Vanduo neatleidžia klaidų: viena neatsargi akimirka gali pakeisti gyvenimą

Skendimas – ne tik vanduo plaučiuose

Kaip paaiškino Klaipėdos universiteto ligoninės gydytoja anesteziologė reanimatologė Geda Klimavičiūtė, dažnai manoma, kad didžiausia skendimo grėsmė – į plaučius patekęs vanduo. Visgi intensyviosios terapijos gydytojai pirmiausia kovoja ne su pačiu vandeniu plaučiuose, o su deguonies trūkumo sukeltais padariniais.

„Smegenys yra vienas jautriausių organų deguonies stokai. Jau po kelių minučių be pakankamo deguonies kiekio gali prasidėti negrįžtami nervinių ląstelių pažeidimai. Būtent smegenų pažeidimo mastas dažnai lemia, ar žmogus visiškai atsigaus, ar susidurs su ilgalaikiais neurologiniais sutrikimais“, – sako gydytoja.

Pats įkvėptas vanduo taip pat gali sukelti rimtų komplikacijų – plaučių pabrinkimą, kvėpavimo nepakankamumą, dėl kurio pacientui gali prireikti intensyviosios terapijos pagalbos.

Skendimą kartais lydi ir traumos, tačiau jos dažniausiai susijusios ne su pačiu skendimu, o su nėrimu į seklų ar nežinomo gylio vandenį, šuoliu nuo tilto, atsitrenkimu į dugną, akmenis ar vandens transporto priemonę. Tokiais atvejais patiriamos galvos smegenų traumos, kaklinės stuburo dalies pažeidimai, kaulų lūžiai ar kiti sužalojimai.

Be to, ilgai būnant vandenyje gali išsivystyti hipotermija, todėl net ir išgelbėtas žmogus gali būti kritinės būklės ir jam gali reikėti medicininės pagalbos.

Svarbiausia po nelaimės – kuo greičiau atkurti kvėpavimą

Gydytoja paneigė vieną plačiai paplitusį mitą, kad ištraukus skendusį žmogų pirmiausia reikia iš kvėpavimo takų pašalinti vandenį. Iš tiesų tokie veiksmai tik gaišina brangų laiką. Svarbiausia skęstant žmogui – kuo greičiau atkurti kvėpavimą ir aprūpinti organizmą deguonimi.

„Didžiausias pavojus skendimo metu yra deguonies trūkumas. Jei žmogus nekvėpuoja, gaivinimą reikia pradėti nedelsiant. Skendimo atveju rekomenduojama atlikti penkis pradinius įpūtimus, o tada tęsti gaivinimą – krūtinės ląstos paspaudimus ir įpūtimus pagal įprastą gaivinimo algoritmą“, – aiškina gydytoja.

Kaip pasakojo G. Klimavičiūtė, jai per daugiau kaip dvidešimt metų medicinoje ne kartą teko matyti, kaip viena neatsargi akimirka prie vandens pakeičia visos šeimos gyvenimą. Geriausias gydymas yra prevencija – atsakingas elgesys prie vandens, gebėjimas plaukti, vaikų priežiūra ir mokėjimas suteikti pirmąją pagalbą. Būtent šie dalykai padeda išvengti skaudžiausių pasekmių ir išgelbėti gyvybes.

„Deja, šis vasaros sezonas jau paženklintas skaudžiomis nelaimėmis. Sulaukiame pacientų, patyrusių sunkias traumas po šuolių į nežinomo gylio vandens telkinį. Tai dar kartą primena – viena neatsargi akimirka gali pakeisti visą žmogaus ir jo artimųjų gyvenimą“, – apibendrina gydytoja.

Viena didžiausių grėsmių – panika vandenyje 

Palangos paplūdimių gelbėjimo tarnybos vadovas, Lietuvos profesionalių gelbėtojų vandenyje federacijos prezidentas Jonas Pirožnikas pasidalijo dažna situacija, su kuria susiduria gelbėtojai. Jei jūroje iškelta geltona vėliava, vadinasi, maudytis pavojinga, tačiau žmonės dažnai šį įspėjimą ignoruoja. Jie šokinėja per bangas, nuo kranto nutolsta 30–50 metrų ir nepastebi, kad šoninė srovė juos po truputį neša į kitą vietą. Po pusvalandžio žmogus gali atsidurti keliasdešimt metrų nuo tos vietos, kur įbrido į vandenį.

Grįždamas jis dažnai nepastebi pasikeitusio dugno – atsiduria ties duobe, kurios skersmuo gali siekti 3–4 metrus, o gylis – 2–4 metrai. Tuomet prasideda panika. Būtent panika vandenyje yra viena didžiausių grėsmių.

„Jeigu patekote į duobę, svarbiausia – nepanikuoti. Stenkitės sulaikyti kvėpavimą ir ramiai iš jos išplaukti ar išnerti. Jei jus pagavo srovė, jokiu būdu nesistenkite su ja kovoti – taip tik greičiau išeikvosite jėgas. Verčiau laikykitės vandens paviršiuje, leiskite srovei nusilpti ir tik tada ramiai plaukite į krantą“, – pataria gelbėtojas. 

Pašnekovas primena ir tai, jog svarbu laikytis paplūdimio taisyklių. Į vandenį negalima bristi apsvaigus nuo alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų, iškart po sotaus valgio ar ignoruojant gelbėtojų perspėjimus. „Jei paplūdimyje iškelta raudona vėliava, ji plevėsuoja ne tam, kad gelbėtojai nenori dirbti. Ji skirta apsaugoti poilsiautojų gyvybes“, – sako J. Pirožnikas.

Vaikai prie vandens – suaugusiųjų atsakomybė

Palangos gelbėtojų vadovas pabrėžia, kad ypatingo dėmesio reikia vaikams. Mažų vaikų prie vandens negalima palikti be priežiūros – juos būtina laikyti už rankos arba naudoti gelbėjimosi liemenę. „Vaikai yra viena didžiausių mūsų atsakomybių. Kai jūra rami, dažnai tampame ne tik gelbėtojais, bet ir tais, kurie ieško pasiklydusių vaikų“, – sako jis. Nuo gegužės 15 dienos iki liepos vidurio Palangos paplūdimiuose gelbėtojai padėjo surasti beveik 50 pasimetusių vaikų.

Gelbėtojas pripažįsta, kad per ilgametę darbo patirtį yra matęs daugybę skaudžių istorijų, tačiau viena jų iki šiol išliko atmintyje.

„Vieną dieną, patruliuodamas prie Palangos tilto, gavau pranešimą apie skęstantį vaiką. Buvau netoliese su vandens motociklu. Pamačiau mažametį, kuris jau grimzdo po vandeniu. Spėjau jį sugriebti, iškelti ant motociklo ir pargabenti į krantą. Vaikui medikų pagalbos neprireikė. Tuomet įspėjau mamą, kad vaiko prie vandens negalima palikti be priežiūros, ir išvykau patruliuoti toliau.

Po kelių minučių gavome dar vieną pranešimą apie skendimą toje pačioje vietoje. Tačiau šį kartą to paties vaiko išgelbėti nepavyko. Ši istorija man iki šiol primena, kaip greitai situacija prie vandens gali pasikeisti ir kaip trumpa akimirka be priežiūros gali kainuoti gyvybę“, – pasakoja gelbėtojas.

Klaipėdos universiteto ligoninės informacija