Verslas iš dviejų karvių nėra utopija

„Kas sako, kad karvės kaime laikyt neapsimoka, – tas tingi arba meluoja. Mes visą gyvenimą porą karvių laikėme, ir visą laiką sūrius spaudėme, sviestą mušėme. Patys pavalgyt turėjom ir kaimynams parduodavom“, – sakė Eržvilke (Jurbarko r.) gyvenanti ūkininkė Jolanta Pelcikienė. Iš dviejų karvių išaugo ir jos šeimos verslas: šį pavasarį Pelcikiai atidarė pieno perdirbimo cechą.

Verslas įsisuko savaime Raimundas ir Jolanta Pelcikiai – vieni labiausiai gerbiamų Eržvilko seniūnijos ūkininkų. Daugiau nei 200 ha dirbanti šeima užsiima tik augalininkyste, tačiau verslą sukūrė iš to, kas visada buvo skirta tik namų ūkiui. Baigusi reabilitacijos ir slaugos mokslus, Jolanta ne vienus metus dirbo Eržvilko slaugos ligoninėje. Kai ją uždarė, moteris ketverius metus dirbo Jurbarke, dabar jau daug metų 40 km važinėja į Raseinius, kur eina atsakingas gamybos vadovės pareigas žuvies perdirbimo įmonėje. Jolanta nesiskundžia, kad brangu toli važinėti ir sunku visur suspėti – ne tik dėl to, kad kaime užaugusi skųstis neįprato, bet ir todėl, kad kasdienių namų darbų jai niekada neužteko, visada norėjosi kažko daugiau, kas apsaugotų nuo rutinos. J. Pelcikienės verslas atsirado tarsi savaime – nėra datos, kada ji pradėjo spausti sūrius, gaminti varškę, mušti sviestą. Darė tai visada – savo šeimai, dar ir pažįstamiems parduodavo. Jų ratas smarkiai išsiplėtė, kai įsidarbino Raseiniuose. Iš pradžių kaimiškų skanėstų nuveždavo tik bendradarbėms, pamažu užsakymų daugėjo, todėl ir sūrių tekdavo pagaminti vis daugiau. Pagalbon Jolanta kviesdavosi mamą, anytą, visada padėdavo ir tebepadeda vyresnioji duktė. „Pastaruoju metu per savaitę prisikraudavau pilną šaldiklį, kad penktadieniais per keliolika minučių viską parduočiau. Nemažai gaminių išvežame į Tauragę, Jurbarką, kur gyvena daug pažįstamų žmonių, jie ir savo draugus aprūpina mūsų pieno gaminiais. Skanus ir natūralus produktas visada turės paklausą“, – sako Jolanta, vasarį pradėjusi sūrius spausti naujame ceche. Kažkada turguje sūriais prekiavusi J. Pelcikienė dabar į tą pusę net nežiūri. Sako, kad jai gaila centus skaičiuojančių ir daugiau nei eurą už sūrį mokėti negalinčių senukų, todėl pirkėjų ieško kitose vietose. Ir gamina tik tiek, kiek turi užsakymų. O jų yra nuolat – žmonės skambina telefonu, rašo trumpąsias žinutes, naudoja kitus šiuolaikinio bendravimo būdus. Jolantai telieka skaičiuoti, planuoti, skirstyti pagalbininkėms darbus ir pasikliaunant nuojauta pridėti vieną kitą sūrį, kad užtektų ir netikėtai atsiradusiam naujam pirkėjui. O tokių, kurie išgirsta ir iškart panori paragauti, Jolantai toli ieškoti nereikia. Dabar jau net ir kaime yra nemažai miestietiškai gyvenančių žmonių. Kai kurie netgi didžiuojasi, kad nelaiko nei karvės, nei kiaulės – parduotuvėje perka pieną ir mėsą. „Mielai prašom paragauti“, – tokiems sako Jolanta, sugebanti ne tik skaniai pagaminti, bet ir maloniai pasiūlyti.

Sėkmės paslaptis – išmonė Jokios paramos verslui kurti Pelcikiai iš niekur neprašė ir nelaukė. Raimundas moteriškam verslui paaukojo grūdų valomajai statyti sukauptus pinigus. „Investicija atsipirks negreitai, bet ką padarysi – teks taupyti iš naujo“, – juokiasi R. Pelcikis, pats dažnai užsukantis į cechą sverti gaminių, klijuoti ant pakuočių etikečių ir kainų. Investicijai atsipirkti penkerių metų, ko gero, gali ir neužtekti, nes Pelcikiai pardirba vos kelių karvių pieną. Patys laiko tik dvi piendaves, todėl perdirba ir kartu dirbančio Jolantos brolio ūkyje primelžtą pieną. „Supirkti pieno iš kaimynų negalime, nes tuomet reikėtų steigti bendrovę, mokėti didelius mokesčius. Mes dirbame tiek, kiek leidžiama ūkininkams. To visiškai užtenka, tik gaila, kad savo produkcijos negalime parduoti parduotuvėse“, – apgailestavo Jolanta. Pelcikiai turi samdomų darbininkų, bet jie triūsia laukuose, o pieno perdirbimo ceche sukasi tik šeimos nariai. Jolantos mamai Janinai patikėtas 160 lit­rų talpos varškės sutraukinimo katilas. Kaista jis 2 valandas, todėl moteris turi laiko pailsėti, pažiūrėti televizorių, nuravėti gražiuosius sodybos gėlynus. Jei į katilą supilamas visas dviejų dienų pienas, suspaudžiama ir iškepama 40 sūrių. „Bet reikia labai gerai suskaičiuoti, kiek ir kokių sūrių galėsime parduoti. Saldžių, su džiovintais vaisiais niekada tiek nereikia, todėl gaminame iš mažesnio kiekio pieno“, – pasakojo Jolanta. Kartu su močiute ceche sukasi ir vyriausioji Pelcikytė – šiemet Eržvilko gimnazijoje 10 klasę užbaigusi Julija. Šių Eržvilko moterų sėkmės paslaptis – Jolantos išmonė. Kokių tik sūrių receptūrų ji neprikūrė! Spaudžia ne tik paprastus, saldinius, su vaisiais, keptus – česnakinius, su paprikomis, svogūnais, žolelėmis, dar gamina ir trijų skonių kepto sūrio lazdeles, kurios ypač paklausios. Pasak Jolantos, tai pats naujausias ir mėgstamiausias gaminys. „Jei nori, kad sektųsi, reikia galvą ant pečių turėti ir neleisti jai tingėti – visą laiką galvoti, ką dar naujo gali žmonėms pasiūlyti. Kokie skanūs bebūtų sūriai, kada nors jie atsibosta – norisi ko nors kito, dar skanesnio. Todėl vieną receptą išbandžiusi ir ištobulinusi, nenusiraminu – iškart pradedu galvoti apie kitą gaminį“, – „ŪP“ sakė J. Pelcikienė. Nuo vasario, kai Pelcikių moterys pradėjo dirbti naujajame ceche, klientų padvigubėjo, panašiai padidėjo ir sūrių gamybos apimtys. Daugelis sūrių pirkėjų prašo Jolantos iškepti ir naminės duonos, tačiau ja moteris lepina tik savo šeimą. „Jei nedirbčiau, duoną tikrai kepčiau, bet kol kas mano para daugiau valandų neturi“, – šmaikštauja ūkininkė.

Be komandos – kaip be rankų Užsakymus priimanti Janina sako, kad jie gamina viską – norintiesiems parduoda grietinės, varškės, sumuša sviesto, pagardina žolelėmis. Žalumynus sviestui ir sūriams pačios užsiaugina darže, todėl produktai iš tolo skleidžia malonų ką tik nuskintų žolelių kvapą. Kaip tiek daug gali suspėti moteris, keturias dienas per savaitę dirbanti toli nuo namų? „Kai planavome įsirengti pieno perdirbimo cechą, ketinau atsisakyti darbo Raseiniuose – norėjau turėti alternatyvą, kad galėčiau pasirinkti. Bet įmonės vadovai prikalbino pasilikti, nupirko kompiuterį, sutiko steigti nuotolinę darbo vietą. Taip ir blaškausi – ryte ten, vakare čia. Jei ne mano komanda – artimiausi žmonės, tokio verslo negalėčiau net pradėti. O dabar tik suplanuoju, paskirstau darbus ir ramiai išvažiuoju“, – „ŪP“ pasakojo J. Pelcikienė. Ūkininkė neslepia, kad daugelis ją pažįstančiųjų klausia, kada ji miega. Bet Jolanta tik juokiasi: miega naktį, bet valgo prabėgdama per virtuvę arba įbedusi nosį į kompiuterį. Kiek turės sveikatos, tiek dirbs, nes toks gyvenimo tempas kol kas jai teikia malonumą. O kai nuspręs sulėtinti apsukas, darbo vietą turės savo namuose.

Daiva BARTKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos