Viliokų žiedeliai

Net neabejoju, kad gaudantys viliokais spiningautojai pastebėjo vieną dalyką, kuris atsirado ne taip jau ir seniai – ant vilioko nosies esančioje kilpelėje yra užkabintas žiedelis. Dar prieš porą metų žiedelius savo gaminiams kabindavo tik geriausios firmos, o dabar jokių išimčių – masalas gali kainuoti visiškai nebrangiai, nes pagamintas kokioje nors Kinijos manufaktūroje, tačiau šis vilioko priedas yra neatskiriama jo dalis. Kam jis reikalingas ir ar iš tiesų tas žiedelis turi tik teigiamą poveikį masalo žaidimui?

Išeitis buvo rasta Puikiai atsimenu tuos laikus, kai pasirodė pirmieji viliokai. Spiningautojai juos prie valo rišdavo įvairiausiais mazgais, kurie, suprantama, būdavo suveržiami taip, kad tvirtai laikytų masalą, ir taip pritvirtintais viliokais gaudydavo. Pirmieji tokio tipo viliokai, netgi nepriklausomai nuo gamintojo (brangūs firminiai arba pigesni lenkiški), ne visada normaliai dirbdavo – ypač mažesnieji greičiau patraukus virsdavo ant šono. To priežastis neretai būdavo netaisyklingas vilioko tvirtinimas – jei standesnį, storesnį valą pririšdavome tokiu būdu, jis paprasčiausiai neleisdavo masalui laisvai judėti. Kita vertus, netgi nevirsdami viliokai dažnai žaisdavo ne taip, kaip turėtų. Išeitį pirmiausia rado „Rapala“, kuri pasiūlė firminį mazgą – taip sumegztas valas turėjo kilpą, kuri laisvai slankiojo vilioko nosies metalinėje kilpelėje. Kad spiningautojai nepamirštų tokio rišimo būdo, „Rapala“ netgi dėdavo į savo masalų pakuotes instrukcijas, kuriose aiškiai parodyta mazgo rišimo eiga. Tačiau nuolat raišioti viliokus žvejams nepatiko, nes kartais tekdavo per šaltį sugrubusiomis rankomis pakeisti porą tuzinų masalų, be to, kiekvienam naujam rišimui reikėdavo keliolikos centimetrų valo, tad po keliolikos aktyvių žūklių jo ritėje gerokai sumažėdavo. Vėlgi išeitis buvo rasta – prie valo galo spiningautojai rišdavo karabiną ir jį paprasčiausiai prisegdavo prie vilioko kilpelės. Segtukas patogus dar ir tuo, kad jį galima prisegti prie metalinio pavadėlio suktuko, o pavadėlio karabiną – prie vilioko, tad, atrodo, viskas – šis klausimas išspręstas ir prie jo jau nereikės grįžti. Bet taip atrodė tik iš pradžių. Po kurio laiko spiningautojai rado ir segtukų minusų. Sunkūs pavadėlių karabinai išbalansuodavo mažus ir lengvus viliokus, siauri segtukai ribojo agresyvių ir didelių tokio tipo masalų darbą, taip pat turėjo neigiamos įtakos ir nedidukams modeliams. Todėl tekdavo labai preciziškai parinkti segtukus, o juos gaminančios firmos dėl karabinų tinkamumo viliokams galvos nesuko. Tikrai negaliu dabar pasakyti, kas pirmasis sumąstė į vilioko nosies kilpelę įverti paprastą žiedelį. Šiuo atveju viskas tapo daug geriau: masalas turėjo pakankamai laisvumo judėti į šonus (lyg ir savotiškas atitikmuo „Rapala“ kilpai), jį buvo galima laisvai prisegti prie karabino arba, jei tai yra labai nedidelis viliokas, tiesiog rišti prie valo. Prestižinės viliokus gaminančios firmos netgi balansuoja savo masalus atsižvelgdamos į papildomą detalę – žiedelį ant masalo nosies...

