų urėdijos tinklalapyje teigiama, kad medžioklėse tykojant, sėlinant ir varant už šerno sumedžiojimą mokama pagal išskrosto žvėries svorį (su kailiu, galva ir kojomis). O įkainis (jei šernas sveria daugiau nei 70,1 kg) yra nei daug, nei mažai – 307 Eur!

Problema kiaulių kompleksų vadovo akimis AKM, jau apėmęs visą Panevėžio rajoną, grėsmingai priartėjo prie didžiulio kiaulių komplekso Krekenavos seniūnijoje. Rugpjūčio 7 d. šioje seniūnijoje buvo utilizuotos keturios kiaulės, apie smulkų ūkį nustatytos apsaugos ir priežiūros zonos. Didžiausios Baltijos šalyse kiaulių auginimo įmonės „Idavang“ bendrovės „Pasodėlė“ kompleksas yra visai netoli užkrėsto ūkio ir patenka į 5 km zoną. Iš ten 21 d. buvo uždrausta išvežti kiaules. Įmonės „Idavang“ generalinis direktorius Saulius Leonavičius „Ūkininko patarėjui“ teigė: „Kompleksuose saugomasi AKM, bet didesnė problema yra ta, kad neatsakingi žmonės laiko kiaules, kurios užsikrečia, ir po to kenčia tie, kurie investuoja į biosaugą. Problema, kad už šernus, kaip valstybės turtą, yra atsakinga Aplinkos ministerija, kuri nelabai imasi veiksmų šį dalyką tvarkyti ar kontroliuoti, mažinti jų populiaciją ir t. t.“ S. Leonavičiaus teigimu, jeigu atsitiktų taip, kad dėl AKM tektų išskersti ir utilizuoti visas „Pasodėlės“ komplekso kiaules, žalą atlygintų draudimo bendrovė, nes visos riestasnukės yra apdraustos. AKM gąsdina ir mėsos perdirbėjus Mėsos produktus gaminančios AB „Krekenavos agrofirma“, įsikūrusios šalia Kėdainių, generalinis direktorius Linas Grikšas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad bendrovė jau tikriausiai 10 metų kiaulių nebeaugina, bet problemų dėl AKM vis tiek yra. Pasak L. Grikšo, kiauliena – viena iš pagrindinių žaliavų. Būtų galima ją atsivežti iš užsienio, bet išaugtų transportavimo kaštai. „Kur kas paprasčiau yra ir norėtųsi perdirbti tik lietuvišką kiaulieną, – pasakojo agrofirmos vadovas. – Kita problema, kad dėl AKM mes turime daug apribojimų produkcijos eksportui į šalis, esančias už Europos Sąjungos ribų. Ir į Jungtines Amerikos Valstijas, nors ir turime leidimus, kiaulienos gaminių negalime vežti.“ L. Grikšo teigimu, visa tai yra todėl, kad Lietuvoje siaučia AKM, todėl trečiosios šalys riboja eksportą. „Jeigu mėsos perdirbimo įmonė atsidurtų visai šalia AKM židinio, atsirastų apribojimų ir ES viduje. Tai yra ne vien „Krekenavos agrofirmos“, bet ir visos Lietuvos, taip pat viso žemės ūkio problema. Apribojimai šaliai taikomi penkerius metus nuo nustatyto pirmojo AKM atvejo, o vis randa ir randa, tad penkeri metai vis pratęsiami ir neaišku, kada bus šviesa tunelio gale. O tai mums labiausiai kelia nerimą“, – kalbėjo L. Grikšas.

Stasys BIELSKIS „ŪP“ korespondentas