Vilkų populiacijos reguliavimas: skaičiai problemos neišspręs

318 vilkų – tik viršutinė riba

Tai dar nėra galutinis sprendimas ir tikrai nereiškia, kad būtent tiek vilkų bus sumedžiota. 2025–2026 m. sezoną leista sumedžioti 307 vilkus, tačiau sumedžiota 275 – apie 89,6 proc. nustatyto limito. Kadangi nesumedžioti liko 32 vilkai, sezonas nebuvo nutrauktas anksčiau laiko. Vilkus Lietuvoje leidžiama medžioti nuo spalio 15 d. iki kovo 31 d., o, išnaudojus limitą, medžioklė stabdoma ankščiau.

Medžioklės rezultatai skirtingose savivaldybėse labai nevienodi. Daugiausia vilkų sumedžiota Kaišiadorių r. – 16, Ignalinos ir Vilkaviškio r. – po 13, Šakių ir Lazdijų r. – po 12, Trakų ir Varėnos r. – po 11. Kai kuriose savivaldybėse per sezoną sumedžiota vos po vieną ar du vilkus. Tai rodo, kad bendras šalies limitas neužtikrina, jog vilkų populiacija bus reguliuojama būtent ten, kur gyvuliams daroma daugiausia žalos. Atsakymas į pagrindinį klausimą priklausys ne nuo bendro skaičiaus, o nuo to, kaip limitas bus paskirstytas ir ar medžioklė bus susieta su konkrečiais išpuoliais.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) pirmininkas Virginijus Kantauskas įsitikinęs, kad probleminių vilkų, matyt, yra tik dalis. Tačiau visi suaugę vilkai, anot jo, moko savo jauniklius medžioti, todėl ir čia nereikėtų visko vertinti vienodai – vienur problemos didesnės, kitur mažesnės, situacijos skiriasi.

„Nemanau, kad Vilko apsaugos planas yra visiškai pasenęs, nors jame ir yra surašyti ankstesnių metų duomenys. Manau, kad toks Vilko apsaugos planas turi būti. Mokslininkai privalo nustatyti, kokia vilkų populiacija yra optimali, kiek šių žvėrių gali būti sumedžiojama ir kaip jų skaičius turėtų būti reguliuojamas. Dėl paties plano reikalingumo, mano nuomone, iš esmės neturėtų kilti jokių abejonių. Kitas klausimas – kaip jis įgyvendinamas ir kodėl vienais metais nustatytas vilkų sumedžiojimo limitas išnaudojamas, o kitais metais sumedžiojama mažiau“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo V. Kantauskas.

LMŽD pirmininkas pripažino, kad Vilko apsaugos planas turėtų būti nuolat peržiūrimas ir, atsižvelgiant į situaciją, koreguojamas. Toks populiacijos valdymas visada buvo reikalingas ir, jo nuomone, turi išlikti. Net neturėtų būti diskutuojama, ar vilkų populiaciją apskritai reikia valdyti. Kalbėti reikėtų apie tai, kokio dydžio ši populiacija turi būti ir kiek vilkų galima sumedžioti.

„Taip pat būtina įvertinti, kiek dėl vilkų patiriama žalos ir kiek pinigų tenka išmokėti ūkininkams. Jeigu vilkai padaro žalą, ją reikia atlyginti, o tam skiriami dideli pinigai. Juk kompensuojama ne už vieną papjautą gyvulį – jų gali būti keturi, penki ar dar daugiau. Bendra išmokamų kompensacijų suma gali siekti ir apie 400 tūkst. Eur. Be to, ūkininko patirti nuostoliai kartais būna dar didesni, nes vilkai ne tik papjauna gyvulius, bet ir juos sužaloja, išbaido bandą, sukelia kitų problemų“, – teigė V. Kantauskas.

Jo nuomone, tenka pripažinti, kad vilkų daroma žala ūkiniams gyvūnams yra per didelė. Viena iš priežasčių, kodėl praėjusiais metais medžiotojai neišnaudojo nustatyto vilkų sumedžiojimo limito, – nepalankiai susiklosčiusios oro sąlygos: iškrito daug sniego, buvo sunku privažiuoti, todėl į kai kurias vietas medžiotojai paprasčiausiai negalėjo nuvykti medžioti. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių nustatytas limitas liko neišnaudotas. Juk medžioklės rezultatai labai priklauso ir nuo žiemos, ir nuo kitų oro sąlygų.

