„Žaliasis“ kirvis gali nukirsti visus

UAB „Medžiotojų Sostinė” įkūrėjas bei savininkas Vidas Silvestravičius dėl aplinkosauginių reikalavimų, netobulo įstatymo ir valdininkų nenoro taikyti elementarius protingumo kriterijus neteko savo sėkmingo verslo.

Visa tai – Aplinkos apsaugos departamento (AAD) reikalavimo būtinai atlikti poveikio aplinkai vertinimą, nors jo nebuvo reikalaujama keliolika metų.

V. Silvestravičius savo Facebook paskyroje ironiškai konstatuoja: „Finita la commedia – šiandien gavome atsakymą iš AAD, kad sprendimas nutraukti šaudyklos veiklą lieka nepakeistas. Toks įstatymas. Dar nurodo, kad Aplinkos ministerija iniciavo šio įstatymo keitimą, kad kitiems taip nebūtų, kaip nutiko mums, įstatymas įsigaliojo tik šiemet, stengiasi dėl žmonių, šaunuoliai.

Ką gi, netrukus turėsime daug gerų daiktų pardavimui, na, ir daug laisvo laiko, tai laukiu kvietimų žvejot, medžiot, alaus pagert... P.S. Gal kas kokių laisvų darbo vietų turite man ir Jovitai?“

„Ūkininko patarėjas“ susiekė su nukentėjusiu verslininku ir išgirdo sunkiai suvokiamą valdiško biurokratizmo bei absurdo persunktą istoriją, kuri šiuo metu gali nutikti praktiškai bet kuriam ūkininkui ar verslininkui.

Įspėja ūkininkus

„Šių metų sausio 12 dieną įsigaliojo naujas įstatymas, nepaliekantis kito varianto, kaip tik nutraukti mūsų įmonės veiklą, – sako pašnekovas. – Politikai dabar jau patys suprato, kokį kirvį įdavė į rankas AAD, netgi dabar po mūsų skundų iniciavo to įstatymo pakeitimą, ir, matyt, jis bus pakeistas, tačiau mūsų tai negelbėja, nes liksime uždaryti...“

V. Silvestravičius dabar jau išgyvena ne tiek dėl uždarytos savo šaudyklos, kiek nori įspėti ir kitus verslus bei visą žemės ūkio sektorių: „Pagal šį tebegaliojantį įstatymą dabar gali būti uždaryta bet kuri vištidė ar koks nors šiltnamis, kuriam bus nuspręsta, jog reikėjo poveikio aplinkai vertinimo, tačiau jie jo nepasidarė. Pagal dabartinę tvarką, jeigu aplinkosaugininkai pas juos ateitų, tai nukirstų kirviu tą pačią dieną. Mus uždarė per vieną dieną – įsivaizduokite, ką tai reiškia verslui... Visiškas absurdas. Dabar visi trauko pečiais, visi politikai bei patys valdininkai supranta, kad tai yra nesąmonė, tačiau, taip sakant, „gyvename teisinėje valstybėje“, o įstatymas šiai dienai yra toks be jokių kitų variantų. Todėl dabar jau būtina kelti klausimą: kas prastūmė tokį įstatymą, kuris nenumato jokios alternatyvos?“.

Absurdo scenarijus

„Mes skundžiamės Seimo kontrolieriui ir liejame apmaudą ne dėl to, kad mums liepė pasidaryti poveikio aplinkai vertinimą, – sako verslą praradęs V. Silvestravičius. – Jeigu jau nusprendė, kad to vertinimo reikia (nors prieš tai keliolika metų niekam nereikėjo), tuomet gerai – įpareigokite tą padaryti per protingą laiką, ir tegul įmonė tvarkosi. Jeigu ji per nurodytą terminą nesusitvarkė, tuomet stabdykite įmonės veiklą ir pan. Tuomet būtų viskas civilizuota ir logiška. Tačiau šiai dienai AAD suteikti įgaliojimai imtis to privalomojo nurodymo, kuris yra neginčytinas, o, kaip minėjau, nuo sausio įstatymas papildytas punktais, kuriais atvejais stabdoma įmonės veikla. Ir ten yra pats baisiausias punktas: jeigu nėra poveikio aplinkai vertinimo, įmonės veikla turi būti sustabdyta... Viskas. Taškas. Ir čia ne tik apie šaudyklą kalba – yra nemažai įmonių Lietuvoje, kurios to vertinimo neturi. Pavyzdžiui, koks nors ūkininkas kažkada pasistatė fermą, ir jam tuo metu nebuvo prievolės darytis tą vertinimą, tačiau dabar pasistato kokią nors siloso saugyklėlę, išsiplečia statinių plotą, ir ta prievolė jau atsiranda, nors jis pats apie tai gali nieko nežinoti...“

Pasak V. Silvestravičiaus, šis scenarijus jam ir buvo pritaikytas, nes kai įmonė pradėjo dirbti, nebuvo reikalavimo atlikti poveikio aplinkai vertinimo. Tuomet, 2018 metais, šaudykla kiek praplėtė apsaugos zoną, ir AAD traktavo, jog nuo tada atsirado tokia prievolė.

„Patikrinimas pas mus vyko nuo gruodžio mėnesio, tai jie galėjo man jau tada pasakyti, jog tas poveikio aplinkai vertinimas yra privalomas, nes mes dabar vykdome tyrimą, – neslepia apmaudo pašnekovas. – Bet jie visi tylėjo, o balandžio 22 dieną atėjo ir išjungė įmonėje šviesą... Tuo mūsų veikla ir pasibaigė, kas yra visiškai nesuvokiama: juk mes turime sutartis, įsipareigojimus, darbuotojus... Dabar viskas išmesta į šiukšlyną, ir tai yra tragedija bei absurdas. Kai mūsų skundai pasiekė net ministrus, subėgo jų juristai ir pasakė, kad reikia keisti įstatymą, nes nėra kitų variantų... Tačiau kada jis bus pakeistas? Mes dabar sėdime be darbo, turėsime atleidinėti darbuotojus ir pardavinėti turtą, nes nėra kitų variantų. Na, gerai, mes tik teikiame paslaugas... Bėda net ne šaudyklose. Tačiau visi žemės ūkyje dirbantys žmonės taip pat turi žinoti, kad juos bet kada gali uždaryti. Tuomet turėsime klausti, o ką valgysime? Ir visa tai – dėl kažkokio absurdiško arba kenkėjiško įstatymo ir biurokratų nelankstumo, nesugebant arba nenorint pritaikyti paprasčiausių protingumo kriterijų...“

Kalbėjosi Ričardas Čekutis