Nagrinėtoje byloje buvo sprendžiama dėl žalos atlyginimo, kai valstybinės miško paskirties žemėje augęs medis nuvirto ant šalia gatvės stovėjusio automobilio. Ieškovė teigė, kad urėdija nesirūpino šio medžio būkle, tačiau teismai konstatavo, jog nebuvo jokios išankstinės informacijos ar vizualių požymių, kad medis keltų pavojų, todėl ieškinys buvo atmestas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patikslino, kad tokiais atvejais taikytina ne viešosios atsakomybės (atsakomybės be kaltės) taisyklė, o bendroji deliktinė civilinė atsakomybė – kai būtina įrodyti neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę. Kai viešasis subjektas veikia kaip turto savininkas ar valdytojas, jis laikomas ne valdžios institucija, o civilinių santykių dalyviu. Tuo tarpu medžių priežiūra – viešojo turto valdymo ir priežiūros pareiga ir įmonė atsako tik tuomet, jei medį privalėjo pašalinti arba žinojo (turėjo žinoti), kad jis gali būti pavojingas. Nagrinėtu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.
Šis sprendimas aiškiai apibrėžia, kokiais atvejais valstybė ar jos įmonės gali būti laikomos atsakingomis už natūralių objektų – medžių – padarytą žalą. Taigi, kasacinis teismas nubrėžė ribą tarp teisėtų lūkesčių dėl žalos atlyginimo ir objektyvios pareigos užtikrinti saugumą – jei apie pavojų objektyviai negalėjo ir neturėjo būti žinoma ir medis buvo sveikas, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
2025 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-469/2025. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija