Vienmotoriu lėktuvėliu įveikė Atlantą

Toronto „dušas“

Tomo tėvai – veterinarai. Sovietmečiu baigę mokslus Kaune, persikraustė gyventi ir dirbti į Krinčiną. Paskelbus Nepriklausomybę – ėmėsi verslų, kurie pamažu peraugo į daugeliui pasvaliečių nostalgiškus prisiminimus keliančią įmonę „Pasvalio aušra“, gaminusią tortus.

– Ko jau ko, o tortų vaikystėje netrūko. Visus nurašytus išsidalindavome su draugais ir valgydavome lauke, – šypsosi Tomas.

1996 metais dvylikametis berniukas su šeima emigravo į Kanadą.

– Torontas po Krinčino buvo tarsi šaltas dušas, pribloškęs tiek dydžiu, tiek kultūra, tiek naujais žmonėmis. Gyvenome imigrantų rajone, kuriame buvo nemažai žmonių iš Lenkijos, Ukrainos, tad per daug iš kitų neišsiskyriau. Lankiau specialią klasę, skirtą vaikams, kuriems reikia pasivyti anglakalbius. Vaikai prisitaiko greičiau, tačiau iki visiškos adaptacijos prireikė beveik dvejų metų. Pamažu susiradau draugų, pradėjau geriau suprasti kalbą, vietinę kultūrą, tvarką – tapo lengviau. Tačiau iki tol teko patirti ir patyčių.

Noras skristi

Tomas baigė pradinę, vėliau pagrindinę mokyklas, įstojo į koledžą.

– Buvau prastas mokinys. Vaikas be didelių svajonių. Pažymiai buvo prasti, ypač iš matematikos. Tačiau domėjausi lėktuvais. Pats skrydis į Kanadą man, tuomet dvylikamečiui, paliko neišdildomą įspūdį. Su draugais vis važiuodavome į oro uostą stebėti, kaip leidžiasi ir kyla lėktuvai. Nuolat žaidžiau kompiuteriniais lėktuvų simuliatoriais. Tai pastebėjo patėvis ir ėmė mane skatinti. Kai buvau septyniolikos, paklausė, ar nenorėčiau išbandyti skrydį lėktuvu. Išgirdęs teigiamą atsakymą, nuvežė į vietinę pilotų mokyklą. Pirmas pakilimas į dangų su instruktoriumi mane pakerėjo.

Tomas prisipažįsta, jog po to karto atradęs gyvenimo tikslą. Pradėjo mokytis ir netrukus gavo piloto mėgėjo licenciją.

Pilotas profesionalas

– Mokiausi ir gyvenau Kanadoje, o vasarodavau Lietuvoje su draugais, kuriuos pažinojau nuo vaikystės. Tiesą pasakius, grįžti į tėvynę norėjau visada, tik nežinojau, ar tai taps realybe. Bet 2005-ųjų vasarą čia sutikau giminaitį, kuris dirbo „AirBaltic“ kompanijoje. Lietuva buvo ką tik įstojusi į Europos Sąjungą, aviacijos rinka sparčiai augo, tad man buvo pasakyta – jei turėsiu komercinio piloto licenciją – darbas garantuotas.

Buvo paskutiniai metai koledže. Tomas baigė mokslus ir, gavęs profesionalaus avialinijų piloto licenciją, po dešimties Kanadoje praleistų metų grįžo į Lietuvą. Dar prireikė šiek tiek laiko konvertuoti kanadietišką licenciją į lietuvišką. Pagaliau vyras sėdo prie Lietuvos avialinijoms priklausiusio „Saab 2000“ šturvalo.

– Skraidžiau metus. Atėjo 2008- ųjų krizė ir mūsų nacionalinis vežėjas bankrutavo. Likau be darbo. Norint skraidyti tam tikro modelio lėktuvu, reikalinga įgyti atitinkamą kvalifikaciją. Tai užtrunka. „Saab 2000“ modeliai tarptautinėje rinkoje nebuvo labai paklausūs, tad krizės metu susirasti darbą buvo sunku.

Tomas su kolegomis savo lėšomis įgijo „Boingo 737“ kvalifikaciją ir 2009 metais įsidarbino „AirBaltic“ kompanijoje antruoju pilotu. 2018 metais perėjo dirbti į „Wizz Air“ kompaniją. Per pandemiją darbą buvo praradęs, po to vėl grįžo į „Wizz Air“. Trumpam.

– Nepatiko, kad mūsų bazė buvo Rumunijoje, iš kurios sunku grįžti namo. Dabar dirbu lietuviškoje kompanijoje, kuri užsiima užsakomaisiais reisais. Skraidau į Turkiją, Egiptą, Tenerifę, Bulgariją, Juodkalniją, Graikiją, Vokietiją ir t. t.

