Verslo sėkmės raktas – patikima komanda

– Kokie pirmieji jūsų prisiminimai apie „Rokiškio sūrį“? Ar nuo mažens buvote ruošiamas eiti tėčio pėdomis?

– Pirmieji prisiminimai iš tų laikų, kai aš galbūt dar į mokyklą nėjau. „Rokiškio sūrio“ teritorijoje buvo tvenkiniai, kuriuose plaukiodavo labai piktos gulbės. Einant aplankyti tėčio į darbą, reikėjo saugotis, kad jos neįžnybtų (šypteli). Mane nuo mažens labai traukė technika, nors tėtis tuo neužsiėmė. Patiko išardyti ir vėl surinkti dviračius. Kai pradėjau galvoti, kur galėčiau mokytis, apie nuosavą verslą dar niekas nekalbėjo, nes buvo1980 m. pabaiga. Dėl pomėgio krapštytis su technika bei siekio likti toliau gyventi Rokiškyje kilo mintis baigti tuos pačius mokslus, kaip tėtis ir dėdė – įgijau maisto pramonės mašinų ir aparatų inžinieriaus-mechaniko specialybę, kad galėčiau gauti darbo vietą „Rokiškio sūryje“.

– Iki šiandienių pareigų jums teko užkopti po laiptelį. Kuo buvo svarbūs tie skirtingi etapai?

– Kauno technikos universitete (KTU) baigus mokslus su pagyrimu, buvau kviečiamas pasilikti, bet grįžau į Rokiškį ir 1991 m. atėjau dirbti į „Rokiškio sūrį“. Pirmąja tėčio pasiūlyta darbo pozicija – dirbti šaltkalviu – buvau nepatenkintas, bet vėliau supratau, kad tai buvo vienas geriausių dalykų, ką man galėjo padaryti tėtis. Aš praėjau visą mechaniko kelią, kuris įmanomas pieno perdirbimo įmonėje – nuo šaltkalvio, brigadininko, vyr. mechaniko, technikos direktoriaus, gamybos vadovo iki įmonės direktoriaus. Vadovas yra labai svarbi pareigybė įmonėje, nes nepakanka juo tiesiog būti, turi suprasti gamybos procesus ir juos valdyti. Jei aš tuoj po studijų baigimo būčiau paskirtas vadovu, tiesiog būčiau blogai atlikęs numatytas pareigas ir nešęs įmonei ne naudą, bet nuostolius. Juolab kad man grįžus, maždaug per metus įmonė buvo privatizuota ir pradėjome dirbti sau.

Manau, kad jei iš vienos įmonės pereini į kitą eiti tų pačių pareigų, tokio kelio, kaip mano, kartoti nereikia, bet jei esi jaunas, ką tik mokslus baigęs specialistas – pradėti nuo apačios ir kopti iki pat viršaus yra geriausias būdas tobulėti.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti „Rokiškio sūriui“, keičiantis santvarkai?

– Aš apie tai žinau ne tiek daug, nes kai tėvas paskyrė mane dirbti mechaniku, tai ir užsiėmiau mechanika – į direktoriaus lygio reikalus manęs niekas neįtraukdavo. Bet net mūsų skyriuje vyko milžiniški pokyčiai. Iki tol, prireikus tam tikros įrangos ar atsarginių dalių, parengdavai dokumentus Pieno ir mėsos kombinatui arba Pramonės ministerijai ir viską gaudavai, nesvarbu, kiek tai kainuotų. Kai viskas sugriuvo, nežinojome nei ką, nei iš kur, nei už kiek pirkti. Iššūkių buvo labai daug ir dabar kartais pagalvoju, keista, kaip mes juos visus išgyvenome...

– Ar buvo sudėtinga diegti naujoves, ieškoti naujų krypčių, keisti tai, ką jau sukūrė tėtis?

– Iš dalies sunku ir ne visai dėl to, kad visa tai sukūrė tėtis. Aš ilgą laiką dirbau tėčio pavaduotoju, tai mes kryptingai vykdėme vieną politiką. Nebuvo taip, kad, dirbant su tėčiu, aš norėčiau kažką pakeisti, padaryti, o tėtis sakytų: „Ne, nedaryk.“ Man didesnis iššūkis buvo pačioje darbų pradžioje, kai visi žiūrėjo į mane, kaip į direktoriaus sūnų, ir buvo labai sunku įrodyti savo vertę: jei kažkas pasisekdavo, tai „dėl to, kad tėvas direktorius“, o jeigu nepasisekdavo, tai „dėl to, kad direktoriaus lepūnėlis“. Buvo iššūkis žmonėms įrodyti, kad esu kažko vertas, ne tik nešioju tėčio pavardę.

