Užvaldė ekologijos idėjos

Skaudžios aplinkybės

Geležinkelininko ir finansininkės išsilavinimą įgiję sutuoktiniai ūkininkauti pradėjo susiklosčius skaudžioms aplinkybėms. „2006 m. uošvis įstojo į ekologinių ūkininkų gretas, bet jį užpuolė ligos, ir neilgai trukus mirė. Liko uošvė. Kad nebūtų prarastas ūkis, prisijungėme mes su žmona“,– „Ūkininko patarėjui“ pasakojo R. Ramanauskas.

Iš Sedos kilęs vyras jaunystėje apie ūkininko kelią nelabai ir svajojo. Kauno technologijos universitete studijavo transporto priemonių inžineriją, specializavosi geležinkelių srityje, išmoko, kaip prižiūrėti, remontuoti traukinius, lokomotyvus, vagonus. Paprasčiau tariant – buvo geležinkelininkas, keletą metų pagal profesiją dirbo geležinkelio stotyse. „Nežinia, kaip toliau būtų susiklostęs mano gyvenimas. Bet uošvio liga ir mirtis viską pakeitė. Susėdę su žmona ir uošve, apsvarstę už ir prieš, nusprendėme, kad ūkio prarasti nederėtų. Grįžome ir nuo 2006-ųjų ūkininkaujame visi trys“, – ŪP prisiminė R. Ramanauskas.

Prieš du dešimtmečius ūkis buvo kitoks nei dabar. Ūkininkai laikė ir kiaulių. Bet po trejų metų atsisakė. Pasak ŪP pašnekovo, jo žmona yra finansininkė, moka skaičiuoti. Greitai suskaičiavo, jog laikyti kiaules – nėra naudos. Todėl pasiliko tik prie ekologinio augalininkystės ūkio.

Sunkiau negu pradžioje

Nors pirmieji ūkininkavimo metai nebuvo lengvi, R. Ramanausko pastebėjimu, dabar yra dar sunkiau. „Ir valdžios sprendimai, ir gamtos išbandymai – ūkininkams ant galvų. Pernai avižų 1 t, nuvežus į Duobelę Latvijoje, kainavo 345 Eur, o šiemet – vos 170 Eur. Blogiausia, jog niekam ekologiškų avižų nereikia. Sunku ir įsivaizduoti, kokia kainų amplitudė. Anksčiau chemizuotuose ir ekologiniuose ūkiuose užaugintų kviečių 1 t kaina skirdavosi nuo 50 iki 100 Eur ekologinių ūkių naudai. Dabar kaina beveik susilygino. Tokie dalykai ne tik atbaido ūkininkus pradėti ekologiškai ūkininkauti, bet ir jau esamus „ekologus“ verčia ieškotis alternatyvių, finansiškai naudingesnių žemės ūkio šakų“, – tvirtino R. Ramanauskas.

Norėdami užsidirbti papildomai, ūkininkai ėmėsi sėklininkystės. Bet ir čia, pasak ŪP pašnekovo, sukasi užburtas ratas. „Per visus tris ūkius šiemet auginame 130 ha baltųjų dobilų. Tačiau per penkerius metus gal vieną sykį pavyksta gauti gerą derlių. Šiemet dar nenukūlėme, nes pirmosios žolės ir sėklų beveik nebuvo. Šią savaitę pjausime, guldysime į pradalges, kaip ir priklauso. Tačiau iš Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) jau sulaukėme žinios apie mums sustabdytas išmokas dėl neįvykdytų įsipareigojimų. Būna ir šitaip“, – stebėjosi vyras.

Grikiai ir kitų augalinių kultūrų įvairovė

Daugiausia ūkyje auginama žieminių kviečių, speltos kviečių ir avižų. Nemažais kiekiais auginama žirnių, vikių – ankštinių augalų. Baltieji dobilai sudaro tik nedidelę dalį. Kasmet ūkininkas augina lubinus, agurkles, linus, kalendras, kitokias kultūras. Pernai augino net 14 kultūrų, šiais metais – šiek tiek mažiau. Neseniai ūkyje pastatyti 4 grūdų saugojimo bokštai, kiekvieno talpa – po 140 kub. m. Džiovyklą R. Ramanauskas pirko seniai, sako, jog jau reiktų atnaujinti, pakeisti.

