Viešosios konsultacijos: darbas dėl darbo?

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) direktorius Eimantas BIČIUS:

„Pieno įstatymas buvo priimtas 2015 m. Iš jo tikėjomės kažkiek naudos, bet jos nelabai buvo, o vėliau Konstitucinis Teismas pripažino, kad šio įstatymo priėmimo procedūra buvo pažeista ir praktiškai įstatymas tapo negaliojančiu. Tik jo pakoregavimai, pataisymai buvo galiojantys. Ir tas įstatymas iki šios dienos jokios naudos nedavė. 2020 m. paskelbta ŽŪM iniciatyva, sudaryta darbo grupė įstatymo atnaujinimui. Diskutuota, kad galbūt reikėtų įteisinti ne dešimt grupių pagal parduodamo pieno kiekį, o skirstyti į kategorijas pagal kitą būdą – ar pienas surenkamas iš šaldytuvų, ar iš priėmimo punktų, ar atvežamas tiesiai į gamyklą. Ilgai apie tai diskutuota ir buvo parengtas projektinis variantas, bet jis toliau nebuvo tobulinamas ir nugulė į stalčius. 2020-aisiais vyko rinkimai į Seimą, taip ir baigėsi to įstatymo atnaujinimas. Dabar tiek metų teoriškai įstatymas galioja, bet praktiškai jis neveikiantis ir nereguliuoja santykių tarp pieno gamintojų bei perdirbėjų. Kai pieno supirkimo kainos Europoje krisdavo, tai Lietuvoje visada krenta labiausiai, kai kainos kyla – Lietuvoje kildavo paskiausiai. Kažkada buvo geros kainos ir mūsų šalyje, tada ir europinis vidurkis aplenktas. Bet pagal Pieno įstatymą joks kainų reguliavimas neveikė.

Dabar jau 19-osios Vyriausybės programoje buvo numatyta, kad turi būti pieno sektoriaus reguliavimas, ir mes, LPGA, ne kartą siūlėme, kad būtų reguliuojamos visos trys grandys – santykiai tarp pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų. Įstatymu turėtų būti reguliuojamos kainos tos dalies produkcijos, kurią gamintojai parduoda Lietuvoje. Senojoje įstatymo versijoje, kuri dar tebėra galiojanti, buvo įvardyti pieną perkantieji, parduodantieji, prekiaujantieji pieno gaminiais. Vėliau įstatymo projektiniame variante „prekiaujantieji pieno gaminiais“ lyg buvo ištrinti, bet mes ne kartą atkreipėme dėmesį, kad turi išlikti visų trijų grandžių reguliavimas net ir įstatymo pavadinime.

Laikinoji ŽŪM vadovybė sudarė darbo grupę, kuri visą rugsėjo mėnesį rengs kažką panašaus į konsultacijas, mes, LPGA, dar irgi diskutuosime apie tai, ko mes tikimės ir ką įmanoma pasiekti tuo įstatymu. Kažkokios apčiuopiamos naudos turi būti ir pieno gamintojams, nes visada perdirbėjai su prekybininkais turi savo siekių.

Artimiausiu metu politiniai vėjai ir vėl keisis, tad nežinia, ar ŽŪM vadovybė išliks tokia pati, bet problema vis tiek turi būti išdiskutuota, kad, priėmus naująjį Pieno įstatymą, neatsitiktų taip, kaip dabar, kai perdirbėjai pieno supirkimo kainos nebemažina, o keičia tik priedus. Nes jie rado įstatymo spragą, kaip apeiti jo reikalavimus, nes įstatymas buvo priimtas be diskusijų tik norint padėti pieno gamintojams, bet tas noras ir liko tik noru. Mūsų asociacijos nuomonė išlieka ta pati – į Pieno įstatymo reguliavimo sferą turi būti įtraukti ir gamintojai, ir perdirbėjai, ir prekybininkai.

Iš perdirbėjų pasigirsta pasipiktinusių balsų, kad per daug stengiamasi reguliuoti. Bet mūsų šalis nebūtų dėl to išskirtinė – ir Ispanijoje, ir Prancūzijoje pieno sektorius yra reguliuojamas. Ispanijoje reguliuojami ir kiti sektoriai, atsižvelgiant į produkcijos savikainą. Jeigu toks įstatymas būtų išdiskutuotas ir priimtas, nebūtume vieninteliai Europos Sąjungoje (ES), kurie bandome reguliuoti pieno rinką. Seimo narys Bronis Ropė, dar būdamas Europos Parlamento nariu, teikė siūlymus, kad būtų priimtas ispaniškasis variantas ir pieno rinka reguliuojama ES mastu. Kitos didžiosios ES šalys labai nenori to europinio reguliavimo, pvz., dėl išmokų ir pan., bet Lietuvai tai būtų į naudą. ES reglamentas, kuris reguliuotų santykius ir pieno rinką, Lietuvai būtų naudingas. Toks reglamentas būtų pritaikytas pagal lietuviškus teisės aktus ir Lietuvai būtų tik geriau. Dabar svarbu, kad pavyktų sukurti įstatymą bent mūsų šalies lygiu, kuris duotų apčiuopiamą naudą pieno gamintojams.“

Akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ generalinis direktorius Dalius TRUMPA:

„Ilga istorija ir iki Pieno įstatymo priėmimo, ir po to, kai jis veikė ar neveikė, rodo, kad pieno supirkimo kainos visą laiką tiesiogiai priklauso nuo tendencijų pasaulinėse pieno rinkose. Lietuvos pieno perdirbėjai eksportuoja apie 70 proc. pieno produktų. Mano nuomone, toks Pieno įstatymas yra nereikalingas, bet konsultacijos reikalingos, kad būtų galima tobulinti santykius tarp pieno perdirbėjų ir pieno gamintojų. Vienas iš siūlymų būtų nustoti dirbti pagal mėnesio ilgumo sutartis. Mums geriau būtų sutartys ilgesniam laikotarpiui. Dėl to iškart išloštume du dalykus – jei galėtume sudaryti ilgalaikes sutartis, išvengtume didelių kainų svyravimų ir, antra, sutaupytume resursų. Dabar turime nemažai resursų skirti sutarčių sudarymui 12 kartų per metus su kiekvienu ūkininku, parduodančiu pieną tiesiogiai, aišku, išskyrus tuos, kurie parduoda pieno supirkimo punktuose.

Ispanijoje ir kai kuriose kitose ES šalyse pieno supirkimo kaina nereguliuojama, tačiau yra paskaičiuoti vidutiniai pieno gamybos kaštai, o pieno supirkimo kaina neturi būti mažesnė už jo savikainą. Tiems, kurie gamina efektyviau nei vidutiniškai, yra naudinga, bet jei gamina nenašiose žemėse ar kitose nepalankiose sąlygose, tai ta vidutinė kaina jiems netinka, nes kaštai tikrai yra didesni.

Beje, Lietuvoje pieną superka ne tik mūsų šalies pieno perdirbimo įmonės, pienas vežamas ir į Lenkiją, ir į Latviją. Pieną superka ir perdirbėjai (akcinės bendrovės), ir kooperatyvai, ir kooperatyvai, turintys savo pieno perdirbimo įrangą, todėl konkurencija tarp pieno žaliavos pirkėjų yra labai didelė. Kadangi šiuo metu pieno perdirbimo pajėgumų yra daugiau, nei primelžiama pieno, Lietuvos ūkininkams mokama tikrai didžiausia įmanoma žalio pieno kaina, kurią galima gauti perdirbus ir pardavus produktus.“

Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Petras VIRŠILAS:

„Jau ne vieną kartą esu sakęs, kad visų šių reguliavimų nereikėtų ir būtų galima išvengti šio galvos skausmo, jeigu Lietuvoje būtų didesnė kooperacija. Ūkiai patys reguliuotų šią grandinę nuo pat gamybos iki produkcijos pardavimo, kaip yra „Pienas LT“ kooperatyve. Ūkiai patys gamina pieną, tiekia į gamyklą, parduoda produkciją ir taip patys valdo visą šitą grandinę. Mums, kooperatyvui „Pienas LT“, ŽŪM siūlomas reguliavimas nėra aktualus. Nebent mums būtų aktualu, jeigu šiame reguliavime atsirastų prekybos tinklai, o mes būtume vienas iš produkcijos tiekėjų į prekybos tinklus. Tai tik tada būtų aktualu. Kol įstatymas neapims prekybos tinklų, manau, kad nelabai kas pasikeis ir nelabai toks įstatymas veiks.

Dar anksčiau esu aiškinęs, kad tose šalyse, kur bandoma nustatyti tam tikrą pieno gamybos savikainą, kooperacija yra arba labai silpna, arba jos išvis nėra. O tose šalyse, kuriose viskas veikia, santykiai gerai sureguliuoti, pieno kaina stabili, o perdirbamoji kooperacija pagamina apie 50–60 proc. produkcijos. Tas faktas viską ir pasako – ūkininkai turi kooperuotis ir užtikrinti grandinę nuo pat pieno gamybos, perdirbimo iki pat pardavimo. Nebereikės nei kainų reguliavimų, nei kažkokių teisės aktų.

Aš dalyvavau susirinkime, kuriame diskutavome dėl kainų reguliavimo, tai toks jausmas, kai daugiau nei pusė ten buvusių žmonių jautė, kad tai tik darbas dėl darbo, nelabai ką iš to išlošime. Esu skeptiškas, nemanau, kad pavyks ką nors sureguliuoti, kadangi į šį ratą nėra įtraukti prekybininkai, kurie pasiima tam tikrą dalį pelno. Kitas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti – neaišku, ar prekybininkų įtraukimas turėtų kokios nors įtakos, nes Lietuva 70 proc. pieno produkcijos eksportuoja ir tik 30 proc. lieka vietinėje rinkoje. Todėl apie 70 proc. pajamų gaunama iš eksporto, kur apie kainų reguliavimą net kalbos nėra. Ar dėl 30 proc. Lietuvoje įmanoma kažką reguliuoti? Nemanau.“

Redakcijos nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.