Limitas pagrįstas naujais tyrimais

318 vilkų limitas apskaičiuotas remiantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų projektu „Vilkų tyrimai 2026 m.“. Tyrimui vadovavo VDU Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) Medžioklėtyros laboratorijos mokslininkė dr. Renata Špinkytė, o grupėje dirbo prof. Darius Danusevičius, prof. Gediminas Brazaitis, dr. Rūta Kembrytė-Ilčiukienė ir kiti specialistai.

R. Špinkytė, kalbėdama apie probleminius vilkus, ŪP teigė: „Gyvulius pjaunančio vilko medžioklei leidimas turėtų būti išduodamas tada, kai iškyla konkreti problema, ir būtent gyvulio papjovimo vietoje, nes šios medžioklės tikslas – sumedžioti konkretų individą, kuris pjauna gyvulius. Šiuo metu išduodamų leidimų tvarka to neužtikrina. Gyvulių pjovimo laikotarpiu turėtų būti medžiojami probleminiai vilkai, o prasidėjus vilkų medžioklės sezonui – vilkų populiacija mažinama bendrai. Medžioklės sezono metu nustatytas limitas mažina bendrą vilkų skaičių, bet nebūtinai tarp sumedžiotų vilkų pasitaiko probleminiai vilkai. Tai, kad didinsime ar mažinsime bendrą vilkų sumedžiojimo limitą, problemos savaime neišspręs.“

Todėl šiuos dalykus, R. Špinkytės teigimu, reikėtų aiškiai atskirti. Probleminiai vilkai turėtų būti medžiojami tuo metu, kai jie daro žalą, ir būtent toje vietoje, kur ji padaryta. Ne apskritai tame rajone ar kažkurioje apylinkėje, bet konkrečioje pievoje ar ganykloje, kur vilkas papjovė ūkininko gyvulį.

„Kalbant apie vilkų šeimas, jų skaičių Lietuvoje ir galimą pavojų, natūraliai kyla klausimas, ar didesnis šeimų skaičius savaime reiškia ir didesnę grėsmę. Pirmiausia reikia prisiminti, kad Vilko apsaugos planas buvo patvirtintas 2014 m., kai dar neturėjome išsamių tyrimų ir patikimų duomenų. Nežinojome nei to, kiek Lietuvoje iš tikrųjų yra vilkų, nei kokia yra jų populiacijos būklė. Todėl gana atsargiai buvo nustatyta, kad Lietuvai optimalus skaičius galėtų būti 32–62 vilkų šeimos. Dabar, remdamiesi anuomet turėtomis ribotomis žiniomis, mes labai garsiai kalbame apie tuos skaičius ir bandome dabartinį vilkų šeimų skaičių priartinti prie anuomet į Vilko apsaugos planą įrašytų ribų. Tačiau šiandien jau turime gerokai daugiau duomenų ir tyrimų apie vilkus“, – sakė VDU ŽŪA mokslininkė.

Pasak jos, kasmet patvirtinama daugiau kaip 80 vilkų šeimų. Tai yra jau įrodytos šeimos, o realus jų skaičius, galima teigti, yra dar didesnis. Ir kartu aišku, kad tokia populiacija Lietuvoje telpa.

„Tada galima kelti klausimą: jeigu vilkų šeimų turime daugiau, negu numatyta Vilko apsaugos plane, gal Lietuvoje vilkų skaičių reikėtų sumažinti du ar net tris kartus? – retoriškai klausė ŪP pašnekovė. – Nemanau. Šiandien matome, jog anuomet ekspertiškai nustatytas skaičius neatitinka realios situacijos ir jau sukauptų žinių – kiek vilkų Lietuvos gamtinėmis sąlygomis iš tikrųjų gali gyventi. Todėl Vilko apsaugos planą reikėtų svarstyti iš naujo: įvertinti, kokius duomenis jau turime ir kokių dar trūksta. Paskutinės sumedžiotų vilkų tyrimų ataskaitos rekomendacijose nurodoma, kokių tyrimų dar reikėtų, kad būtų galima inicijuoti Vilko apsaugos plano persvarstymą. Vilkų šeimų realiai turime daugiau, tačiau vien šis skaičius dar neatsako į klausimą, kokio dydžio populiacija Lietuvai būtų optimali.“

