Violetinis įgulos gyvenimas

Kaip kilo noras įsigyti užmiestyje prie Merkio, Buikų kaime, netoli Jašiūnų mieste­lio, sodybą ir ją paversti „Levandų uostu“?

Jau tokią tolimą 2003-iųjų gegužę, kai sumanėme pasivažinėti po mums visai nepažįstamą Šalčininkų rajoną, čia nebu­vo jokios sodybos, tik du gerokai sukrypę sandėliai, kurių link iš pagrindinio kelio vedė vingiuotas smėlio keliukas. Į jį tąkart ryžtingai automobilio vairą ir pasuko mano vyras Danas, nors labai tam prieštaravau.

Paskui atėjo diena „Nusipirkom kaž­ką“. Prasidėjo laikas, kurį teko dalyti tarp išpuoselėto būsto Vilniuje ir „nesuprasi ko“ Buikų kaime. Laikas, kuris tęsėsi ne vienus metus. Iki dienos X, kai nutarėme par­duoti namą sostinėje ir išmesti gyvenimo inkarus ant Merkio upės kranto, gražiame Dzūkijos kaime. Šiemet trylika metų, kaip čia gyvename ir puoselėjame „Levan­dų uostu“, kuriame pirmąsias dvimetes levandas pasodinome prieš devynerius metus. Tuomet Lietuvoje jas augino vos keli ūkininkai, tad pabandėme ir mes.

Ar iš Provanso atkeliavusios levandos gali draugiškai sugyventi su vietiniais vaistiniais augalais? Atrodo, puikiai auga dzūkiškoje žemėje...

Žinoma, kad gali. Augalų draugystė, kaip liudija istoriniai šaltiniai, jau tęsiasi daugiau kaip 300 metų! Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje yra dokumentas, kuriame surašyta, kad XVI a. viduryje karališkame darže augo mairūnai, bazilikai, šalavijai, rūtos, žibuoklės, lelijos, rožės, vilkdalgiai, rozmarinai, levandos ir kiti augalai. Beje, dauguma paminėtųjų klesti ir mano žemėje šalia levandų.

Levandos – augalas, kuris mėgsta lengvą žemę, saulėtą vietą. Sunki, molinga dirva, kur užsistovi vanduo, visiškai joms netinka – pradeda pūti. Keista, bet ir derlinga žemė nėra tas gėris, kurio joms reikia. Tokioje dirvoje suklestėjęs krūmas turi mažiau žiedų.

Šiemet šalia kitų naujovių Levandų uoste“ atsiras ir Močiutės darželis, koks būdavo prie senųjų kaimo trobų: su tra­diciniais Lietuvos darželių augalais, ap­juostas akmenukais, aptvertas tvorele ir su suoliuku.

Kokias levandų rūšis ir veisles augina­te? Kiek krūmelių pasodinote kuriamoje plantacijoje?

Auginu tikrąją levandą (Lavandula an­gustifolia) ir jos 15 veislių, iš viso apie 3 000 krūmelių. Mūsų vizija – ne levandų vagų ilgis ir laukų dydis, o noras pritraukti kuo daugiau žmonių į šį nuostabų Pietryčių Lietuvos kampelį, kur yra garsioji Paulavos Respublika, Jašiūnų dvaro rūmai, žavingas medinis Vilkiškių dvariukas, pilkapynai, Die­veniškių kilpa. Ir švarus bei gaivus Merkys.

Tikriausiai ir patys išsiauginate jų sodinukų? Gal jų gali įsigyti ir „Levandų uosto“ lankytojai, svečiai?

Tiek pačios levandos pasisėja, tiek jas dauginu sėklytėmis. Iš rudens paberiu tiesiai į dirvą, taip pat stratifikuoju. Žiemą, vasario pabaigoje, išvirinu smėlį (kad ne­liktų jokio užkrato), atšaldau ir į jį suberiu sėklytes. Laikau šiek tiek daugiau negu mėnesį šaldytuve, 4–5 °C temperatūro­je, kartkartėmis smėlį sudrėkinu. Paskui pasėju į lovelius šviesioje vietoje. Et, koks nuostabus pirmojo daigelio laukimas!

Kai daigeliai išaugina 3 arba 4 tikruosius lapelius, pikuoju, po kurio laiko dar kartą pikuoju, jau į vazonėlius. Į dirvą sodinu gegužės pabaigoje, birželio pradžioje. Labai svarbu pirmąsias dešimt dienų augaliukus gausiai laistyti, kad šie prigytų.

Balandžio viduryje skelbiame jų rezer­vaciją, o gegužės pabaigoje išleidžiame į naujus namus. Jų galima įsigyti ir pačiame „Levandų uoste“.

Kokia levandų priežiūra? Laistote, tręšiate... Ar nepuola kenkėjai?

Kaip minėjau, iš pradžių reikia laistyti. Buvome įsirengę abiejuose laukuose lais­tymo sistemas, dabar jas išardėme, nes ne­beaktualu – viename lauke levandoms jau 10 metų, kitame – 7, o pavienius krūmus, jei reikia, palaistome. Daugiausia darbo ravėti. Tai darome kelis kartus per metus. Trąšų nenaudojame.

Gal galite pristatyti levandų įvairovę? Kuo jos skiriasi: aromato intensyvumu, žiedų spalva? Ar visi augalai ištvermingi žiemą?

