Varom į diskoteką?

Seimo Ateities komiteto narys, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininkas Vytautas SINICA:

„Protinga šio siūlymo dalis yra tai, kad iš tikrųjų reikia ieškoti formų, kaip grąžinti jaunajai kartai gyvą bendravimą. Tiek paauglystėje, tiek studentiškame amžiuje tikrai daug gyvo bendravimo atima virtuali erdvė, socialiniai tinklai. Ir tai nėra vien tik susvetimėjimas, tai žlugdo ir santykius tarp lyčių, tarp jų – ir romantinius. Siūlymo kryptis yra prasminga, bet toliau nieko daugiau pagirti neišeina. Jeigu dabar tarp jaunų žmonių nėra populiarios kažkokios diskotekos, tai jie ir neis į tas diskotekas, net jei valstybė jas ir finansuotų. Juo labiau, jeigu dar ir lieps.

Diskotekos – ne išeitis, problema yra gilesnė. Viena vertus, tai – kultūros klausimas. Nes jau užaugo ne viena karta, kuri vaikus laiko daugiau problema, našta karjerai. Tokią nuostatą pakeisti yra ilgalaikis valstybės rūpestis, bet politiškai tai daryti yra labai nekorektiška. Jeigu pradėsi aiškinti taip išauklėtiems žmonėms, kad jų prioritetai yra neteisingi, tai sukels didelę įtampą. Kitas dalykas – mokslininkai yra apklausę žmones, kas juos labiausiai sustabdo nuo motinystės ir tėvystės. Jauni Lietuvos piliečiai išskyrė tris baimes: karo baimę, merginos išsakė baimę, kad liks vienos, ir baimė dėl būsto – kur auginti vaiką. Karo baimė yra labai plati tema – grėsmė reali ir niekaip ji savaime nedings. Santykiai su partneriu – tiesioginė dabar visiškai nestabilių santykių kultūros pasekmė. Tapo normalu, kad vieni kitus palieka, susieina, išsivaikšto po pirmo ginčo. Įsivaizduojama, kad tai išlaisvina, bet ilgalaikės pasekmės lieka – vis tiek visi suprantame, kad šalia norisi stabilaus žmogaus, ir šiandien, ir po daugelio metų. O kai negali būti dėl to tikras, tai turi įtakos apsisprendimui turėti vaikų. Trečias dalykas – būstas. Čia yra aiški užuomina politikams, ypač socialinės apsaugos ir darbo ministrei, ką reikėtų daryti. Jeigu žmonėms vis dėlto svarbiausia yra būstas, atrodo labai logiška, tai – saugumo garantas porai. Visa valstybės finansinė pagalba ir turėtų būti orientuota į tai. Nereikia pensijų pririšimo ar dar kažko tolimoje ateityje, sprendimas dėl vaikų turi būti čia ir dabar – kur reikės juos auginti. Aš pritariu, kad valstybė turėtų ryžtis kreipti didelius pinigus padedant įsigyti būstą – per kompensavimą, palūkanas, pradinių įmokų laidavimą, galbūt dalies paskolų padengimą už kažkokį vaikų skaičių.

Manau, tokia kryptis būtų prasmingiausia. Pasaulis dar nerado veiksmingų priemonių, bet, reikia pripažinti, labai mažai šalių jų ir ieškojo. Lenkija, Vengrija, Pietų Korėja gal pabandė, o dauguma šalių net ir to nedarė.“

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys Bronis ROPĖ:

