Vasaros skonis stiklainyje

– Esate kilusi iš Molėtų krašto. Ką šiandien jums reiškia Bijutiškis?

– Bijutiškis – mano šaknys. Tarp tėvų ir senelių sodybų atsirado žemės sklypas, kuriame šiandien su vyru Robertu ūkininkaujame. Šalia stovi Kreiviškių, arba Velnio, akmuo – valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, menantis ir mano vaikystę. Eidami pas močiutę, visada prie jo sustodavome pailsėti, nes kelias iki močiutės būdavo toks tolimas. O iš tiesų sodybas teskyrė 5 km. Senelių sodybos jau nebėra, tėvų namuose gyvena brolio šeima. Jis bitininkauja, augina avis, padeda man ūkyje, todėl ryšys su gimtine išliko labai stiprus. Nors nuo šešiolikos gyvenu Vilniuje, vis dažniau suprantu, kad mano ateitis yra čia. Bijutiškyje kuriame kepyklėlę, čia leidžiame savaitgalius ir būtent šiame krašte norisi įleisti šaknis. Sugrįžusi į tėvų ir senelių žemę, jaučiuosi sava ir saugi.

– Beveik tris dešimtmečius dirbote pardavimų ir reklamos srityje. Kas paskatino kardinaliai pakeisti profesinį kelią?

– Po daugelio metų pardavimų srityje atėjo laikas suprasti, kad noriu kurti kažką savo. Visada traukė kaimas, ūkininkavimas, sveikesnis maistas. Jau auginome javus ir daržoves, todėl natūraliai gimė mintis kepti duoną iš savo užaugintų produktų. Man svarbu žinoti, kas dedama į maistą, kaip jis pagamintas ir kokią energiją perduodi jį kepdamas. Vėliau baigiau konditerės mokslus, kad įgyčiau daugiau žinių apie miltus, kepimą ir galėčiau legaliai gaminti platesnį asortimentą. Taip po truputį kepimas tapo ne pomėgiu, o gyvenimo keliu.

Įdomu tai, kad nuo pardavimų visai nepabėgau. Anksčiau parduodavau reklamos projektus, šiandien – savo pagamintą duoną ir kitus gaminius. Tik dabar ryšys su žmogumi daug artimesnis. Didžiausias įvertinimas, kai pirkėjas sugrįžta.

– 2023 m. įkūrėte kepyklėlę „Vasara stiklainyje“. Kaip gimė ši idėja ir kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?

– Pavadinimas gimė labai natūraliai. Vasarą daug laiko praleidžiu kaime, o tai man – gražiausias metų laikas. Tada norisi visą gamtos dosnumą, saulės šilumą, uogų, daržovių ir žolelių kvapus sudėti į stiklainius. Pradėjau nuo džemų – viriau moliūgų, serbentų, kitų uogų uogienes, gaminau pagardus iš bazilikų, petražolių, česnakų žiedų. Žiemą atsuki stiklainį, ragauji ir vėl prisimeni vasarą. Man tai tarsi užkonservuotas vasaros skonis.

– Esate ne tik duonos kepėja, bet ir ūkininkė, konditerė, žoliautoja. Kuris iš šių vaidmenų jums artimiausias?

– Man jie visi glaudžiai susiję. Gal labiausiai save laikyčiau sveikesnio gyvenimo būdo puoselėtoja. Viskas prasideda nuo noro gyventi arčiau gamtos, kuo daugiau gėrybių užsiauginti pačiai ir naudoti tai, ką duoda žemė. Auginame daržoves, javus, uogas, renku vaistažoles. Žoliavimas man – ir malonumas, ir vaikystės prisiminimas. Mama mus gydydavo žolelėmis, todėl iki šiol renku jonažoles, ramunėles, čiobrelius, raudonėlius, gauromečius. Žinoma, ne viską galima gydyti žolelėmis, bet jos gali būti puiki kasdienio gyvenimo dalis.

– Jūsų ūkyje auga daržovės, vaisiai, uogos ir javai. Ar svarbu pačiai užsiauginti žaliavą?

– Labai svarbu. Vaikystėje važiuodavome į mišką rinkti mėlynių, aviečių, todėl ir savo ūkyje norėjosi turėti uogų. Pasisodinome šilauogių. Vienais metais jų būna daugiau, kitais – mažiau, nes gamta turi savo ritmą. Auginame ir juoduosius serbentus, šiek tiek aviečių, braškių, taip pat česnakus, svogūnus, burokėlius, kopūstus, pomidorus. Man didelis džiaugsmas nusiskinti svogūno laiškų, krapų, išsikasti bulvių ar parsinešti daržovių tiesiai iš savo daržo. Tarsi turėtum savo parduotuvę kieme. Iš javų auginame kviečius, rugius, avižas, žirnius. Kai žinai, iš kur ateina žaliava, kitaip žiūri ir į duoną, ir į visą maistą.

– Geras maistas gali ne tik pamaitinti, bet ir gerinti savijautą?

– Man sveikas maistas pirmiausia prasideda nuo sveikos žemės. Svarbu, kad joje būtų kuo mažiau chemijos, kad sėklos būtų pasėtos su meile, augalai prižiūrėti, nurinkti ir perdibti žmogaus rankomis. Žinoma, ūkyje visiškai be pagalbos neišsiversi. Molėtų krašto žemės nėra labai derlingos, todėl reikia išmanyti sėjomainą, dirvožemį, kartais ir saikingai papildyti tuo, ko augalams trūksta. Tačiau man labai svarbu, kad visa tai būtų daroma atsakingai.

Kitas svarbus dalykas – trumpoji maisto grandinė. Kai daržovę ar vaisių nusiskini ir iškart vartoji, tai visai kas kita, nei ilgai vežti ir sandėliuoti produktai. Mūsų „parduotuvė“ yra čia pat, kieme. Kiek galime, stengiamės maitintis iš savo ūkio, o medų ir avieną perkame iš brolio.

– Kokią produkciją šiandien gaminate?

– Kepu ruginę duoną su natūraliu raugu, naudoju viso grūdo rugius. Duoną kepu ir su kvietiniais, ruginiais, avižų miltais, sėlenomis, moliūgų bei saulėgrąžų sėklomis, kmynais. Pastebėjau, kad ne visiems patinka vien ruginė duona – kai kuriems ji per rūgšti, todėl ieškau švelnesnių skonių.

Taip pat kepu bandeles, pyragėlius, grietiniečius. Stengiuosi naudoti kokybiškus miltus – viso grūdo, grikių, ekologiškus produktus, sviestą, pieną. Gaminu moliūgų, apelsinų ir citrinų desertą, pagardus, užtepėles, pesto padažą iš savo bazilikų ir petražolių. Naudoju daug česnakų, kokybišką alyvuogių aliejų, saulėje džiovintus pomidorus, riešutus, sūrius. Man svarbu, kad produktas būtų tikras – be konservantų, pagamintas nedideliais kiekiais ir su aiškia sudėtimi. Šiuo metu turiu leidimą kepti nedideliais kiekiais savo virtuvėlėje Molėtų r., o šalia įrengiama kepyklėlė. Tikiuosi, kad kitais metais joje jau galėsiu rengti edukacijas: mokysime užmaišyti duoną, pasigaminti raugą, išsivirti uogienių ar pasigaminti pagardų.

– Kaip realizuojate savo produkciją?

– Didžiąją dalį produkcijos parduodu mugėse. Man svarbiausia yra tiesioginis bendravimas su žmogumi. Matyt, tam įtakos turi ir ilgametė patirtis pardavimų srityje. Tik dabar parduodu ne reklamos projektus, o savo rankomis pagamintą maistą. Žmonėms pasakoju, iš ko pagaminti produktai, leidžiu paragauti, sulaukiu jų atsiliepimų. Man svarbu ne tik parduoti, bet ir sulaukti grįžtamojo ryšio. Didžiausias įvertinimas – kai žmogus sugrįžta dar kartą. Tai reiškia, kad jam patiko ne tik produktas, bet ir pati jo atsiradimo istorija.

– Domitės vaistažolėmis ir renkate Lietuvos pievų bei laukų augalus. Kokias žoleles pati naudojate dažniausiai?

