Žaisdama biliardą Lina tapo ūkininko žmona

Mindaugas Balčiauskis ūkininkauja Juškaičių kaime, Gardamo sen., Šilutės r. „Mes laikome karves žindenes, mišrūnus buliukus, yra ir pieninių, ir mėsinių galvijų, - „ŪP“ pasakojo M. Balčiauskis. – Atsiveda mūsų karvės veršiukų, juos auginame ir dar po vieną toms žindenėms iš kitur nuperkame. Taip ir gyvename, darbininkų nesamdome, dirbame visa šeima.“ O tų dirbančiųjų – tik du: ūkio šeimininkas Mindaugas ir jo žmona, Žemaičių krašto etnokultūros centro renginių organizatorė Lina. O dvylikametė dukra Ineta jau ir traktorių sugeba vairuoti... Sūnui Linui – devyneri, kas žino, gal ir jis užaugęs taps ūkininku.

Karvių bandos atsisakė Šiuo metu M. Balčiauskio ūkyje – 45 raguočiai ir vienintelis ark­lys. „Jis yra tėvo palikimas. Nuo vaikystės prisirišę prie to arklio, ir vaikai dabar jį myli, – pasakojo Mindaugas. – Vasarą pasikinkome vežimą, susikrauname į jį kuolus, vielą ir važiuojame į ganyklą elektrinį piemenį tverti. Vaikai „vairuoja“ arklį, o aš einu iš paskos – sukalu kuolus ir iškart vielą ištiesiu. Tai padarome vienu važiavimu – tyliai, ramiai, pasiklausydami paukštelių čiulbėjimo. Užtenka ir taip to triukšmo, skleidžiamo traktorių, per vasarą, šienapjūtę.“ Ūkyje šiuo metu nėra nė vienos melžiamos karvės, kurios pieną pieninei parduotų. Mindaugas sakė anksčiau turėjęs nemažą melžiamų karvių bandą, bet, kai pradėjo kristi pieno supirkimo kainos, teko jos atsisakyti. Mindaugas įsidarbino miško darbininku Šiaudėnų girininkijoje, Lina – Šilutėje viename banke.

Su supirkėjais – kaip turguje Įsikalbėjus apie galvijų supirkimo kainas – gal mėsai juos pelningiau parduoti nei pastaruoju metu visiškai nuvertėjusį pieną, – Mindaugas prisiminė, jog dar visai neseniai už jautienos gyvojo svorio kilogramą buvo galima gauti apie šešis litus, o dabar jau tik nuo 1,1 iki 1,3 euro. „Bet jeigu ūkininkas turi daugiau gyvulių, su supirkėjais galima derėtis, – pasakojo Mindaugas. – Galima ieškoti ir surasti kompromisą. Pavyzdžiui, pakelti kainą dešimt centų. Juk yra skirtumas, kai supirkėjas atvažiuoja į vieną vietą ir pasiima dvidešimt galvijų ir kai jis juos superka skirtingose vietose. Dešimt centų gal ir nedaug, bet iš viso maždaug porą šimtų eurų galima išspausti, o tai šiandien irgi yra nemaži pinigai. Kiti žmonės atlyginimų, pensijų tiek tegauna.“

Pinigai mėgsta būti skaičiuojami Ūkį stambinti Mindaugas pradėjo po tėvo mirties, persirašęs ūkį savo vardu. Norėjo dalyvauti jaunojo ūkininko įsikūrimo paramos priemonėje, bet tada nebuvo finansinio rėmimo. Dabar jis dalyvauja ūkininko ūkio valdų modernizavimo programoje, kurioje reikia prisidėti 30 proc. savų lėšų. Paramos suma (be PVM) yra 50 tūkst. eurų. Už šias lėšas jau nusipirko traktorių „Valtra“, krautuvą su visais priedais, ritinių plėvelės vyniotuvą ir kitokių padargų. Ši paramos programa vykdoma trimis etapais, iki 2017 metų pabaigos. Dabar viską reikia pirkti už savas lėšas, tad jeigu jų trūksta, Mindaugas eina į bankus, skolinasi, o grąžins tada, kai gaus ES paramos lėšas. Papildomai jokio kito turto bankams įkeisti nereikia, įkeičiama ta pati tuo metu perkama nauja technika. Ir metinės palūkanos nėra didelės – apie 5 proc. O pinigus, pasak Mindaugo, auginantieji mėsinius galvijus turi kaip reikiant susiskaičiuoti, nebūna kaip pienininkystės ūkyje, kur pinigai mokami kiekvieną mėnesį. Už parduotus galvijus pinigai mokami tik kartą per metus. „Auginti galvijus gal ir lengviau nei melžti karves, – sakė Mindaugas, – bet priežiūros jiems irgi nemažai reikia. Galvijų nesėkliname, bandoje laikome jautį, tiesiog nežinome tikslių kergimo datų, todėl žiūrime ir laukiame – rodos, ta karvutė jau šiandien veršiuosis, bet kartais tenka laukti dar visą savaitę. Todėl tenka vargti abiem su žmona, naktį keliamės ir einame į tvartą pažiūrėti. Juk negalima gyvulio palikti likimo valiai.“ Su Mindaugu juokavome, kad vasarą gyvuliai nereikalauja tokios didelės priežiūros, jų net šerti nereikia, jie saugiai ganosi elektrinio piemens aptvare, todėl ūkininko šeima tikrai galėtų savaitei išskristi pailsėti į šiltuosius kraštus, pvz., Egiptą. Gerą kaimyną, kuris tas kelias dienas prižiūrėtų galvijus, tikrai surastų... Bet štai Mindaugas prisiminė ir apie nelaimes, aplankiusias jo ūkį. „Užpernai vilkai buvo įsisukę, papjovė porą gyvulių, – pasakojo Mindaugas. – Vieną naktį papjovė vieną didelį jautį, o kitą naktį prie pat namų – mažą veršiuką. Iš jaučio pasirinko pačią geriausią mėsą – kumpį, kito kumpio nepasiekė, nes nepajėgė apversti sunkaus galvijo.“

Statybose padėjo giminaičiai Tėvas paliko Mindaugui dviejų galų namą. Jis jau buvo senas, todėl sūnus nusprendė jį atnaujinti. Vieną namo dalį jau atstatė, įrengė šildomas grindis. Kuras, šiuo atveju malkos, nieko nekainuoja – turi nuosavo miško, todėl visą laiką gali gyventi šiltai. Užteko ir nuosavame miške pasigamintos medienos. Statybose talkino broliai Rimas ir Stasys. Norvegijoje gyvenantis Jonas padėjo pinigais. Pagelbėjo ir sesuo Rasa su savo vyru Arūnu. Artimiausi giminaičiai pagelbėjo ir 2014 m. rudenį, kai sudegė Mindaugo ūkinis pastatas.

Ar sunku būti ūkininko žmona? Tokį klausimą „ŪP“ korespondentas pateikė Mindaugo žmonai Linai. „Esu gimusi ir augusi Žemaičių Naumiestyje, „ant plento“, esu plento gėlė, – šypsojosi Lina. – Aš visada buvau tas vaikas, kuris važiuodavo į Balčių II kaimą pas močiutę. Žinojau, ką reiškia karvė, kaip ją šerti, iš kur veršiukas ateina. Aš visą laiką jutau tą kaimą. Bet kai mokiausi dvyliktoje klasėje, galvodavau – Dieve mano, aš tikrai nenoriu gyventi kaime... O atsitiko taip, kaip atsitiko... Baigusi Žemaičių Naumiesčio vidurinę įstojau į Stasio Šimkaus konservatoriją Klaipėdoje, bet praėjus dvejiem metams aš tas studijas mečiau... Galima sakyti, meilė pakišo koją, o ir ta muzika, matyt, ne man buvo skirta. Parėjau gyventi pas Mindaugą, susituokėme.“ Lina pasakojo, kad su Mindaugu susipažino Žemaičių Naumiestyje, šalia dabartinio Žemaičių etnokultūros centro, kuriame ji šiuo metu dirba, buvusioje biliardinėje. „Aš ten mėgdavau žaisti biliardą, kol kartą atvažiavo būrys vaikinų iš Juškaičių kaimo, ir Mindaugas buvo tarp jų. Kažkaip susiuostėme ir dabar gyvename kartu. Norėjau jį išsitempti į Žemaičių Naumiestį, bet jis taip ir liko savo tėviškėje. Miestelyje jau buvome nusipirkę butą, bet ir jį teko parduoti, grįžti į sodybą kaime.“ Pokalbio pabaigoje Lina ištarė: „O iš tikrųjų kaime jaučiuosi labai gerai. Su mylimu žmogumi visur ir viską galima iškęsti. Tai visiškai ne kančia. Juk manęs čia niekas nelaiko pririšę. Jis žino, jog visada galės į mane atsiremti, o aš – į jį.“

Stasys BIELSKIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.