O kaip yra iš tikrųjų su vilkų daroma žala? „Jeigu pasižiūrėtume į Biomon.lt sistemos duomenis, pamatytume, kad per pastarąjį sezoną žala sumažėjo beveik dvigubai, – aiškino R. Špinkytė. – Tai labai įdomus klausimas – kas atsitiko? Labai nustebau, kai išanalizavus visų metų duomenis ir palyginus juos su praėjusiu bei ankstesniais sezonais, buvo apskaičiuota, kad per penkerius metus vilkų daroma žala sumažėjo maždaug tris kartus. Gal mes turime taip lauktą rezultatą – minimalią vilkų daromą žalą? Taip tiesiai teigti negalėčiau, tačiau tikrai labai įdomu, kodėl žalos sumažėjo. Gal žmonės jos neberegistruoja? Gal kažkas pasikeitė pačiose probleminėse vietose, o gal gyvulių augintojai geriau apsisaugo? Mano turimi duomenys į šiuos klausimus atsakyti negali – jie tik parodo galutinį rezultatą, bet ne priežastį.“

Mokslininkės manymu, tuomet atsiranda ir priešingas argumentas: jeigu vilkai žalos nebedaro arba jos padaro gerokai mažiau, kodėl jų populiaciją reikėtų sumažinti kelis kartus? Žinoma, tai šiek tiek hiperbolizuotas, labiau teorinis klausimas. „Kai matome didelę žalą, sakome: taip, probleminius vilkus reikia medžioti. Kai įvyksta gyvulių užpuolimas, taip pat turime reaguoti ir medžioti žalą darančius vilkus. Tačiau dabar tokio išpuolių masto, koks buvo anksčiau, nematome. Galbūt žalos mažėjimui įtakos turėjo ir skiriama parama. AM teikia paramą apsaugos nuo vilkų priemonėms, todėl būtų įdomu išsiaiškinti, ar ji iš tikrųjų suveikė. Gal žmonės gavo galimybę įsirengti tinkamas apsaugos priemones ir būtent dėl to šiandien turime tokį gerą rezultatą. Vis dėlto per metus užregistruota 120 vilkų užpuolimų atvejų, todėl problema nėra visiškai išnykusi“, – teigė R. Špinkytė.

Vilkai irgi turi migracijos kelius

Galų gale galima kelti ir migracijos klausimą. Gal dalis vilkų išėjo į Latviją ar Lenkiją? Kaip ir kur jie migruoja? „Turimi duomenys rodo, kad į Lietuvos teritoriją atkeliaujančių vilkų tikrai yra, – aiškino redakcijos pašnekovė. – Pačioje Lietuvoje taip pat matome, kad giminingi vilkai aptinkami ir viename, ir kitame šalies krašte. Todėl galime sakyti, kad Lietuvoje nėra didelių gamtinių ar žmogaus sukurtų barjerų, kurie visiškai sustabdytų vilkų migraciją. Vis dėlto tvora palei Baltarusijos sieną, kuri dabar tęsiasi ir Latvijoje bei Estijoje, padarė nemažą įtaką. Kai pradėjome tyrimus ir šios tvoros dar nebuvo, fiksavome labai intensyvią vilkų migraciją į Lietuvos teritoriją per šiaurės rytinį kraštą. Šiandien šio srauto beveik nebeturime. Tačiau vilkai surado kitų kelių: atsirado iš Lenkijos atkeliaujančių vilkų srautas, nes vilkų populiacija Lenkijoje didėja. Šiek tiek vilkų į Lietuvą patenka ir iš Latvijos per šiaurės vakarinį šalies kraštą.“

Kiek vilkų iš Lietuvos iškeliauja į kaimynines valstybes, šiandien tiksliai pasakyti niekas negali. Tačiau šiuo metu VDU ŽŪA kartu su Latvijos mokslininkais vykdo projektą, atlieka bendrus vilkų genetinius tyrimus su latviais ir estais. Kai bus šių tyrimų rezultatai, paaiškės, kiek vilkų migruoja įvairiomis kryptimis ir kiek bendrų vilkų yra su kaimyninėmis valstybėmis. R. Špinkytė sakė, jog tikėtina, kad maždaug po metų jau bus galima išsamiau atsakyti ir į šį klausimą.

Ar sumažėjo atkeliaujančių vilkų? „Mes vertiname ne tik jų skaičių, bet ir migracijos srautus. Kai 2018–2019 m. sezoną pradėjome šiuos tyrimus, pirmuosius dvejus metus šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje aptikdavome daug iš kitur atėjusių vilkų. Tai rodė genų formos, nebūdingos nuolat Lietuvoje gyvenančių vilkų populiacijai. O kai pasienyje atsirado tvora, pradėjome stebėti Lietuvos viduje vykstantį procesą, kurį moksliškai vadiname panmiksija. Paprasčiau tariant, šalies viduje judėjo ir tarpusavyje maišėsi tie patys mūsų vietiniai vilkai. Tuomet buvo įdomu, kas nutiks vėlesniais metais. Jau kitais metais nustatėme, kad vilkai surado naujus migracijos kelius iš pietų ir pietryčių. Tai reiškia, kad į Lietuvą pradėjo migruoti vilkai iš Lenkijos“, – tyrimų rezultatus aiškino ŪP pašnekovė.

