Užgavėnių skoniai sugrįžta: trečiasis Žagarėlių čempionatas Panemunės pilyje

Žagarėliai visoje Europoje slepiasi po skirtingais, dažnai labai žaismingais vardais – tarsi pati Užgavėnių šventė būtų įsismelkusi į jų pavadinimus. Italijoje jie vadinami chiacchiere – „šnekučiais“, nes, kaip pasakojama, šis lengvas ir trapus kepinys buvo skirtas užkandžiauti linksmo bendravimo metu. Kituose Italijos regionuose jie žinomi kaip bugie, cenci ar frappe – pavadinimai dažnai atspindi kepinio formą, tekstūrą ar šventišką nuotaiką. Prancūzijoje šie kepiniai dažnai vadinami oreillettes – „ausytėmis“, dėl savo plonos, riebaluose išsipūtusios formos.

Lietuvoje vardų įvairovė ne mažesnė: vienur jie žinomi kaip žagarėliai, kitur – ausytės, narstukai ar krustai. Ne vienas pavadinimas tiesiogiai susijęs su gamybos procesu – tešla pjaustoma juostelėmis, sunarstoma, perveriama, susukama ar surišama mazgais. Štai ir narstukas – kepinys, kurio vardas gimsta tiesiog rankose.

Skiriasi ne tik pavadinimai, bet ir patys receptai. Nors pagrindas visur panašus – miltai, riebalai, cukrus ir kiaušiniai, kiekvienas Europos regionas turi savo būdą, kaip išgauti norimą tekstūrą ir skonį. Lietuvoje žagarėliai taip pat kepami labai įvairiai: vienur jie purūs ir minkšti, kitur – ploni ir traškūs, į tešlą pilamas kefyras, dedama varškė, o šiuolaikinėse interpretacijose atsiranda ir netikėtų ingredientų.

Šią skonių, formų ir istorijų įvairovę kviečia patirti trečiasis Žagarėlių čempionatas, vyksiantis 2026 m. vasario 15 d. Panemunės pilyje. Renginys organizuojamas kartu su Jurbarko kultūros centru ir jau tapo išskirtine Užgavėnių laikotarpio tradicija.

Praėjusiais metais čempionate dalyvavo kelios dešimtys kepėjų, o komisija nerado nė dviejų vienodų žagarėlių: tradicinę cukraus pudrą keitė šokoladas ar džiovintos valgomos gėlės, o įprastus ingredientus – netikėtos interpretacijos. Tai dar kartą įrodė, kad žagarėliai – gyvas, nuolat kintantis kulinarinis paveldas.

Perpublikuota iš „Tauragės žinios“