„Būdų, kaip to pasiekti, yra daug. Ir jie visi geri, priimtini, tačiau reikia ne tik kalbėti, bet ir daryti. Visų pirma, reikia klausti jaunų porų, kai jos tuokiasi, ko joms reikia, kad turėtų du, tris vaikus. Ir jaunos poros pasakys, ko joms reikia. Gal reikia automobilio, kitoms – gal būsto, trečioms – gal darbo, ketvirtoms – kultūros ir kažkokio laisvalaikio. Galėtų civilinės metrikacijos institucija užsiimti tokiu darbu. O kultūros centruose yra biudžeto lėšomis apmokami darbuotojai, kurie galėtų organizuoti vakarones ir diskotekas. Visai neseniai, gal prieš 10, 15, 20 metų, visa tai buvo, bet dabar kultūros centrui paprasčiau ir pigiau pasikviesti kokį nors rašytoją, pakalbėti apie kažkokią knygą, 2–3 val. pasėdėti ir išsivaikščioti namo. Ir tai padaroma darbo laiku ir net ne savaitgalį. O diskotekas reikia organizuoti savaitgalį, diskotekose reikia priežiūros, nes jose būna ir fizinio pasistumdymo, reikia ir muziką, ir saugumą organizuoti, o tai nemažas ir atsakingas darbas. Jo etatiniai kultūros darbuotojai nelabai nori imtis. Aš tikrai tai žinau, nes dirbant meru teko tais klausimais užsiiminėti – kultūros darbuotojai nenori dirbti to darbo, jiems paprasčiau surengti kažkokią parodėlę – pakabinti paveikslus, pavaikščioti 1–2 val. ir visiems laimingai išsiskirstyti. Jaunimas nori tikrų pasibuvimų, susitikimų, diskotekų, o kur nėra galimybių, galėtų tai suorganizuoti ir privatūs asmenys. Gal valstybė turėtų kaip nors skatinti, įmonėms, kurios užsiimtų tokia veikla, mažinti mokesčius. Yra, pvz., koks nors privatus klubas, tai skirkime jam paramą ir tegul jis organizuoja diskotekas.

Man tai suprantama, aš ir pats lankydavausi diskotekose ir su malonumu važinėdavome iš gyvenvietės į gyvenvietę. Ir mano vaikai lankėsi panašiose diskotekose, ir jų laukdavo. Prisimenu, pusseserės, pusbroliai laukdavo savaitgalio, ypač vasarą, atvykdavo iš Vilniaus, ir važiuodavome į gegužines dviračiais, eidavome pėstute, kartais nudardėdavome net pasikinkę tėvo arklį. Būdavo tikra atrakcija – viso šeštadienio ir pusiau nakties praleidimas. O vėliau išsivaikščiodavo visi – kas vienas kitą palydėdavo į vieną pusę, kas – į kitą pusę, susipažinimas tikrai vykdavo. O dabar visi sėdi prie kompiuterio, pamaigo ir nusiunčia nebūtinai savo nuotrauką – vieni rimčiau, kiti pasityčiodami vienas iš kito.

Šiuo metu yra visa puikiai sutvarkyta, renovuota ir suremontuota infrastruktūra, bet mokyklos „nusimuilino“ nuo tokio darbo, prisigalvodamos visokių sporto ar kultūros būrelių ir t. t., kuriuos lanko 10 ar 15 proc. vaikų. O tokių dalykų, kad nors kartą per mėnesį organizuotų diskoteką vyresniųjų klasių mokiniams, nebėra. Aiškina, kad tai perima privatūs restoranai, privačios kavinės. Suprantu, kad pastarieji gali sėkmingai veikti tam tikrose vietovėse, bet nuvažiuokite į Molėtus, Švenčionis, Skuodą ar Zarasus – nieko ten nerasite. Viskas po penktos ar šeštos valandos vakaro užrakinta, ant kultūrnamio durų kabo spyna.

Iš tikrųjų dabar kaimai ištuštėję, jaunimo beveik nebelikę, bet jeigu bent viename miestelyje būtų pradėtos rengti diskotekos, jaunimas suvažiuotų iš visų aplinkinių kaimų. Dabar jie turi ne tik dviračius, motociklus, visokius keturračius, bet ir automobilius, todėl suvažiuoti į diskotekas nebėra jokių problemų. Paskelbtų, kad ant kokio kalniuko šeštadienį vyks gegužinė, ir būtų pilna mašinų. Gal tokių gegužinių nepavyktų surengti daug ir masiškai, bet kultūros namai gali ir privalo tuo užsiimti.“ 

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas, LŪS Kupiškio skyriaus pirmininkas Zigmantas ALEKSANDRAVIČIUS:

„Tai labai sudėtingas klausimas ir nemanau, kad kas nors gali šiandien taip lengvai į jį atsakyti. Prieš keletą dienų Kupiškyje vyko renginys, kuriame spręsta, kaip Kupiškį padaryti beveik pasaulio centru. Prikurta planų – šoksime, dainuosime, megsime, kepsime, virsime ir t. t. Aš neištvėręs įkišau savo trigrašį ir paklausiau organizatorių, ar jie žino, kad kasmet Kupiškyje sumažėja 400 žmonių. Seniūnijoje, kurioje aš gyvenu, per metus vienas žmogus gimsta, o keturiolika miršta. Kaip išspręsti šią problemą, kad žmonės pirmiau apsigyventų Kupiškyje, o vėliau keltųsi ir į seniūnijų centrus bei miestelius? Kaip sustabdyti gyventojų mažėjimo procesą? Niekas neranda sprendimo būdų. Taip, galima organizuoti ir šokius. Nors tie, kas nori, šiais laikais ir keliauja, ir kitaip gražiai linksminasi. Bet visa tragedija, kad jaunimas to nebenori. Mūsų kaime yra 35–37 metų amžiaus vyrų, bet jie nesusiradę moters, su kuria galėtų susilaukti vaikų. Tada nebesisuka ratas. Nežinau, kokios priemonės galėtų priversti tai padaryti – ar pinigai, ar moralė, ar dar kažkas. Dėl to esu priverstas būti baisus pesimistas – kraštai, kurie nyksta šiandien, pavirs šunų ir kačių miesteliais.

Labai liūdna, bet taip yra. Kodėl taip atsitiko? Valstybė savo sprendimais duoda pinigų vaikams auginti, ilgai duoda, tėvus iš darbo išleidžia ir t. t. Bet viskas nyksta. Manau, kad ir šį kartą visa tai tik kalbomis ir apsiribos. Kaip ir visada mūsų politikai viską žino ir supranta, bet po rinkimų iš jų pažadų nedaug kas lieka. Ateina į valdžią ir visus savo siūlymus – rūpintis šeimomis, gimstamumu, organizuoti šokius, vakaruškas ir visa kita – tiesiog pamiršta. Tai labai skaudus klausimas, deja, šiandien pas mus pirmoje vietoje yra karas, antroje – Remigijus Žemaitaitis, o dabar dar ir Saulius Skvernelis atsirado. O kitoms temoms nebelieka laiko.

Mūsų kaime yra labai gražių sodybų. Tai pakvieskime jose apsigyventi jaunus žmones. Nuo to viskas turėtų prasidėti. Bet šiandien visi sulėkė į Vilnių, ten jaunos šeimos prisiima finansinių įsipareigojimų, paskęsta rutinose ir joms nepavyksta turėti vidutiniškai daugiau kaip pusę ar ketvirtadalį vaiko, nes reikia atiduoti pinigus už butą. Kaip būtų galima padaryti taip, kad iš centro jaunimas atsikeltų į regionus? Turbūt žinote, kad, pvz., Italijoje, yra tokios programos, kai už 1 Eur valstybė arba savivaldybė parduoda namus, kad į juos atsikeltų jaunos šeimos. Gal ir pas mus tai būtų išeitis – ne tik šokius ar vakaruškas organizuoti, bet ir rasti priemonių, kaip padėti jaunoms šeimoms susilipdyti savo gyvenimo lizdą.“

Vilnietis, LRT radijo laidų vedėjas Paulius GRITĖNAS:

„Socialinės apsaugos ir darbo ministrės J. Zailskienės pareiškimas, kad demografinę padėtį bus siekiama gelbėti organizuojant diskotekas, yra tiek pat absurdiškai juokingas, kiek ir daug pasakantis, kaip suvokiamos ir sprendžiamos problemos. Tai politinės nevilties ir negebėjimų išraiška, kai nepriimama tikrovė.

Problemos esmė – net politikai patys negali suvokti demografinės situacijos tikrumo ir kompleksiškumo. Rinkėjams jie siūlo patogiausią pabėgimo nuo tikrovės variantą, jų deliuzijos (tikrovės neatitinkantį įsitikinimą – red. pastaba) pateisinimą ir patenkinimą. Susikibkime už rankų ir šokime į bedugnę kartu. Šoksime, poruosimės, gimdysime, Lietuva klestės. Tik reikia užsimerkti ir pradėti sapnuoti.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.