Nelabai našioje, nuo 28 iki 32 našumo balų siekiančioje žemėje auginami ir grikiai, labiau paplitę Dzūkijoje. Iš 150 ha grikių trečdalis grikių sėklos auginama UAB „Dotnuva seeds“. Beveik visi ekologiniai grikiai iškeliauja į Italiją, lietuviai mažai perka.

„Mūsų grikius tikrina labai įdėmiai – mėginius ima iš kiekvieno didmaišio. Viskas užrašoma, užplombuojama, mėginiai išsiunčiami tyrimams. Ir tik tada jau galima grikius eksportuoti“, – ŪP aiškino pašnekovas.

Mažeikių r. ūkininkas pasakojo, jog tik keli grikių augintojai šalyje šią kultūrą kulia iš pradalgių. Kitą savaitę, pasak R. Ramanausko, jau prasidės grikiapjūtė. Pradalgėse grikius reikia palikti 10 dienų, kad visi subręstų, išdžiūtų. Taip imamas derlius būna apie 10–20 proc. didesnis, negu pjaunant ir kuliant po šalnų. Vėlų rudenį grikių apačios jau būna perbrendusios, sėklos lengvai išbyra dar iki kūlimo. O jei dar gauna ir lietaus, džiovinimas atsieina nepigiai.

Viena ranka duoda, kita – atima

Mažeikių r., kur R. Ramanauskas su žmona ir uošve valdo tris ūkius, ekologinis ūkininkavimas pasirinktas dėl prastos žemės. „Ūkininkaujant chemizuotame ūkyje ir norint prikulti 6–7 t/ha kviečių, tektų į dirvą suberti labai daug brangių trąšų. O mes visokį derlių gauname: ir 1 t/ha, ir 2 t/ha, ir 3 t/ha. Sykį net 5 t/ha byrėjo“, – svarstymais dalijosi ŪP pašnekovas.

Ūkininkas minėjo, jog norint šiais laikais išgyventi ūkininkaujant ekologiškai, pirmiausia reikia mokėti skaičiuoti. „Be galo brangi technika. Esame su parama įsigiję mažesnio galingumo traktorių, palyginti su kitais. Didelei technikai paramos negausi. Kombainas kainuoja apie pusę milijono, tenka pirkti už savus pinigus. O darbas kombainu trunka vos porą mėnesių per metus. Iš viso parama gana keistoka. Viena ranka duoda, kita – atima“, – pastebėjo ekologinio ūkio šeimininkas.

Pagal galimybes ūkininkai dalijasi turima technika tarpusavyje. Tačiau, pasak Mažeikių r. ūkininko, dažniausiai nutinka taip, kad kombaino prireikia visiems vienu metu. Kaip pasidalyti?

Plėtra ir modernumas – neišvengiami

Per du ūkininkavimo dešimtmečius ūkis plėtėsi, modernėjo. Pirkta, nuomojama aplinkinė žemė. Dabar per tris ūkius iš viso dirbama apie 900 ha, nors iš pradžių valdos nesiekė nė 300 ha. Pakeista beveik visa ūkininkavimo pradžioje turėta technika. Šiemet į laukus važiavo jau trečiasis ūkio kombainas. Ankstesnysis sėkmingai kūlė aštuonis sezonus.

„Patys su tokiais plotais nesusitvarkome. Tenka samdyti tris darbuotojus. Nėra lengva surasti atsakingų, dirbti norinčių žmonių. Bet mums dar kažkaip pavyksta“, – pažymėjo R. Ramanauskas.

Ūkyje taip sudėliota sėjomaina, kad kulti pradedama maždaug liepos viduryje, o baigiama rugsėjui artėjant prie pabaigos.

Ūkininkas tvirtino nežinantis, koks bus jų ūkio likimas. R. Ramanauskas su žmona Sandra užaugino dukrą Lukreciją ir sūnų Domantą. „Dukra yra architektė, ji gyvena kitokiame – savo meno pasaulyje. Sūnus dar griežtai nėra nusprendęs, kokiu keliu pasuks. Ir padeda mums prie darbų, ir į kitas puses žvalgosi“, – svarstė ekologinio ūkio šeimininkas.

Mažeikių r. ūkininkas savo gyvenimo būdo neatsisakytų, nors jis ir nėra lengvas. Ypač sunkūs pavasario ir rudens mėnesiai. „Bet mes gyvulių nelaikome, todėl galime išvažiuoti pakeliauti, paslidinėti, pamatyti pasaulio. Neužsidarome savo kaime ir ūkyje“, – tikino R. Ramanauskas.

Sandros ir Roberto RAMANAUSKŲ nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja