Verslas kaime: nuo svajonių iki realybės

Vykstant rinkimams į Seimą visos partijos ir kandidatai vilioja rinkėjus žadėdami sparčiai kurti darbo vietas, skatinti verslą ir taip mažinti nedarbą bei emigraciją. Dabar tai yra svarbiausias naujos kadencijos Seimo ir Vyriausybės uždavinys. Šia tema noriu pareikšti savo nuomonę ir pastebėjimus.

Kadangi labai ilgai dirbau su kaimiškųjų vietovių žmonėmis ir kaimo bendruomenėmis, man labai skaudžios kaimo gyventojų problemos. Kaime dar gyvena per milijoną žmonių. Daugelis jų gyvena iš atsitiktinių darbų ir socialinių pašalpų. Dirbančiųjų skaičius žemės ūkyje mažėja, eurointegracija šį procesą vis labiau spartina ir neišvengiama, kad ateityje Lietuvos žemės ūkyje liks apie 4–5 procentus visų dirbančiųjų, tiek, kiek dabar yra kitose išsivysčiusiose ES šalyse. Kokios netekusių darbo žemės ūkyje kaimo gyventojų pasirinkimo galimybės? Iš tikrųjų jos labai menkos, nors netrūksta įvairiausių pasiūlymų, dažniausiai nerealių ir neįgyvendinamų. Didžiausias politikų koziris yra kalbos apie smulkaus ir vidutinio verslo kūrimą kaime. Netolimoje praeityje beveik kiekviename miestelyje, kaimo vietovėse veikė įmonės, gamyklėlės, nedideli cechai ir dirbtuvės. Dabar jų vietoje likę griuvėsiai arba geriausiu atveju tik sandėliai. Turbūt neverta nė aiškinti, kodėl verslininkų nevilioja kaimo vietovės. Jie ir užsienio investuotojai žino, kad Lietuvos kaime nėra palankių sąlygų verslui, o plėtoti jį ten, kur nenaudinga, niekas nesiryš. Kaime nėra infrastruktūros, gerų kelių, patikimos elektros tiekimo sistemos, sunkiai įveikiama biurokratija. Aišku, kad prasta gamybinė ir socialinė infrastruktūra lemia didesnes investicijas ir einamuosius kaštus. Be to, čia trūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kuriuos apmokyti ir perkvalifikuoti daug kainuoja. Manau, kad pirmiausia ir reikėtų suskaičiuoti, kiek papildomų kaštų patirs verslininkas, bandydamas įsikurti kaime, ir šiai sumai taikyti kompensavimo sistemą. Apie tai daug šnekama ir nieko nedaroma. Nėra tokios mokesčių tvarkos, kuri atleistų verslininką nuo mokesčių 3–6 metus, nelygu, kiek lėšų jis įdės į infrastruktūros gerinimą ir kiek sukurs darbo vietų. Valstybės ir savivaldybių pareiga sudaryti patogias susisiekimo ir ryšio sąlygas su mieste įsikūrusiomis įmonėmis. Kaime turi būti vystoma perspektyviausia žemės ūkio produkcijos gamyba. Bet tam reikia iš esmės pagyvinti gyvulininkystės fermų statybą ir rekonstrukciją. Sukurta biurokratinė sistema, ne kaip statyti, bet kaip drausti statyti. Jei ūkininkas sumanė rekonstruoti tvartą, kuriame buvo auginamos kiaulės, ir nusprendė ten auginti avis ar kokius nors paukščius (būtų gerokai mažesnė tarša), tokia iniciatyva turėtų būti visokeriopai skatinama. Tačiau ne. Valdininkai sako, kad keičiama gyvulių rūšis, plečiami pajėgumai, todėl reikia daryti poveikio aplinkai vertinimą (PAV), ruošti detalų planą ir taip toliau. Pabandykime realiai įvertinti, kokį entuziazmą turi turėti užsienio ar šalies investuotojas, norintis pradėti verslą kaime ir pastatyti didesnės apimties, tarkime, 1–3 mln. eurų vertės gyvulininkystės fermą. Pirmiausia jis turi parengti PAV programą ir ją suderinti su 6–8 institucijomis, pradedant savivaldybe, sveikatos centru, veterinarija ir baigiant kultūros paveldu. Praėjus šį etapą laukia dar sunkesnė užduotis – tai PAV ataskaitos parengimas ir derinimas su tomis pačiomis institucijomis. Valdininkai džiaugsmingai skelbia, kad šią procedūrą galima atlikti per 20 dienų, bet karti patirtis rodo, jog faktiškai ji trunka ne mažiau kaip metus. Kiekviena institucija ir savivaldybė po vieną reiškia pastabas, siuntinėja investuotoją papildomai derinti, tikslinti, nagrinėti ir tam jokių terminų nėra. Atrodo, nesunku būtų sutvarkyti taip, kad visi pareikštų pastabas iš karto ir greitai būtų galima trūkumus ištaisyti. Investuotojas stipriai rizikuoja ir pinigais. Sumokėjęs už PAV procedūras apie 25–30 tūkst. eurų, nėra tikras, kad jam nebus sudarytos neįgyvendinamos sąlygos ir jo projektas