– Vaistažoles renku nuo vaikystės. Dažniausiai – medetkas, jonažoles, raudonėlius, mėtas, melisas, ramunėles, čiobrelius, šeivamedžių žiedus, gauromečius. Iš jų verdu arbatas, gaminu sirupus, hidrolatus. Duoną kepu ant ajerų lapų – jie kepiniui suteikia subtilų, senąsias kaimo krosnis primenantį aromatą. Vasarą mėgstu gaminti hidrolatus iš levandų ar kitų kvapiųjų augalų, o gauromečius naudoju ne tik arbatai, bet ir pirčiai. Žolelių rinkimas man nėra vien pomėgis. Tai būdas išlaikyti ryšį su gamta ir prisiminti tai, ko išmokau iš savo mamos.

– Vedate edukacijas vaikams ir suaugusiesiems. Ko, jūsų nuomone, šiandien žmonėms labiausiai trūksta?

– Man atrodo, kad šiandien labiausiai trūksta ryšio su gamta. Vaikai vis rečiau pažįsta augalus, bijo eiti į mišką ar basomis per pievą. Suprantu, kad reikia saugotis erkių, tačiau dėl baimės neturėtume prarasti gamtos pažinimo. Per edukacijas pasakoju, kokius laukinius augalus galima valgyti, kaip naudoti dilgėles, pienes, liepų ar šeivamedžių žiedus. Mokome fermentuoti gėrimus iš eglių, pušų ar kadagių spyglių, kalbame apie raugą, duonos kepimą ir maisto nešvaistymą. Pavyzdžiui, likusią duoną galima sudžiovinti, sumalti ir naudoti pusryčiams su jogurtu ar kefyru. Tai paprastas būdas pratęsti produkto gyvenimą ir kartu atrasti naujų skonių.

– Kokie šiandien yra didžiausi iššūkiai nedideliam ūkiui ir amatininkų kepyklėlei?

– Iššūkių tikrai netrūksta. Dažnai žmonės manęs klausia, kam visa tai darau – juk galėčiau ramiai gyventi. Atsakymo turbūt neturiu. Tiesiog man įdomu kurti, mokytis, išbandyti naujus dalykus.

Pastebėjau, kad, dirbdamas samdomą darbą, didžiąją savo laiko ir jėgų dalį atiduodi darbui, o savų norų pildymui jų beveik nebelieka. Dabar dirbu ne mažiau, tačiau matau savo darbo prasmę. Galiu auginti, kepti, bendrauti su žmonėmis ir daryti tai, kuo tikiu. Labai džiugina, kad vis daugiau žmonių grįžta į kaimą, domisi sveikesniu maistu, gamta ir tradicijomis. Sutikusi tokius žmones, suprantu, kad kalbame ta pačia kalba.

– Kiek jums šiandien svarbi šeima ir gimtasis kraštas?

– Augau gausioje, septynių vaikų šeimoje. Vaikystėje kartais dėl to kompleksuodavau, tačiau šiandien suprantu, kokia tai didžiulė dovana. Visi esame labai artimi, todėl kiekvienas susitikimas primena, kokia svarbi yra šeima. Baigiau Bijutiškio aštuonmetę mokyklą, o dabar priklausau Bijutiškio bendruomenės tarybai. Noriu prisidėti prie savo gimtojo krašto puoselėjimo. Daug kas per tuos metus pasikeitė, tačiau džiugu matyti naujus, iniciatyvius žmones. Tikiu, kad Bijutiškis turi gražią ateitį.

– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie jau seniai svajoja apie pokyčius, bet vis dar nedrįsta?

– Gyvenimas labai trumpas ir nenuspėjamas. Todėl nereikėtų savo svajonių atidėti rytdienai. Jei jau seniai jauti norą kažką keisti, verta bent pabandyti. Dažnai daug metų atiduodame darbui, kuris neteikia džiaugsmo, o tik vėliau susimąstome, kiek gražių akimirkų praleidome. Man atrodo, kad gyvenimo kokybę kuria visai paprasti dalykai – galimybė būti gamtoje, išsivirti kvapnios mėtų arbatos, pasikviesti artimuosius prie stalo, vaišinti juos savo kepta duona ir nuoširdžiai bendrauti.

Didžiausia gyvenimo vertė – ne skuba ar nuolatinis siekis suspėti, o laikas, kurį skiriame vieni kitiems. Tikiu, kad niekada nevėlu pradėti gyventi taip, kaip iš tiesų norisi.

Romos PEREPEČKIENĖS nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja