Vidmantas Janulevičius. Prognozės keičiasi: apsigauna ne tik sinoptikai

Panašu, kad nedidelis šių metų pradžios pramonės pagyvėjimas tiek euro zonoje, tiek Lietuvoje buvo nulemtas eilinio širdies ritmo permušimo, bet, deja, ne sveiko ritmo atstatymo pastangų dėka.

Taigi vasaros pradžioje pramonės sveikatos būklė nedžiugina. Euro zonos apdirbamosios gamybos PMI (Purchasing Managers‘ Index) birželio mėn. buvo žemiausias per pastaruosius šešis mėnesius ir buvo mažesnis nei gegužės mėnesį (krito nuo 47,3 iki 45,6). Ir tai jau penkioliktas iš eilės mėnuo, kad euro zonos apdirbamojoje gamyboje fiksuojamas produkcijos mažėjimas.

Euro zonoje dešimt iš paskutinių dvylikos mėnesių buvo fiksuojamas apdirbamosios gamybos produkcijos mažėjimas, palyginti su atitinkamais mėnesiais prieš metus. Jei lyginsime šių metų pirmojo pusmečio mėnesinę dinamiką, gerų tendencijų taip pat nematyti. Vokietijos apdirbamosios gamybos PMI krito nuo 45,4 gegužės mėn. iki 43,4 birželį. Apdirbamosios pramonės lūkesčiai mažėjo ir Prancūzijoje.

Lietuvos pramonės lūkesčių mažėjimas buvo fiksuojamas jau gegužės mėnesį.

Euro zonos šalyse apdirbamosios pramonės įmonės gauna mažiau užsakymų, paklausa eksporto rinkose vis dar netenkinanti, išteklių kainos kyla, o galutinės produkcijos kainos mažėja. Įmonės patiria vis didesnį spaudimą ieškoti pigesnių tiekėjų, todėl gana brangūs mūsų šalies tarpinės produkcijos gamintojai patiria rizikas netekti net ir potencialiai anksčiau jiems skirtų užsakymų.

Kita vertus, euro zonos pramonės silpnumas kuria ir riziką, ir galimybę Lietuvos pramonei. Jei Vakarų Europos gamintojai fiksuoja užsakymų trūkumą (kaip dabar), jie noriai bendradarbiauti su tiekėjais iš Rytų Europos. Su sąlyga, kad jie yra pigesni. Tai reiškia, kad tos Lietuvos pramonės įmonės, kurios yra efektyvios ir produktyvios, gali gauti naujų užsakymų iš klientų Vakarų Europoje.

Bet Europoje to atsigavimo, kurio tikėjomės metų pradžioje, nematyti. Tuo metu, kai Lietuvos apdirbamoji pramonė gali santykinai nesunkiai pasaulyje diversifikuoti eksporto rinkas, tai padaryti Vokietijos pramonei yra labai sunku. Tarp Europos Sąjungos ir Kinijos įsibėgėja prekybos karas, o persiorientuoti Europos Sąjungos gamintojams reikia laiko.

Taip pat reikia laiko ir persiorientuoti nuo iškastinio kuro prie energetiškai tvaresnių, bet kol kas gerokai brangesnių sprendimų. Ir tam reikia ne tik laiko, bet ir papildomų pinigų. O prieiga prie kapitalo įmonėms, susiduriančiomis su transformacijos iššūkiais, vis dar nėra pakankama. Sunku pasiskolinti ir eksportuojančioms įmonėms, kurių užsakymai stringa. Bent keliuose sektoriuose jau vėluoja atsiskaitymai. Taigi prieiga prie kapitalo yra ta auksinė piliulė, kurios ypatingai reikia Lietuvos ekonomikos vystymuisi.

Klausimas, kas gali tapti tokia auksine piliule euro zonos pramonės širdžiai – Vokietijai ir ar nereikės jai kraujagyslių šuntavimo? Kol kas nelabai aišku, kur nuves prekybos karas su Kinija. Neaišku ir kaip keisis ekonominiai Europos Sąjungos ir JAV santykiai po rudenį vykstančių JAV prezidento rinkimų. Ir, kaip ir Lietuvoje, klausimas dėl pigesnių pinigų investicijoms lieka atviras. Tampa vis sunkiau prognozuoti, kada ir kokius sprendimus priims Europos Centrinis Bankas, kai už Atlanto jau kalbama apie galimą palūkanų normų didinimą.

O Lietuvos rudenį neišvengiamai laukia nauja dozė rinkimų ir jų pažadų. Gerai, būtų, kad vargais negalais gynybai stiprinti priimtas mokesčių paketas nuramintų aistras ir priešrinkiminį entuziazmą apkrauti verslą naujais mokesčiais. Nes kai širdis šlubuoja, papildomos apkrovos gali turėti tiesiogine to žodžio prasme mirtinų pasekmių.

Tuo metu Europai, ko gero, pats laikas kviesti daktarą Hausą ir labai tiksliai aiškintis diagnozę… Gal tuo daktaru Hausu Europos Sąjungos pramonei taps Mario Draghi ir jo laukiama liepos mėnesį skelbiama Europos Sąjungos konkurencingumo ataskaita?..

Kad ir kas joje bus parašyta, manau, didelių staigmenų nebus. Net neabejoju, kad bus minimas vieningos rinkos, vieningos kapitalo, vieningos energetikos rinkos stiprino poreikis, pasirūpinimas talentais ir viso to centre – inovacijos. Visa tai kartu – vienintelis kelias padėti Europos pramonei kiek įmanoma išsivaduoti nuo įvairių toksiškų priklausomybių: tiek Kinijos, tiek ir Rusijos.

Taigi iš tiesų diagnozė žinoma ir vaistų sąrašas aiškus. Reikėtų nuo begalinių konsiliumų pereiti prie konkrečių veiksmų ir, žinoma, turėti tiems vaistams pinigų. Nes geri vaistai yra tik tie, kurie pasiekia dar gyvą organizmą.

Šaltinis: Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK)

Vidmantas Janulevičius yra LPK prezidentas