Dar kitais tyrimų metais pastebėta, kad vilkų į Lietuvą patenka ir iš Latvijos – per šiaurės vakarinį mūsų šalies kraštą. Tad vieną anksčiau buvusį migracijos srautą pakeitė du nauji srautai. Šie tyrimai atliekami jau aštuonerius metus ir stebima, kaip padėtis keičiasi. Per šį laikotarpį išryškėjo, kaip vilkai nuolat ieško naujų kelių: kai vieni keliai uždaromi, jie pasirenka kitas teritorijas ir vis tiek keliauja toliau.

Gal vilkai į Lietuvą patenka ir iš Kaliningrado srities? „Apie tai žinau iš medžiotojų, taip pat ir ūkininkų pasakojimų. Jie teigia matantys iš Kaliningrado srities į Suvalkiją ateinančius ar net per Nemuną plaukiančius vilkus. Tačiau genetiniai tyrimai negali taip tiksliai parodyti, ar konkretus gyvūnas atkeliavo iš Kaliningrado srities, ar iš Lenkijos. Mes tik matome, kad iš pietų pusės į Lietuvą ateina vilkų, turinčių mūsų šalyje gyvenančiai vilkų populiacijai nebūdingų genetinių požymių“, – kalbėjo mokslininkė.

Svarbu – prevencija

Skuodo r. Ylakių sen. ūkininkas, avių augintojas Gintautas Odinas siūlo vilkus ne šaudyti, o paieškoti kitų priemonių, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus.

„Labai svarbūs yra elektriniai tinklai, – ŪP teigė G. Odinas. – Tačiau neužtenka vien juos pastatyti – būtina prijungti energijos šaltinį ir užtikrinti, kad visa sistema veiktų nepriekaištingai, nebūtų jokių srovės nutekėjimų. Pastaraisiais metais pas mus vilkai žalos nepadarė. Vieną kartą vilkas buvo pasirodęs, pavaikščiojo keliu, apsuko ratą ir nuėjo. Į aptvarą jis nepateko. Keliolika mano avių vilkai buvo papjovę labai seniai, gal prieš penkiolika metų. Tuo metu ir apie žalos atlyginimą dar net nebuvo jokios kalbos. Nebuvo tokių stebėjimo bei apsaugos priemonių, kokių turime dabar.“

Avių augintojas dar kartą akcentavo, kad labai svarbu tinkamai prižiūrėti elektrinį aptvarą. Jeigu kuris nors stulpelis nulūžęs, nuvirtęs ant žemės, viela nutrūkusi arba sistema kitaip pažeista, toks aptvaras gyvulių neapsaugos. O jeigu prijungta elektros srovė, stulpeliai tvarkingi, o visas aptvaras veikia taip, kaip turi veikti, vilkas paprastai į vidų neina ir gyvulių nepuola.

„Aš pats esu medžiotojas, todėl galiu pasakyti, kad sumedžioti vilką nėra taip paprasta, kaip kam nors gali atrodyti. Tam reikia ir medžiotojų pasirengimo, ir tinkamų oro sąlygų, ir sėkmės. Vilkas yra labai atsargus, protingas ir sunkiai sumedžiojamas žvėris, todėl vien tik nustatytas didesnis limitas dar nereiškia, kad jis būtinai bus išnaudotas“, – aiškino G. Odinas.

Pasak jo, pagrindinė problema yra probleminiai vilkai. Kartą paragavę lengvo grobio, jie dažnai sugrįžta ir toliau puola naminius gyvulius. Miškuose vilkams pakanka stirnų ir kitų laukinių žvėrių, tačiau laukinis grobis pats nesimėto – jį reikia persekioti ir sumedžioti. O aptvare laikomos avys ar kiti ūkiniai gyvūnai vilkui tampa gerokai lengviau pasiekiamu grobiu.

„Didžiausia problema prasideda tada, kai vilkai įpranta laikytis prie ūkių ir pradeda rengti gyvulių skerdynes. Tokiais atvejais su konkrečiais žalą darančiais vilkais iš tiesų reikia rimtai dirbti ir spręsti problemą. Tačiau jeigu mūsų apylinkėse gyvenantys vilkai ūkininkams jokios žalos nedaro, nėra pagrindo jų vien dėl buvimo persekioti. Tokie vilkai medžioja stirnas ir kitus laukinius žvėris. Praėjusią žiemą, pavyzdžiui, vilkai laikydavosi tose vietose, kur medžiotojai šeria stirnas ir kur anksčiau mes medžiodavome. Vilkai ten medžiodavo laukinius žvėris, patys pasirūpindavo maistu. Jeigu vilkai geba prasimaitinti natūralioje aplinkoje ir nepuola ūkiuose laikomų gyvulių, didelės problemos nėra. Tačiau jeigu jie įpranta lankytis prie gyvulių aptvarų, tuomet visi aplinkui laikomi gyvuliai atsiduria pavojuje. Tokiais atvejais reikėtų užsiimti būtent konkrečiais žalą darančiais vilkais ar jų šeimomis, o ne vienodai vertinti visą vilkų populiaciją“, – įsitikinęs ūkininkas ir medžiotojas G. Odinas.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) skelbia, kad pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano priemonę „Apsaugos priemonės nuo didžiųjų plėšrūnų daromos žalos“ gali būti kompensuojama iki 90 proc. tinkamų finansuoti išlaidų. O Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) duomenimis, parama skiriama elektriniams ir tinkliniams aptvarams bei jų dalims įsigyti ir įrengti. Taip pat gali būti remiamas aviganių įsigijimas.

Tačiau vien galimybė gauti paramą neužtikrina apsaugos. Ūkininkų manymu, priemonės turi būti prieinamos ir smulkiesiems ūkiams, o jų veiksmingumas vertinamas pagal konkrečias sąlygas: bandos dydį, kraštovaizdį, aptvaro konstrukciją ir ūkininkavimo būdą.

VDU mokslininkai taip pat pabrėžia, kad tinkama prevencija gali sumažinti konfliktų skaičių ir kartu padėti išsaugoti daugiau vilkų. Mažesnė žala mažintų spaudimą taikyti plataus masto populiacijos reguliavimą.

Vilkų medžioklė nėra populiari

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto (AAK) narys Audrius Radvilavičius ŪP sakė, kad tiek avys, tiek vilkai miške yra gamtos dalis. Vilkai gyvena natūralioje aplinkoje, jiems reikia maisto. Jeigu nereguliuosime jų populiacijos, poveikis ūkininkams bus dar didesnis.

„Sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar vilkų sumedžiojimo limito padidinimas išspręs problemą. Šį klausimą reikėtų vertinti keliais aspektais. Pirmiausia, vilkų medžioklė nėra ta sritis, kurioje medžiotojai labai aktyviai stengtųsi įgyvendinti nustatytą limitą. Vilkų populiacija atsikuria, tačiau pati vilkų medžioklė nėra populiari. Galbūt tai taip pat turi įtakos tam, kad limito nepavyksta pasiekti. Ateina metas, kai jaunikliai mokosi medžioti ir ieško grobio. Tuo laikotarpiu, lavindami medžioklės įgūdžius, jie gali padaryti daugiausia žalos. Pasitaiko ir probleminių vilkų, kurie jau yra paragavę lengvai pasiekiamo grobio ir ima jo ieškoti netoli žmonių“, – pasakojo A. Radvilavičius.

AAK narys prisiminė, kaip prieš keletą metų Jonavos r. buvo toks atvejis – vilkai puolė sodybose pririštus šunis. Anot jo, tokius probleminius vilkus galima atsakingai sumedžioti, laikantis Lietuvoje galiojančių medžioklės taisyklių ir nustatytų limitų.

„Manau, kad šiemet siūlomas limito padidinimas yra teisingas, nes problema niekur nedings. Tačiau kaip paskatinti, kad vilkų medžioklė taptų populiaresnė, – sunkus klausimas. Ši žiema buvo palanki vilkų medžioklei: vienas iš būdų yra vadinamoji vėliavėlių medžioklė. Vėliavėlėmis apjuosiama vieta, kurioje gali būti vilkų, bet turi būti sniego. Aš, kaip medžiotojas, galiu pasakyti, kad vilkų medžioklė reikalauja ir patirties. Seną vilką sumedžioti nėra tas pats, kaip jauną, todėl medžioklės būdai taip pat svarbūs“, – tikino A. Radvilavičius.

Redakcijos pašnekovo manymu, limito padidinimas neišspręs probleminių vilkų klausimo, tačiau padės palaikyti tam tikrą tvarką ir sudarys galimybę juos atsakingai paimti iš populiacijos. „Tai mano nuomonė – sakau taip, kaip matau realią padėtį. Ar šis padidinimas duos rezultatų, parodys laikas“, – redakcijai teigė AAK narys.

„Turime mokytis su vilku sugyventi“

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. spalio 2 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.