Valstybiniams miškams – Petro Kurmelio vizija

„Šalies miškininkai pavargo nuo nežinios, neišlaikę įtampos pasitraukia iš tarnybos, tai gresia erozija visam sektoriui, – sako Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) prezidentas, Aleksandro Stulginskio universiteto prof. Edmundas Bartkevičius, – dešimtmečius mūsų aukštoji mokykla rengė miškininkus, ugdė jų atsakomybę gamtai, pagarbą miškui, šeimininko požiūrį, ištikimybę valstybei, o dabar ta pati valstybė brėžia liniją urėdams, esą jie nereikalingi.“

Reveransas popieriaus fabrikams Miškų ūkio darbuotojams nuo pat tariamos urėdijų reformos dingojosi, kad politikai juos pakvies diskutuoti, išklausys argumentus, tačiau taip neatsitiko. Seimo narių sprendimui įtakos turėjo kompromisas dėl lengvatinio pridėtinės vertės mokesčio tarifo centralizuotam šildymui. Nepadėjo dviejų tūkstančių miškininkų protesto akcija Vilniuje, vėliau susikūręs sąjūdis „Už Lietuvos miškus“. Ar neatsitiks taip, kaip per 27 metus lengva ranka buvo privatizuoti ir sužlugdyti fabrikai, išsidalyta žemė? Paskutinę praėjusių metų darbo dieną aplinkos ministras Kęstutis Navickas laikinuoju būsimos valstybinių miškų urėdijos vadovu paskyrė buvusį Panevėžio urėdą Valdą Kaubrę. Šiemet iš 42 urėdijų liks viena valstybės įmonė su 26 regioniniais padaliniais. Vakar pagaliau žiniasklaidai buvo pristatytos naujosios miškus valdysiančios įmonės veiklos gairės. Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis reformą pavadino reveransu skandinavų popieriaus perdirbimo fabrikams ir priminė, kaip šalies politikams priėmus urėdijų reformos įstatymą ministras apie jos būsimą eigą padarė pranešimą Švedijos ambasados Vilniuje surengtoje konferencijoje, dalyvaujant Švedijos premjerui Goranui Perssonui.

Pasipriešino – neteko darbo Nacionalinį interesą ginantys miškininkai, urėdijų vadovai ir darbuotojai vengia atvirauti su žiniasklaida, nes turi karčios patirties. Reformai pasipriešinęs Kauno urėdas Saulius Lazauskas už dalyvavimą sąjūdyje „Už Lietuvos miškus“ Aplinkos ministro buvo atleistas kaip praradęs pasitikėjimą. Šalies miškininkų ir miško darbuotojų gretose pasėtą paniką bandė gesinti pats ministras. Pirmosiomis 2018 m. dienomis paskelbtame jo kreipimesi rašoma: „Kaip jau ne kartą sakiau, visos šiuo metu miškų urėdijų vykdomos kompleksinės miškų ūkio veiklos funkcijos išliks ir po jų sujungimo į vieną įmonę, visi darbai turės būti atlikti. Taigi, apsisprendimas turėtų būti paprastas – toliau dirbti ir su bendraminčiais tobulinti šalies miškų valdymo sistemą. Galų gale, pažvelkime plačiau: pertvarkų metas kartu yra ir naujai atsiveriančių galimybių metas. Svarbu nepasiduoti nepagrįstiems gąsdinimams ir įkalbinėjimams. Pabrėžiu, kad miškų urėdijų reorganizavimo į vieną valstybės įmonę metu yra numatyta galimybė absoliučiai visiems miškų urėdijų darbuotojams, išskyrus įmonių vadovus (urėdus), pereiti dirbti į naująją įmonę.“

Alytaus ir Prienų urėdijas sujungs? „Visi gyvename nežinioje, – kalba Alytaus urėdijos vadovas Šarūnas Antanevičius, – beveik šimtui urėdijos specialistų pranešta apie naujo darbdavio pasirinkimą.“ Pasak Š. Antanevičiaus, pasigirdo kalbų apie Alytaus ir Prienų urėdijų sujungimą, tačiau sprendimas perduodamas naujosios valstybinių miškų urėdijos valdybai. Galbūt tai atsitiks šių metų balandžio, galbūt liepos mėnesiais. Alytaus miškų urėdijos teritorijoje yra 32 tūkst. ha miškų, valstybei priklauso 16,6 tūkst. ha. Per šimtą urėdijos egzistavimo metų šioje Dzūkijos girių teritorijoje veikė keturios urėdijos: Alytaus, Dzūkų, Daugų, Varėnos, be to, 1927–1939 m. veikė Alytaus aukštesnioji miškų mokykla. Baigiantis gruodžiui dzūkų miškininkai sulaukė dovanos: žinomas šalies miškininkas Algimantas Kamičaitis pristatė knygą „Alytaus krašto miškų istorija“. Solidų Lietuvos šimtmečiui skirtą leidinį parengti padėjo kraštui nusipelnę miškininkai, gamtos bičiuliai. Eilėje prie autografo vyrai šmaikštavo: palaidojo miškus ir pastatė paminklą. Šiek tiek anksčiau panašų istorinį leidinį „Prienų krašto miškai ir žmonės“ pristatė Prienų miškų urėdija. Pasak tris dešimtmečius urėdijai vadovavusio Roberto Judicko, šalies istorija liudija, jog miškai padėjo valstybei vystytis. Vienais amžiais jie teikė pajamų iš eksporto, kitais buvo kaip piliečių sauga nuo išorės agresijų. Pastaraisiais metais vykdoma miškų urėdijų reforma tolima nuo ekonominių skaičiavimų, racionalių sprendimų. Miškas – ne tik medienos gamyba, bet ir gyvosios gamtos puoselėjimas, rūpinimasis žmogaus poilsiu. Nuo mažens lietuvis augo su mišku, iš jo grįždavo geresnis nei iš miesto. „Liūdina tai, kas miškų sistemoje vykdoma šiandien“, – konstatuoja nuo 1974 m. miškams tarnavęs R. Judickas.