Kitas didelis iššūkis buvo, kai jau tapau įmonės vadovu. Daug metų dirbau tėčio pavaduotoju ir pamažu perimdavau vis daugiau atsakomybių, atrodė, kad jam išėjus į pensiją beliks formaliai perimti vadovavimą ir niekas labai nepasikeis. Tačiau labai daug kas pasikeitė. Atsakomybė ir paskutinis žodis nuo šiol turėjo būti mano. Nebuvo už ko pasislėpti, kam aukščiau perkelti sprendimą, jei kažko nežinai ar nesi tikras savo sprendimu. Pradžioje buvo tikrai labai nelengva.

– Kokias svarbiausias žinias, pamokas perėmėte iš tėčio?

– Supratimą, kad įmonės sėkmė ir darbo malonumas priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbi. Turi sudaryti sąlygas darbuotojams jaustis gerai, tada ir pats gerai jausiesi ir pasieksi gerų rezultatų. Mūsų įmonėje vyksta daug mokymų – nuo komandos formavimo iki specialybinių kursų. Visuomet skatiname žmones mokytis, apmokame mokslus, suteikiame laisvų dienų, kad galėtų pasiruošti sesijoms ar egzaminams. Laikomės nuostatos, kad, neskaitant miego, žmogus įmonėje praleidžia daugiau laiko nei šeimoje, todėl čia turi būti komfortiška ir jauki atmosfera.

– Kas jūsų darbe yra sudėtingiausia, o kas maloniausia dalis?

– Eidamas pareigas, nuo mažiau atsakingų iki pat aukščiausių, pamačiau, kad kuo aukščiau lipi, tuo mažiau lieka malonumo. Jei dirbi šaltkalviu ar mechaniku, tai įgyvendini projektą, paleidi liniją, matai, kaip per ją pradeda keliauti sūriai, stovi ir džiaugiesi, kad viskas gerai suveikė. Paskui imiesi kito konkretaus projekto ir vėl jį pabaigęs patiri pasitenkinimą.

Kai užimi aukštą poziciją, tokių konkrečių, baigtinių projektų yra vis mažiau arba jie persikloja – vienas pradėtas, kitas įpusėjęs, todėl nespėjęs baigti vieno, jau galvoji apie kitą. Net geri rezultatai ne visada neša džiaugsmą, nes sukirba mintis, kad o gal galėjo būti ir dar geriau.

Šiaip man malonu, kai su darbuotojais nekyla problemų, kai jie daugiau ar mažiau patenkinti darbo sąlygomis, žino, ką jiems reikia daryti, ir aš žinau, kad jie tai gali atlikti kokybiškai.

– Kaip metams bėgant keitėsi „Rokiškio sūrio“ produkcija?

– Irgi labai daug kas pasikeitė, nes „Rokiškio sūrio“ grupė prasidėjo nuo tarybiniais laikais pastatytos Rokiškio sūrių gamyklos, kurios tikslas buvo gaminti dviejų rūšių sūrį ir tiekti jį į Maskvą bei tuometį Leningradą (dabar Sankt Peterburgą). Jokios įvairovės tuo metu nereikėjo. Kai prasidėjo privatizacija, kita santvarka, teko išmokti gaminti viską, ką dabar turime savo asortimente. Visko mokėmės patys, perkurdami, prisitaikydami mums žinomas technologijas ir pasinaudodami atsivėrusia galimybe įsigyti vakarietiškos įrangos. Ilgai dirbome su Rusijos rinka, bet kartu intensyviai ėjome į Vakarų šalis, domėjomės, ko nori jų pirkėjai. Laikas parodė, kad mūsų pasirinkta kryptis buvo labai teisinga, nes kai užsidarė Rusijos rinka, mūsų pardavimai joje tesudarė 10–15 proc., todėl nebuvo taip skausminga. Per tą laiką išmokome gaminti įvairių rūšių sūrį, įskaitant itališkus kietuosius, mocarelą, cagliatą. Taip pat tapome išrūgų perdirbimo lyderiais. Veiklos pradžioje išrūgos buvo tiesiog išvežamos kiaulėms šerti, o dabar iš jų gaminame keletą produktų – taip ne tik saugome aplinką, bet ir gauname nemažą pelną.

– Ką laikote pačiais svarbiausiais žingsniais įmonės istorijoje?

– Supratimą, kad reikia eiti į pasaulines rinkas, o ne apsiriboti įprastomis, nors tuo metu tai nebuvo lengviausias sprendimas. Taip pat mes pirmi Lietuvoje optimizavome veiklą, nes supratome, kad įmonių grupėje negali būti 9 įmonės, dirbančios nepilnu efektyvumu. Iš tų 9 liko 3. Vėliau daug įmonių pasekė mūsų pėdomis, nes pamatė, kad tai teisingas žingsnis. Taip pat vėl paminėsiu išrūgų perdirbimą, panaudojant naujausias technologijas. Ir, žinoma, kietųjų sūrių gamybą. Daug kas norėtų gaminti kietuosius sūrius, tačiau nemoka gaminimo technologijos ir negali to padaryti.

– Ar jūsų įmonės veiklai pakanka lietuviško pieno, ar perkate ir iš kitų šalių?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. birželio 12 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Daliaus TRUMPOS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.