Būti pilotu

– Norint būti pilotu svarbiausia turėti norą… būti pilotu (šypsosi). Matau tokių ale pilotų, kurie ateina dėl pinigų, gal dėl prestižo, bet jie nėra tinkami tam darbui. Čia reikia šio to daugiau. Tikro noro, tikro užsidegimo. Visada kartoju, jog jei kažkas nepasiseka, vadinasi, nepakankamai to norėjai. Žinoma, reikia daug mokytis, įsisavinti daug teorijos, be to, tai nėra pigus malonumas. Privatūs mokslai gali kainuoti ir 100 000 eurų. Tačiau reikia nepamiršti, jog yra ir valstybinių aukštųjų mokyklų, kurios ruošia pilotus.

Apie prietarus ir žaibus

Lėktuvui patekus į turbulencijos zoną, nuščiūva ir sunerimsta didžioji dalis keleivių. O kokiomis akimirkomis pilotai jaučia baimę?

– Nesu patekęs į tokią situaciją, kad jausčiau kokią nors didelę baimę. Kartais būna netikėtumų, – pavyzdžiui, žaibo smūgis į lėktuvą… Bet pajunti ne baimę, o veikiau netikėtumo sukeltą nerimą. Žaibo smūgis – pakankamai dažnas reiškinys aviacijoje. Per savo karjerą esu tai patyręs keturis kartus. Būna stiprus šviesos blyksnis, garsus trenksmas. Prireikia kelių sekundžių, kol viską „suvirškini“, o po to imi galvoti logiškai ir darai tai, kas privaloma tokiose situacijose – tikrini visas sistemas. Lėktuvams paprastai nieko nenutinka, gal tik kokia lemputė suskyla, į kurią pataiko žaibas. Jis per kažkurį lėktuvo tašką įeina ir per kažkur išeina.

Pilotas užsimena ir apie aviacijoje sklandančius prietarus. Tiesa, vyras tikina jais netikįs.

– Pats žinomiausias – niekas nesako, jog tai paskutinis dienos, savaitės ar mėnesio skrydis. Sako – kraštinis.

Teiraujuosi apie 13 eilę ir 13 vietą.

– Čia jau viskas priklauso nuo avialinijų. Vienuose lėktuvuose šiuo skaičiumi pažymėtos vietos yra, kituose – ne. Čia toks labiau rinkodaros triukas.

Pinigai

Kiek uždirba padangių karaliai?

– Diapazonas labai platus. Nuo 2 000 eurų antrajam pilotui iki 20 000 ir daugiau eurų kapitonui per mėnesį. Viskas priklauso nuo avialinijų, darbo stažo ir kitų faktorių. Vidutiniškai kapitonas uždirba tarp 7–12 tūkstančių eurų.

Gyvenimo skrydis

Apie ką galvoja virš debesų pakilę pilotai? – Jei geras oras, puiki komanda, esi pailsėjęs (vasarą, kai daug darbo būna, kai esi pavargęs ir turi mažiau entuziazmo) – tiesiog mėgaujiesi akimirka. Kartais kerintys vaizdai už iliuminatoriaus sužadina mintis apie naujus dalykus, norą veikti ką nors, kas nepatirta… Šią vasarą Tomas mažu vienmotoriu keturviečiu „Cessna“ lėktuvu perskrido Atlantą.

– Daug metų skraidydavau keleiviniais lėktuvais į Kanadą. Kelias driekėsi virš Islandijos, Grenlandijos, tų kraštų, kuriuos pamatyti iš arti norėjosi labai seniai. Taip kilo mintis įveikti šį maršrutą mažu lėktuvėliu.

39 metų pilotas pasakoja, jog nesiekė vienu ypu kirsti Atlanto vandenyną, todėl skrydis truko beveik mėnesį.

– Atlantas – labai permainingas. Ne kartą teko leistis ir laukti geresnių oro sąlygų, todėl kelionė tiek į vieną, tiek į kitą pusę truko po dvi savaites.

Pasirengimas bene įspūdingiausiai gyvenimo kelionei truko ilgai. Nemažas dėmesys buvo skirtas ir saugumui.

– Lėktuvas buvo pilnas gelbėjimo įrangos: plaustas, specialus kostiumas ištverti šaltame vandenyje, gelbėjimosi liemenės, signalinės raketos, fakelai, avarinis švyturys, palydovinis telefonas, du nešiojami švyturiai. Apie viską teko pagalvoti. Dėl šios kelionės nerimavo artimieji, neramu buvo ir man pačiam. Tačiau noras tai padaryti persvėrė nerimą. Žmona Jolanta žinojo, jog apie tai svajojau, tad palaikė šią idėją.

Paklaustas, kas labiausiai įstrigo šiame skrydyje, vyras trumpam susimąsto.

– Atlanto dydis. Kai kabi mažame lėktuvėlyje virš vandens, suvoki, koks milžiniškas yra vandenynas.

Viktoras STANISLOVAITIS / DARBAS

Asmeninio albumo nuotraukos