bus pasmerktas žlugti. PAV programą ir ataskaitą „laimina“ Aplinkos apsaugos agentūra. Sėkmingai įveikęs šiuos barjerus investuotojas gali imtis projektavimo darbų. Jo laukia priešprojektinis pasiūlymas, kuris kainuoja apie 20 proc. viso projekto vertės. Ir vėl jis rizikuoja šiais pinigais, nes nėra garantijų, kad projektas bus toliau tęsiamas, nes dar gali užprotestuoti vietos gyventojai arba vietos valdžia, jeigu nesimpatizuoji vienai ar kitai partijai. Daugelis investuotuojų su nostalgija mena netolimus laikus, kai pakako projektavimo sąlygų sąvado. Tačiau projektavimo procesas „tobulinamas“ ne taip, kaip racionaliau, bet kaip sudėtingiau ir brangiau. Įveikęs visus reikalavimus ir sumokėjęs pinigus, investuotojas gauna specialiuosius architektūrinius reikalavimus ir gali pradėti rengti techninį projektą, kurį vėl reikia derinti su visomis minėtomis institucijomis. Šiam projektui parengti prireiks ne mažiau kaip 2–3 mėnesių. Tačiau investuotojo vargai dar nesibaigia. Pradėjus statybas reikia tvarkyti Taršos integruotos prevencijos kontrolės (TIPK) leidimą. Pasipila monitoringai – oro, grunto, požeminio vandens ir kiti. Ir niekas negali pagrįsti, kodėl įrengus keletą šulinėlių požeminio vandens monitoringas kainuoja 8 000 eurų. Ir taip po 1,5–2 metų sunkaus daug nervų kainuojančio darbo, sumokėjus apie 70 tūkst. eurų, gaunamas statybos leidimas. Niekas neskaičiuoja, kiek investuotojas praranda pajamų, o valstybės biudžetas – mokesčių, jeigu toks procesas užtęstas daugiau kaip 1,5 metų. Šiuo atveju negautos pajamos gali siekti iki 5 mln. eurų, bet mūsų valstybė ekonomiškai tvirta ir tokie pinigėliai jos nedomina! Sunku suskaičiuoti, kiek kartų buvo taisomi Teritorijų planavimo, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymai siekiant statybų procesą supaprastinti, paspartinti ir padaryti efektyvesnį. Kiek kartų buvo teikiami pasiūlymai, kaip sutvarkyti naujų nedidelių (iki 300 sutartinių gyvulių) fermų statybos ir rekonstrukcijos reikalus. Tokioms statyboms tikrai nereikėtų sudėtingų projektavimo procedūrų, privalomo PAV ir TIPK leidimo. Pasiekta labai nedaug, tiksliau pasakius, nieko nepasiekta. Iki šiol didžiausio dėmesio mūsų investuotojai ir ūkininkai sulaukia iš kitos pusės – gausybė ES ir Lietuvos valdininkų nenuilstamai rengia taisyklių, baudų, reglamentų ir direktyvų projektus, įveda naujus mokesčius, kartais ir sveiku protu nesuvokiamų, o po to skrupulingai tikrina, kaip ūkiai laikosi jų nurodymų. Daug vilčių dedama į dabartinės Vyriausybės programos įgyvendinimą. Tačiau pirmieji žingsniai nuvilia. Jau svarstomi Seime projektai, įgalinantys įvesti žemės nuomos mokesčio priedą, lygų 20 procentų išnuomoto žemės sklypo, kuriame numatoma statyti naują arba rekonstruoti esamą statinį, žemės mokestinės vertės. Vadinasi, jokių fermų išsinuomojus valstybinę žemę statyti nebus galima arba statyba bus gerokai brangesnė. Nepanaikinta savivaldybių tarybų veto teisė rengiant PAV procedūras. Niekam nėra paslaptis, kad dauguma savivaldybių tarybų narių yra atėję iš verslo, arba jie, arba artimi jų giminės turi proteguojamas įmones ir jie daro tiesioginį poveikį, siūlydami konkursą laimėjusiai statybos įmonei savo subrangovus, stengiasi eliminuoti iš statybų proceso jiems neparankias įmones. Jauni žmonės, padirbėję užsienyje ir uždirbę pinigų, norėtų kurti verslą kaime, tačiau 1,5–2 metus tvarkyti projektavimo dokumentus jie negali ir egzistuojančios biurokratinės kliūtys juos atbaido. Išeitis yra viena: statybų įteisinimo procedūros negali užtrukti daugiau kaip 6 mėnesius ir jeigu mūsų biurokratai nesugeba per šį laikotarpį sutvarkyti visų dokumentų, turi būti teisiškai įforminta, kad toliau investuotojas dirba pagal savo parengtą statybų projektą. Juo labiau kad atskirose užsienio šalyse valdininkai leidimus sutvarko per savaitę.

„Ūkininko patarėjas“ kviečia visus skaitytojus diskusijai šiais aktualiais klausimais, laukia ir atsakingų žinybų atstovų nuomonių, kurias spausdins savo puslapiuose.

Dr. Jonas JAGMINAS