Levandų žiemai nedengiame, būna, kad kažkiek nunyksta, bet per tiek metų jau prisitaikė prie mūsų klimato. Minėjau, kad turime du laukus. Viename, kurį vadiname Turistų, auginame tik vieną tikrosios levandos veislę ‘Hidcote Blue’. Žiedynai labai gra­žios tamsiai violetinės spalvos, traukiantys atvykėlių akis. Čia labai mėgsta fotografuotis „Levandų uosto“ svečiai. Iš šios veislės rišame puokšteles, naudojame įvairioms dekoracijoms, kuriame knygų skirtukus ir kitokias grožybes. Taip pat naudojame maistui – levandų sirupui, arbatai ir kt.

Kitame lauke dominuoja tikrosios le­vandos veislė ‘Hidcote Compact’, labai mėgstama bičių (turime savo bityną), aliejinga. Iš jos gaminame ypač kvapnius hidrolatus, taip pat džioviname puokšteles, kurias vėliau nukuliame ir žiedynus panau­dojame įvairiems spalvingiems, kvapniems rankdarbiams. Įspūdingai atrodo aukšti veislių ‘Imperial Gem’ ir ‘Folgate’ žiedy­nai, iš kurių kartu su mokomųjų seminarų dalyviais kuriame rankdarbius.

Lankytojus baltu žiedynu ir ypač stipriu kvapu žavi ‘Edelweis’, o ‘Vera’ akį traukia dangiškais žiedeliais ir visą laiką žaliuojančiais lapeliais, net ir žiemą jos la­peliukai bando atrodyti žali. ‘Artic Snow’ – baltažiedis dar tik vienintelis krūmelis, jei ši veislė patiks, kitais metais dauginsiu.

Kiek laiko trunka levandų žydėjimas ir nepaprastas žavėjimasis šiais puošniais aromatiniais augalais?

Įvairiai, nelygu, koks pavasaris. Maždaug nuo birželio pabaigos iki rugsėjo. Bet jeigu užeina dideli karščiai, tuomet viskas nu­žydi daug greičiau. Didžiąją levandų dalį pjaunu liepą, per patį grožį – antraip liksiu be puokščių, hidrolatų ir visokio kitokio gėrio, reikalingo mūsų kvepiančiai kūrybai, kuriai atsidedame žiemą. Lankytojams palieku dalį žydinčių levandų iki rugsėjo, kad galėtų pasimėgauti kerinčia šių augalų spalva ir kvapu.

Ką dar, be levandų, auginate „Le­vandų uoste“?

Auginame įvairių spalvų – baltų, mėly­nų, tamsiai raudonų – rugiagėlių, medetkų, Maroko mėtų, pipirmėčių, juozažolių, šala­vijų. Šalia uosto plyti vingiorykščių laukai. Iš šio nuostabaus augalo, taip pat iš beržų pumpurų (anksti pavasarį), iš vandeninės mėtos, gauromečio, rugiagėlių, alyvų ir jazminų žiedų gaminame hidrolatus.

Kas Jums padeda prižiūrėti ūkį?

„Levandų uosto“ komanda – kapitonas, aš ir junga. Mano vyras Danas, aš ir duktė Viktorija žaidžiame violetinį gyvenimą.

Tikriausiai užsiimate ir edukacine veikla? Užsiminėte, kad rengiate alche­minius gamtos seminarus, degustacijas.

Prasidėjus sezonui, tai yra nuo birželio antrosios pusės iki rugsėjo, o kartais ir iki spalio pabaigos, vyksta labai intensyvus „Levandų uosto“ gyvenimas. Priimame turistus, vedame ekskursijas, vyksta įvairūs seminarai, degustacijos.

Draugaujame su profesionaliais teatrais (esame įrengę specialų amfiteatrą). Jie vasaros popietėmis atvyksta ir vaidinti spektaklių, taip pat savo kūrybą lankytojams dovanoja įvairūs kolektyvai. Įrengėme Le­vandų muziejų, Kukučio ir Česlovo Milošo pavėsines, Arbatinę. „Levandų uostas“ yra ne tik kvapniųjų augalų oazė, bet ir mažytis kultūros židinukas. Pasaulinės paukščių dienos proga sukūrėme Taikos gaublį, į kurį atskrido iš visų žemynų levandų spalvos paukščiai su tos šalies vėliavėle, kad visiems paliudytų, kokia nuostabi mūsų planeta, kurią kiekvienas turime saugoti.

Šaltuoju metų laiku edukacines programas rengiame Vilniuje, savo biure Ge­dimino prospekte.

Ką gaminate iš levandų žiedų? Kokių lauktuvių galima įsigyti Jūsų firminėje krautuvėlėje?

Esame įkūrę sertifikuotas Kosmetinių gaminių dirbtuves pagal ES standartą. Distiliavimo patalpoje variniuose alembi­kuose distiliuojame levandas, kitus augalus. Mūsų levandų, rugiagėlių ir kitų augalų distiliatai, taip pat tradicinės aliejinės levandų, kadagių spygliukų ištraukos yra notifikuotos. Visa tai, taip pat mūsų bityno medaus, daug mielų mūsų pačių sukurtų rankdarbių galima įsigyti tiek krautuvėlėje „Levandų uoste“, tiek ir per socialinius tinklus.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Aurelijos Arlauskienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.