„Vikonda grupės“ darbuotojai gražino Paberžę

Grėbė, šveitė, valė…

Daugybė rankų – įveikė visą galybę darbų. Su šeimomis atvykę „Vikonda grupės“ įmonių kolektyvai genėjo medžius, grėbė po rudens likusius lapus, rinko šiukšles, kantriai šveitė tvoras, kryžius, kruopščiai išvalė Tėvelio numyluotos medinės Paberžės bažnytėlės langus, išplovė grindis, sutvarkė įspūdingąjį žibintų kambarį, dėmesingai minkštutėliu audiniu išglostydami kiekvieną kadaise dvasininko čia atneštą šviesulį.

Kai darbai rankose tirpte ištirpo, visi susėdo pietų žvaliai čiurlenančio upelio pakrantėje ne tik tam, kad atgautų jėgas, bet ir pasidžiaugtų nuveiktu darbu. Būtent to irgi mokydavo Tėvas Stanislovas. „Koks džiaugsmas užvaldo sielą, kai matai užbaigtą darbą, pasiektą rezultatą! Pabaigę darbą – nepamirškit pasidžiaugti“, – sakydavo jis.

Puoselėjo brangų kampelį

UAB „Vikonda grupė“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis pabrėžė, kad Paberžė šiai įmonių grupei – ypatinga vieta, kur gera atvykti ne tik pasimėgauti ramybe, bet taip pat norisi ir savo rankomis prisidėti, kad šios erdvės išliktų gyvos bei traukiančios žmones, kaip buvo tada, kai Paberžės takais dar vaikščiojo pats Tėvas Stanislovas.

„Pasirūpinus savimi, savo kiemu, visada norisi skleisti gėrį plačiau ir tai daryti pradedi nuo artimiausios aplinkos, o „Vikonda grupei“ tokia yra Paberžė. Įmonių grupės valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė turėjo artimą ryšį su Tėvu Stanislovu, labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ Paberžėje tradiciškai, šiemet jau dešimtą kartą rengia iškiliajam dvasininkui atminti skirtą Tarptautinį muzikos festivalį.

Apsilankę Paberžėje mes puikiai jaučiamės, todėl čia atvykus norisi ne tik pasisemti dvasinės stiprybės, bet ir prisidėti puoselėjant bei gražinant šią ypatingą vietą.

Mūsų įmonių grupės vertybės – šeimyniškumas, atsakingumas, veržlumas. Taigi buriamės kartu, kad nuveiktume darbus, kurie pradžiugintų ne tik mus, bet ir bendruomenę.

Šiemet nutarėme talką organizuoti darbo dieną. Labai džiugu, kad susirinko išties gausus būrys kolektyvo narių ir visus darbus atlikome kur kas greičiau nei tikėjomės. O darbo čia tikrai daug, todėl smagu, jog galėjome prisidėti“, – sakė „Vikonda grupės“ generalinis direktorius M. Snarskis.

Dirbo ne tik rankos, bet ir širdys

Keliolika metų Tėvui Stanislovui puoselėti Paberžę talkinusi ir dabar šį darbą tęsianti 1863 metų sukilimo muziejaus Paberžėje darbuotoja muziejininkė Regina Galvanauskienė negalėjo atsigėrėti it bitėmis plušančiais talkininkais. Nė vieno darbo neliko nenudirbto.

„Nesu mačiusi, kad šiais laikais šitaip dirbtų jauni žmonės, – su džiaugsmu stebėjosi visų meiliai Reginute vadinama tikra Paberžės siela. – Jie su tokia plačia širdimi atvyko ir visus darbus iki galo padarė. Jei ką apsiėmė, tai taip išbaigtai nudirbo – kaip turi būti.

Visos tvoros blizga, garažas, kur buvo susikaupęs tikras šiukšlynas – išvalytas, kapai nuravėti, apsodinti, kurmiarausiai išlyginti, net vinys iš lentų ištrauktos, kad paskui galėtume susipjauti ir pasiruoštume žiemai malkų. Bažnyčioje visi voratinkliai nuo palubių nuvalyti, langai net sunkiai pasiekiamose vietose išplauti. Štai Šilingų fundacijos kryžius. Nieko nebesimatė, kas čia parašyta, o su kercheriu taip nuplovė, kad dabar aiškiausiai matyti ir metai, ir pavardės. Sunku net išvardinti, kiek padaryta – kur pažiūri, ten blizga.

Tėvelis visus šiuos darbštuolius tikrai pagirtų. Jis sakydavo: „Jei su meile darysi, tai džiaugsmą patirsi, nes pamatysi gerą rezultatą.“ Tėvas Stanislovas visiems kartodavo, kad malda ir darbas gydo. Jei galvą skauda ar sieloj neramu, nereikia tabletės – fizinis darbas padės.“

Dėkoja už rūpestį

Visu Paberžės bažnyčios ansambliu gerbiamai Reginai dabar tenka rūpintis kone vienai pačiai, todėl toks būrys talkininkų – didelė dovana ir pagalba.

„Nepaprastai didelis dėkui poniai Jolantai Blažytei, kad ji nepamiršta Paberžės ir į savo kolektyvą subūrusi tokius nuoširdžius, darbščius žmones juos atsiunčia mums į pagalbą – Tėvo Stanislovo numylėtai Paberžei, pagimdytam kūdikiui, kad jis visą laiką tvirtėtų.

Tariu nuoširdžiausią ačiū visiems talkininkams. Mes nesam matę tokių darbščių, didelio noro ir plačios širdies žmonių“, – dėkojo R. Galvanauskienė.

Gydė ypatinga terapija

Stengiuosi pasinaudoti proga ir prieš kelerius metus knygelę „Sielų gydytojas“ apie Tėvą Stanislovą išleidusios muziejininkės paprašau dar šiek tiek plačiau papasakoti apie dvasininko taikytą darbo terapiją, kuria jis grąžindavo ramybę bei darną negaluojančioms sieloms.

„Atvažiuodavo pas jį žmogus ir sakydavo: „Kaip man blogai, Tėveli. Nežinau, nebenoriu net gyventi – man depresija.“ O jis tardavo: „Ar tu gali kur nors gauti lopetą? Paimk ir kask, kask su ta lopeta taip, kad vakare iki lovos šliaužti reikėtų. Pamatysi – jokios depresijos neliks, pradės norėtis gyventi.“

Tėvelis – eruditas, filosofas, psichologas, poliglotas, vertėjas, etnografas – nesigėdijo imtis pačių juodžiausių fizinių darbų. Sakydavo: „Prie tualeto piršto nededat. Tualetą valyti – tik mano darbas.“ Kiek nusižeminti žmogus galėjo – tokių juodų darbų kitam nesiūlydavo.

Tėvelis savo pavyzdžiu rodydavo, kaip dirbti, bendrauti, melstis. Reikėdavo jį stebėti ir eiti iš paskos, daryti tą patį ir tada žmonės imdavo keistis – gyti. Jis jausdavo, koks metodas kiekvienam tinka.

Tėvelis buvo didis pedagogas praktikas ir žinojo, kad moralizavimas žmogui nepadės, – pasakoja R. Galvanauskienė. – Jis gebėdavo kitam išauginti sparnus, įkvėpti, pakylėti. Tėvas Stanislovas suprato, kad žmogui reikia gero žodžio. Tad ir šiems talkininkams sakiau: „Tarkit ką nors gero vienas kitam, pagirkit. Tada ir darbas sklandžiai eisis, ir nepavargsite.“

Poniai teko nusiimti skrybėlę

Pašnekovė prisimena, kai jos, į kaimą su skrybėle atvykusios miesto damos, Tėvelis paprašė… išplauti bažnyčios grindis. Pasak Reginos, Tėvas Stanislovas tokį darbą paskyrė išties neatsitiktinai – jis gebėdavo permatyti kitą ir žinodavo, ko kiekvieno žmogaus sielai reikia.

„Aš į Paberžę atvažiavau iš miesto, universiteto dėstytoja, baisi ponia, – šypsosi pašnekovė. – Galvojau, žema man čia tam kaime, ką aš čia veiksiu?

Tėvelis iškart nuskenavo mane ir paskyrė pirmą darbą: „Gal gali išplauti bažnyčią?“ Dabar jau 30 metų aš tai ir darau, nes tokiam garbingam žmogui negalėjau atsakyti. Ėjau ant kelių ir ploviau, paskui kojos drebėjo, nes buvau nepratusi tokių darbų dirbti, – juokiasi Regina. – Bet Tėvelis sąmoningai mane klupdė, metė skrybėlę, kurią turėjau, nuo galvos.

Jis kiekvieną žmogų gydė. Turėjo šimtus metodų, nes pats grįžo iš lagerio ir žinojo, kad ten be darbo būtų išprotėjęs. Nors ir sunkus darbas, bet jis padeda žmogaus sielai ištverti sudėtingus gyvenimo momentus. Sibire juos nuleisdavo į šachtas ir vagonėliais keliaudavo jie ilgais tuneliais, kur anglį reikėdavo kapoti. Tėvelis eidavo, giedodavo ir džiaugdavosi: „O, kaip skamba!“ Tokioj šlykščioj vietoj jis sugebėdavo džiaugtis.

Džiaugsmo pilna visur, tereikia mokėti jį atrasti ir būsi laimingas. Tėvelis sakydavo: „Nekeik nieko ir nesiųsk blogos energijos. Tik gėris ir grožis tebūnie aplinkui.“ Visada prisiminkime tai ir nešiokimės širdyje.“

Akvilė KUPČINSKAITĖ/RINKOS AIKŠTĖ

Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.