V. P. Andriukaitis: Municipalinis būstas Europoje ant bangos, Lietuvoje – sunkių išbandymų metas

Pranešime akcentuojama, kad nuo 2015 m. būsto kainos padidėjo penktadaliu, tiek pat sumažėjo statybos leidimų. Pabrėžiama, kad tai ne tik būsto, bet ir socialinė krizė. Ji silpnina sanglaudą ir kelia grėsmę konkurencingumui. Slaugytojai, mokytojai, ugniagesiai neišgali gyventi ten, kur dirba. Studentai meta mokslus, nes nepajėgia mokėti nuomos mokesčio, o jaunimas delsia kurti šeimas.

Būtent šiomis dienomis buvo pristatytas Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos inicijuotas pirmasis Europos įperkamo būsto planas, kad būstai taptų įperkamesni, tvaresni ir kokybiškesni. Ši europinė iniciatyva bus grindžiama vietos realijomis. Tam turi būti peržiūrėtos valstybių taikomos pagalbos taisyklės. Siekiama, kad naujų namų ir studentų bendrabučių statybos procesas supaprastėtų. Be statybų planuojamos ir iniciatyvos, susijusios su trumpalaike nuoma. Tačiau norint, kad situacija pradėtų gerėti, pečius turėtų suremti visuomenė ir įstatymų leidėjai. Jau planuojamas ir pirmasis aukščiausio lygio Europos Sąjungos (ES) susitikimas būsto klausimais.

Iš ES aukštumų nusileiskime į Lietuvą. Pas mus nuolat akcentuojama, kad savivaldybės gali skirti pinigų socialinio būsto statybai, tačiau sąvoka „municipalinis būstas“ taip ir lieka neapibrėžta. Iki šiol neturime susitarimo, kas nacionaliniu lygmeniu kuruoja municipalinio būsto statybą. Kai ir tai nėra aišku – natūralu, kad nėra ir juo besirūpinančių institucijų. Dažniausiai municipalinis būstas traktuojamas kaip socialinis būstas, skirtas socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Šį dažnai kiek nugyventą turtą valdo savivaldybės, o eilės jį gauti neretai būna labai ilgos.

Labiau pažengusiose ES ša­lyse municipaliniuose būstuose įsikuria gydytojai, policininkai ar aukščiausios prabos inžinieriai, kurių paslaugų gyvybiškai reikia regionuose. Tam tikra prasme tai būtų lyg tarnybiniai butai, kurie prieš 15–20 metų Lietuvoje buvo išnaikinti. Dažniausiai juose apsigyvendavo kadencijų principu dirbę statutiniai pareigūnai. Prieš maždaug 20 metų šių butų buvo atsisakyta mainais į pareigūnams mokamus nuompinigius.

Turėtume įsisąmoninti, kad municipalinis būstas privalo būti regionų ekonomikos variklis, o ne vien tik socialinės pagalbos forma nepriteklių patiriantiems gyventojams.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vertinimu, šalyje iki šiol nėra suformuota aiški nacionalinė būsto politika. Tokios politikos parengimas leistų mums pereiti nuo fragmentiškų sprendimų prie ilgalaikės, nacionalinės būsto strategijos, apimančios ir nuomos, ir municipalinio būsto segmentą. Kartu ir savivaldybėms turėtų būti suteikta daugiau finansinių bei teisinių instrumentų plėtoti nuomos būsto fondą. Jis galėtų būti formuojamas atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius – butai galėtų būti suteikiami mokytojams, medikams ir viešojo sektoriaus darbuotojams, kuriuos savivaldybė būtų suinteresuota pasikviesti ar pervilioti iš kitų regionų.

Tarp LNTPA pasiūlymų – ir viešojo bei privataus sektoriaus partnerystė. Savivaldybės galėtų rūpintis žemės nuoma, nutiesti elektros, vandentiekio ir nuotekų trasas, įrengti gatves ar šaligatvius, o privatus sektorius rūpintųsi projektavimu, statyba ir visų procesų valdymu. Partnerystė leistų sumažinti finansinį krūvį savivaldybėms ir paspartintų municipalinio būsto pasiūlą.

Akivaizdu ir tai, kad municipalinio būsto plėtra turėtų būti siejama su vaikų darželiais, pradinėmis mokyklomis, automobilių parkavimu ar net jų krovimu elektra. Tam turėtų pasitarnauti ES struktūrinių fondų pinigai.

Ir pabaigai nedidelis reziumė – mums nereikia išradinėti dviračio, užtektų pasidomėti pažangiomis patirtimis iš Danijos, Austrijos ar Prancūzijos bei pritaikyti jas lietuviškoms realijoms. Tuomet galėtume drąsiai sakyti, kad toliau nuo did­miesčių esančios savivaldybės yra patrauklios šimtams aukšto lygio profesionalų bei jaunoms šeimoms, ieškančioms savo pirmojo būsto.

 https://www.socialistsanddemocrats.eu/lt

Nr. 2025/327/7