Vaikystės skonių kolekcija

Blynai, vafliai – gana tradiciniai pa­tiekalai. Kokio senumo Jūsų keptuvės?

Kelios siekia XX a. pradžią. Turiu 1917 m. lietuvišką su užrašytu blynų receptu, taip pat 1919 m. norvegišką vartomą keptuvę, naudotą ant krosnies kepant tradicinius vaflius. Jos konstrukcija primena žirkles, o pati keptuvė pritaikyta keliems ploniems stačiakampiams su įspaustais raštais vaf­liukams, panašiems į kalėdaičius, iškepti.

Dabar yra modernesnių versijų, nes norvegai šiuos vaflius kepa iki šiol!

Ieškodama įdomesnių eksponatų kolekcijai, neišvengiamai susiduriate su kaimyninių kraštų kulinarijos istorija.

Internete ar sendaikčių turguje randu daug keptuvių iš Švedijos, Norvegijos. Daž­na jų pagaminta „Jøtul“. Ši norvegų firma šiandien žinoma dėl gaminamų židinių ir krosnelių, bet įsikūrusi XIX a. viduryje, ji ilgą laiką gamino metalo gaminius. Nors ir iki jos keptuves liedavo amatininkai.

Seniau pasiturinčios skandinavų šei­mos turėdavo asmeninius vaflių raštus, nes galėdavo sau leisti užsakyti specialiai jiems pagamintas keptuves iš keliaujančių gamintojų.

Šiaurės šalyse labai mėgo raštuotus blynus ir vaflius?

Norvegai gamina šventinius vaflius krumkake, kepamus tik per Kalėdas: ap­valios formos, puoštus gėlių raštais, plonus, traškius, susuktus į trikampius puodelius – kaip tie, į kuriuos dedami ledai. Nors kiekviena šeima turi savo receptą, bet galite pabandyti ir šį: 2 kiaušiniai, 140 g grietinėlės, stiklinė cukraus, šiek tiek kardamono, arba 1,5 stiklinės miltų ir stiklinės pieno, arba stiklinės miltų, stiklinės bulvių krakmolo ir stiklinės vandens. Karšti krumkake su­sukami naudojant medinę formelę. Sako, plakta grietinėlė, vaisiai arba ledai šiuose norvegiškuose vafliuose – vokiečių išmonė, patys norvegai juos linkę valgyti vienus.

Nežinau, ar tiesa, tačiau sakoma, kad mūsų mėgstami čirviniai blynai skandinavų – pasakojama, kad į JAV juos atvežė norvegų emigrantai per pirmąją emigracijos bangą prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o jau iš JAV jie paplito po visą pasaulį.

Dabar nuo seno šventiniais laikomi blynai – elementarus dalykas, jų mūsų vaikai gali valgyti kasdien. Tačiau seniau kasdien jų nekepdavo?

Kasdien nekepdavo, nes nebuvo taip lengva, kaip dabar. Keptuvė sunki, kepama po vieną blyną, o kaimo žmogus visada būdavo užsiėmęs. Norisi visus pavalgydinti kuo greičiau. Net Lietuvoje sovietmečiu kaimo žmonės tokius blynus kepdavo tik sekmadienį. Dažnai tai daryti tiesiog nebuvo laiko ir kitose šalyse. Belgiškus vaflius paprasti žmonės kepdavo retai – pirmiausia tai buvo kilmingųjų maistas.

Beveik kiekviena šalis turi savo na­cionalinius blynus ir vaflius, kurie ne taip skiriasi?

Akivaizdu, kad vafliai kilo iš Europos, tačiau iš kokios šalies, sunku pasakyti, nes nuopelną savintis linkę visi! Į šią garbę pretenduoja tiek Prancūzija (pirmasis žinomas vaflių receptas XIV a.), tiek Bel­gija (gilūs jų vaflių įspaudai leido geriau įsigerti priedams), tiek Vokietija (XVIII a. lyderiavusi pagal vaflių ir blynų receptų skaičių, taip pat naudojusi įvairiausias for­mas), tiek Skandinavijos šalys (pavyzdžiui, danai, viduramžiais kontroliavę Europos cukraus prekybą, arba švedai, savo vaflius ir blynus puošę sudėtingais gaidelių, gėlių ornamentais). Rašoma, kad dar senovės graikai kepė vaflius tarp dviejų suspaustų raštuotų metalo lakštų.

Viduramžių Europoje tokie kepiniai dažnai naudoti ir bažnytinėse apeigose – pagal įspaudus buvo lengviau skirti duoną apeigoms nuo paprastos. Specialiose formose kepti ir meduoliai – pagal jas buvo aišku, kurio kepėjo meduolis, nes kiekvienas gamino skirtingus. Viduramžiais Europoje mėgti meduoliai su įspausta abė­cėle arba skaičiais, kad vaikai, valgydami tokį saldumyną, kartu ir mokytųsi.

Vafliai ir blynai kepami iš paprastų produktų. Ar senovėje jie labai skyrėsi nuo dabartinių?

Senieji vafliai nebuvo saldūs arba šiek tiek saldinami medumi – iki XVIII a. cukrus buvo labai brangus. Vėliau jo ėmė vežti iš cukranendrių plantacijų Karibuose, tad kiek atpigo, o XIX a. pradėta gaminti iš cukrinių runkelių ir tapo prieinamas daugeliui: vafliai tapo saldesni, miestuose juos pradėjo kepti amatininkai. Anais lai­kais ir kvietiniai miltai būdavo prabanga, dažniausiai kepdavo iš ruginių, avižinių.

Senovinių kulinarijos reikmenų ko­lekcionierių nedaug. Kaip gimė mintis rinkti sausainių ir vaflių keptuves?

Mano mama turėjo tris keptuves: gai­delių, grybukų ir voveraičių. Standartines, sovietines, su užrašu „Druskininkai“, mat jas ten gamindavo. Prisimindama, kaip su mama kepdavau, koks tai būdavo įvykis, no­rėjau ir pati su dukrele tai daryti. Pirmąją čirvinių blynų keptuvę man padovanojo mama.

Dažnai užsuku į sendaikčių turgus, taigi ten įsigijau pirmąją savo senovinę grybukų keptuvę. Tada prireikė voveraičių, gaidelių, pamačiau, kad jų yra įvairiausių, pasidarė įdomu, kokių dar gali būti. Taip ir pradėjau – per smalsumą.

Gimusieji XX a. tikrai jaučia nostalgiją tokiems kepiniams. Kaip manote, ar jų populiarumo priežastis, kad reikėjo šventinių patiekalų iš paprastų produktų, nes nieko prašmatnesnio nebuvo?

Badas skatina kūrybą. Jei tik turėjai keptuvę, sausainiai, blynai, vafliai iš formi­nių keptuvių buvo gana prieinami. Kaimo gyventojai elementarių produktų turėdavo, o pinigų pirkti fabrikiniams kepiniams – ne visada. Dėl to tokia keptuvė namuose buvo galimybė švęsti. Iš miltų, kiaušinių, pieno šeimininkės gamindavo tortus, ledus, sausainius. Net ir iškepus tą patį forminį grybuką, jį apvertus ir nudažius geltonu glaistu, išeidavo viščiukas!

Dauguma senovinėmis laikomų kep­tuvių yra sovietinių laikų, kai didelės produkcijos įvairovės nebuvo. Grybukai, voveraitės, riešutėliai, kas dar?

Jų ir vienos tematikos yra labai skirtingų! Keptuves gamino skirtinguose regionuose, taigi jos skirdavosi. Tarkime, žanro klasika – grybukai. Bet jų keptuvių yra įvairiausių: vienose telpa tik du dideli grybai, kitose į grybų vidų galima dėti įdaro ar kurių forma kaip musmirės. Yra keptuvių, kur iškart iškepama sulipdyta grybų pora – didelis ir mažas. Tokie būdavo populiarūs vestuvėse darant „grybų saleles“, kuriose daug skirtingo dydžio grybų.

Arba voverytės: yra keptuvių, kuriose iškeptų voverių uodega prilipdyta prie nugaros arba ji laikosi tik vienoje vietoje (pirmosios stabilesnės, mažiau lūžta).

Prisimenate, senais laikais ant vestuvių stalo būdavo ir kaštonų. Jų forma – tiesiog rutuliukai, spygliukai padaromi iš glajaus. Dar būdavo mažos kukurūzų burbuolės – pasirodo, jos irgi galėjo būti kepamos skirtingose formose – su ir be įdaro.

Būdavo keptuvių su tų laikų vaikų mėgstamais personažais: „Na, palauk!“ veikėjais arba olimpiados simboliu – meš­kiuku. Tokių irgi turiu kolekcijoje. Pamačiusi keptuvę, atsimenu, kad labai seniai esu kažką tokio mačiusi iškepto – ar šventėse, ar turguje. Iš pradžių net neįsivaizdavau, kiek daug jų yra, dar užsienietiškos, kurių taip pat daugybė!

Ir visose kepate?