Žiedelis žiedeliui nelygu Štai šioje vietoje noriu pasakyti „stop“ ir pažvelgti į žiedelį kitu rakursu. Žiedelis, kad ir koks jis būtų, yra susuktas iš vielos ir turi du galus, nes kitu atveju jo neužmausi. Tie vielos galai, kai žiedelis viliokui dirbant slankioja kilpelėje, kartais remiasi į kilpelę. Smulkmena? Nevisiškai, nes žiedelis žiedeliui nelygus ir jei jis yra padarytas iš storokos vielos, tie nuolat besiremiantys į kilpelę žiedelio galai gali trukdyti viliokui normaliai dirbti – protarpiais masalo žaidimą išmuša iš ritmo. Todėl ši maža detalė turi visai nemažą reikšmę ir perkant viliokus į ją derėtų atkreipti dėmesį. Esu ne kartą nusipirkęs masalų, ant kurių būdavo užmauti prastos kokybės žiedeliai. Nekalbu apie tai, kad jie būdavo pernelyg masyvūs, paprasčiausiai pagaminti iš prastos kokybės vielos ir dėl to išsiskėtę. O juk kuo daugiau atvipęs žiedelio galas, tuo daugiau galimybių, kad jis kabinsis, stuksens per vilioko kilpelę ir masalas normaliai nedirbs. Dar blogiau būna, kai į kilpelę įmaunami labai stori žiedeliai ir jie sunkiai pro ją slankioja – tokių irgi galima rasti. Ypač dažnai kliūva žiedeliai, kurie būna įverti į viliokus, turinčius kilpelę ne ant nosies, o ant liežuvėlio, nes čia kilpelė paprastai būna dar mažesnė. Tikriausiai nenukrypsiu nuo temos pasakydamas, kad trišakiai irgi gali turėti pernelyg plačius, storus jungiamuosius žiedelius ir jie trukdys kabliukui laisvai judėti kilpelėje, kas gali būti masalo disbalanso priežastis. Kitąsyk spiningautojai patys sau padaro meškos paslaugą, nes mėgsta keisti, jų nuomone, netvirtus žiedelius tvirtesniais ir masyvesniais (ypač kabliukų jungiamuosius žiedelius) nelabai kreipdami dėmesio į tai, kad jų pakeistieji paprasčiausiai stringa vilioko kilpelėse. Beje, maunant žiedelius, jei tik jie pagaminti iš prastesnės nespyruokliuojančios vielos, neretai paliekami atsikišę jų galai. Retai, tačiau pasitaiko, kad masalo kilpelės dėl kokių nors priežasčių deformuojasi, susiploja ir tai trukdo laisvai judėti žiedeliams. Tas pats atsitinka, kai spiningautojas bando savo vilioką priversti judėti agresyviau ir masalo kilpelę, jei ji yra ant nosies, o ne ant liežuvėlio, replėmis paploja ir nulenkia žemyn. Galbūt nežinojote tokio triuko, kaip priversti vilioką judėti platesne amplitude? Iš tiesų, kai nosies kilpelė nulenkiama bent keliais milimetrais žemyn (tik atsargiai, nes pakrypus jai į šoną masalas gali pradėti virsti), viliokas ima žaisti jau visiškai kitaip.

Išgelbėti gali karabinai Vienas iš būdų, kaip išvengti žiedelio galų kabinimosi už kilpelės, yra taisyklingas valo pririšimas. Jei mes rišame giją tiesiog prie žiedelio, retai kreipiame dėmesį, kurioje žiedelio vietoje yra mazgas. O jis turėtų būti tarp žiedelio vielos galų – tokiu atveju pastarasis kilpelėje slankios tik lygiąja savo dalimi. Bet taip bus tada, kai rišime, o jei kabinsime prie segtuko, kas būtina, tarkime, naudojant metalinius pavadėlius? Dabar, atrodo, „vaistų“ lyg ir nėra... Bet grįžkime prie to laikotarpio, kai nebuvo žiedelių ir spiningautojai vilioką tiesiog prisegdavo karabinais. Anksčiau segtukų pasirinkimas buvo menkas, o šiuo metu gali gauti kokių nori ir kiek nori. Idealus viliokams visomis prasmėmis yra „Berkley“ „Cross-Lock“ (jis tvirtas, bet lengvas, plonas, užsisegamas taip, kad tikrai pats neatsisegs, turi apvalų linkį; žr. pavyzdį). Apskritai tokio tipo karabinai labai geri gaudant bet kokio tipo masalais, galbūt išimtis yra guminukai, kada galva- kablis prisegamas kartu su kabliuku arba dviem kabliukais – tada reikalingas simetriškai išgaubtas segtukas. Galbūt dėl žiedelių striginėjimo dabar matome kitą tendenciją – kai kurios firmos savo viliokams į nosies kilpelę veria ne žiedelius, o karabinus. Kaip pavyzdys gali būti masalai „Maria“, kurių dalis yra su žiedeliais, o dalis – su karabinais.

Romualdas ŽILINSKAS