Kam rūpės miško keliai, poilsiavietės „Aplinkos ministerija siūlė sujungus Alytaus ir Prienų urėdijas jų centrą palikti Prienuose, – sakė neseniai Prienų urėdijos vadovu paskirtas Tadas Zubavičius, – tačiau tą nuspręsti turėtų naujosios valstybės įmonės septynių narių valdyba.“ Prienų miškų urėdija buvo įkurta 1919 m., pokario dešimtmečiu (1947–1957 m.) buvo sujungta su Alytaus. Pastaruoju metu Prienų urėdijos teritorijoje yra 32 tūkst. ha miškų, iš jų 20 275 ha yra valstybiniai. Visuomenei svarbūs ir lankytini miškininkų prižiūrimi objektai: Nemuno kilpų regioninis parkas, Ąžuolų botaninis ir Alšios hidrografinis, Paprastosios pušies genetinis draustiniai, vienintelis ir seniausias Vakarų ir Vidurio Europoje Degsnės maumedynas. Pasak T. Zubavičiaus, Prienų krašto miškai nuo seno buvo šalies mokslininkų dendrologų, augmenijos ir gyvūnijos tyrinėtojų laboratorija. Miškininkai iki šiol rūpinosi poilsiaviečių įrengimu, kelių priežiūra, sauga nuo gaisrų ir miško kenkėjų. Kam bus paskirtos šios funkcijos, kai VĮ Valstybinė miškų urėdija turės vieną administratorių, fiziškai negalintį aprėpti visų šalies miškų priežiūros?

Kaimynų patirtis optimistiškai nenuteikia Buvę ir dabar laikinai einantys pareigas miškų urėdai sutinka, kad sistemai sveika atsinaujinti, reformos reikia, tik viena nelaimė – reformos ėmėsi niekada nedirbę miškuose, tik juose grybavę, pertvarka skiriama siauram žmonių ratui – urėdams. Politikai kalba apie skaidrumą, galimą korupciją, tačiau ne apie kompetenciją. Europoje tokia centralizacija vyko 1980–1990 m. ir ne visada duodavo teigiamų rezultatų. Pastarąjį dešimtmetį Estijos ir Latvijos miškų sistemą palietusi pertvarka (skandinaviškasis, pramoninis miškų valdymo modelis) nenuteikia optimistiškai. Kaimyninėse Baltijos šalyse susikūrę gamtos gelbėtojų sąjūdžiai nepateisino miškininkų vilčių. Ornitologai muša pavojaus varpais: Estijos miškai per metus praranda 60 tūkst. paukščių porų. Latviai pašiurpę nuo jų miškuose siautėjančių verslininkų.

Skirtingi įkvėpimo šaltiniai Patyrusiems, solidžią darbo patirtį turintiems miškininkams atrodo, jog urėdijų reforma daroma tik dėl mistinių ES reikalavimų ir argumentų. Esą ES reikia, kad miškų administravimo sistemoje viskas būtų skaidru ir efektyvu. Tačiau Vilniuje, atrodo, niekas nesuvokia, kaip ir kokiu konkrečiu būdu tai padaryti. Valdžios kabinetuose teigiama, jog šiemet Lietuva siekia prisijungti prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), tam esą būtina įvykdyti urėdijų pertvarką. „Susitikime su Vyriausybės nariais paklausiau, kas atsakys už miškų sistemoje sukeltą chaosą, vadinamą urėdijų reforma, – pasakoja LMS prezidentas prof. E. Bartkevičius, – premjeras Saulius Skvernelis šypsodamasis iškėlė smilių ir brūkštelėjo per greta sėdėjusio aplinkos ministro K. Navicko kaklą.“ Lietuvoje miškai užima beveik penktadalį teritorijos. Tai – nacionalinis turtas, gamtos plaučiai. Poetui Antanui Baranauskui praeities miškas ošė, čiulbėjo ir svaigino kvapais, kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį įkvėpė poemai „Miške“, tik Žemaitės Petrui Kurmeliui dingojosi, kiek iš tų miško medžių išeis lentų. Mūsų dienų politikai pasirinko Petro Kurmelio viziją.

Justinas ADOMAITIS ŪP korespondentas