Iš pradžių labai knietėjo išbandyti. Tačiau vėliau pastebėjau, kad tiesiog nebespėju – galiu arba kolekcionuoti, arba kepti. Kartais, aišku, kepu, tačiau dažniausiai, kai norisi kažko skanaus, su dukra traukiame vis tą pačią čirvinių blynų keptuvę – blynus kepti greičiausia. Iškeptus grybukus reikia dažyti skirtingais glajais. Užsimanius dažyti voverę – jau teks dirbti teptuku. Iškepus gaidelį vien uodegai prireiks kelių skirtingų spalvų! Paukščiukui reikia sparniukus nupiešti ki­tokia spalva. Kartą nusprendžiau išbandyti daugiau keptuvių – tris paras vien kepiau ir glaisčiau. Galų gale namiškiai neištvėrė ir suvalgė viską – ir nuglaistytus, ir ne.

Ne su visomis keptuvėmis ir įmanoma kepti ant dujinės viryklės ar elektrinės kaitlentės. Sovietinės keptuvės pritaikomos lengvai – nebent sunkiau ant indukcinės kaitlentės. Tačiau senesnėms, vartomoms ant specialių žiedų, reikalinga krosnis, kurios neturiu, nors ir labai norėčiau.

Kovą planuojate savo Mikalavo kaimo bendruomenės salėje surengti kolekcionuojamų keptuvių parodą. Ar galite išskirti kažkuriuos eksponatus?

Sunku, nes visos skirtingos. Turiu vie­ną daug mačiusią, pajuodusią keptuvę, kurią man pardavęs žmogus pasakė, kad jo mama ją parsivežė iš Sibiro. Vėliau nusipirkau geresnės būklės, tačiau senąją pasilikau. Kai pagalvoji – eilinė keptuvė, bet kiek ji mačiusi! Kažkas ją taip brangino, kad net bijodami dėl savo gyvybės, vežėsi ten, o paskui atgal.

Kaip Jūsų šeima vertina tokį skanų hobį?

Dukrytei keptuvės įdomios, tik kai jose kepi, – kolekcija jos nedomina. Aišku, sau­sainiai skanūs, tačiau ji pati labiau mėgsta kočioti jų tešlą ir spausti formelėmis. Dar vaikui smagu gauti blyną, ant kurio galima kažko uždėti, lankstyti, arba kepti grybukus, kuriuos leidžiama mirkyti glaiste. Jai reikia veiksmo! Sausainių kepimas jai – žaidimas.

Vyras susitaiko ir su senovinių vežimėlių, lagaminų, kalėdinių žaisliukų kolekcijomis. Jis pats irgi turi nestandartinį hobį – restauruoja senovinius automobilius, dėl to paklaustas, ar jam netrukdo žmonos kolekcijos, sako (ačiū jam už tai): „Mano žaislai didesni!“

Čirviniai blynai

Senas čirvinių blynų receptas, pagal kurį blynus iškepsite tiek močiutės, tiek šiuolaikinėje elektrinėje keptuvėje.

Reikės:

• 3 kiaušinių
• 3 v. š. cukraus
• 3 v. š. miltų
• apie stiklinės pieno arba vandens
• apie 30 g lydyto sviesto
• gabaliuko nerūkytų lašinių

Vafliai

Produktus sumaišykite, tešla turi būti riebios grietinėlės tirštumo – lėtai bėgti nuo šaukšto. Pilkite į keptuvę ir kepkite. Prieš pildami tešlą, kaskart keptuvę patepkite lašinių gabalėliu, kad nepriliptų. Tai dar vienas receptas iš senų laikų.

Reikės:

• 6 kiaušinių trynių
• kiaušinio baltymo
• 6 v. š. cukraus
• 100 ml vandens
• 30 g lydyto sviesto
• apie 200 g miltų
• gabaliuko nerūkytų lašinių

Tešla turi būti čirvinių blynų skystumo. Vaflius reikia kepti plokščioje, suvožiamoje keptuvėje. Ją taip pat kaskart prieš pil­dami tešlą perbraukite lašinių gabalėliu. Jei norite iš jų sukti vamzdelius – sukite, kol karšti!

Grybukai

Šis receptas tinka ir kitiems sausainiams: voveraitėms, meškiukams.

Reikės:

• 100 g kambario temperatūros sviesto
• 50 g cukraus
• 1–2 a. š. vanilinio cukraus
• 2 kiaušinių
• 100 g majonezo
• maždaug 350 g miltų
• maždaug 70 g krakmolo
• a. š. kepimo miltelių

Sviestą išsukite iki purumo, suberkite cukrų. Gerai sukdami įmuškite po vieną kiaušinį. Sudėkite majonezą, išmaišykite. Mil­tus, krakmolą, kepimo miltelius sumaišykite atskirai ir supilkite į košę. Užminkykite tešlą.

Neturint forminės keptuvės, iš tokios tešlos galima suformuoti rutuliukus ir juos iškepti, o tada suklijuoti su „Rududu“ kremu. Puošti glajumi, galima apibarstyti smulkintais riešutais.

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKĖ

Vaivos Šagūnevičienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.