Žalieji milijardai: reali nauda ar brangus eksperimentas?

Nebuvo įvertinti kaštai

Ingridos Šimonytės Vyriausybei paskelbus, kad nuo 2023-iųjų visi viešieji pirkimai bus žalieji, visos viešajam sektoriui reikalingos prekės, darbai ir paslaugos turėjo būti įgyjamos tik žaliųjų viešųjų pirkimų būdu, o valstybinės įstaigos turėjo vartoti tik žaliąją elektros ir šilumos energiją bei netaršų transportą. Toks Vyriausybės iškeltas tikslas perkančiąsias organizacijas įpareigojo pirkimo dokumentuose tiekėjams nustatyti tam tikrus aplinkos apsaugos kriterijus. Dabar Valstybės kontrolė (VK), įvertinusi pirkimų vykdytojų žaliąjį pasirengimą, konstatavo, kad, siekiant sukurti šią sistemą, nebuvo įvertinta įtaka šalies finansams ir tvarių produktų įsigijimo galimybės trumpuoju laikotarpiu. „Žaliosios prekės yra iki 3,5 karto brangesnės už tokios charakteristikos neturinčius produktus ir jų pasirinkimas daug siauresnis. Analizė parodė, kad daugiau nei penktadalis tiekėjų dėl nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų pirkimuose nedalyvavo, o daugiau nei trečdalis pirkimų vykdytojų pažymėjo, jog pasiūla nepakankama“, – tvirtino VK.

Jos vertinimu, judėjimas tvaraus vartojimo link yra sveikintinas ir siektinas, tačiau, atsižvelgiant į geopolitinę padėtį, viešųjų pirkimų sistema neturėtų būti orientuota tik į formalų bandymą pasiekti 100 proc. žaliųjų pirkimų rodiklį, nes kitos Europos Sąjungos (ES) šalys tokių aukštų tikslų žaliųjų pirkimų srityje nebuvo išsikėlusios. Pavyzdžiui, Estijos 2023 m. tikslas buvo 30 proc., Latvija, Vokietija, Austrija kiekybinio tikslo visai nenustatė, Lenkija iki 2020 m. siekė 25 proc., o nuo 2022 m. žaliuosius pirkimus nustatė prioritetiniais.

Ambicingi tikslai tuštino valstybės kišenes

Seimo Audito komiteto (AK) pirmininkas Artūras Skardžius stebėjosi, kad buvusi Vyriausybė po VK išvadų neatšaukė savo tikslo 2023 m. pasiekti 100 proc. žaliųjų viešųjų pirkimų, bet raportavo, kad jį pasiekė. Jis mano, kad ankstesnės Vyriausybės iškeltas „žaliasis“ tikslas buvo neteisingas. „Toks tikslas galėjo būti kaip siekiamybė. Tačiau mūsų „komjaunuoliai“ nusistatė, kad Lietuva pasieks 100 proc. ir deklaravo, kad tai pasiekė. Tuo metu buvo apribotas viešųjų pirkimų dalyvių skaičius, nes daug kas nesuprato, kaip teikti paraiškas. Kai kurios perkančiosios organizacijos negebėjo net suformuluoti, ko jie nori iš rangovų, o tos organizacijos, kurios suprato, su rangovais susikūrė juos tenkinančius kriterijus. Visa tai ribojo konkurenciją, buvo nupirkta mažiau paslaugų. Paslauga viešuosiuose pirkimuose kainavo brangiau, biudžetas prarado nemažai pinigų, už kuriuos buvo galima atlikti daugiau paslaugų. Ar tai yra pateisinama? Greičiausiai, ne. Kokia žaliųjų pirkimų nauda? Jei žaliavalgiu galima tapti, tai žaliojo asfalto dar nematėme, kelias be bitumo nenutiesiamas. Kaip galima žaliąjį pirkimą daryti perkant programą? Visą laiką turi būti nauda ir kaštai. Kaštai išaugo, o nauda – neapčiuopiama“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino A. Skardžius ir pridūrė, kad viešiesiems pirkimams per metus išleidžiama apie 10 mlrd. Eur. Tai sudaro pusę nacionalinio biudžeto.

Du skirtingi pasauliai

AK narys Artūras Zuokas redakcijai teigė, kad skaičiai popieriuje ir realybė yra du skirtingi pasauliai. „Ankstesnioji Vyriausybė užsibrėžė 100 proc. kartelę, ir dabartinė sako, kad beveik viskas – per 90 proc. – jau yra „žalia“. Ar tuo reikia džiaugtis? Geras klausimas. Taip, institucijos šiandien raportuoja įspūdingus žaliųjų pirkimų procentus, tačiau procentas dar nereiškia rezultato – galima konkurso sąlygose prirašyti dešimt „žalių“ kriterijų ir vėliau pasidėti pliusiuką ataskaitoje. Tik nuo to oras mieste savaime netampa švaresnis. Pvz., elektriniai autobusai. Pats principas labai teisingas. Tik jei miestas iki galo neparuošęs infrastruktūros, neapskaičiuotos ilgalaikės eksploatacijos išlaidos, tada vien pirkimo neužtenka. Jau nekalbu apie „vandenilinį eksperimentą“ Vilniuje. Todėl man atrodo, kad šiandien svarbiausia – ne „gaudyti“ procentus, o vertinti rezultatą. Ar po penkerių metų miestas tikrai veiks efektyviau? Ar žmonės gaus geresnę paslaugą ir ar už ją galės susimokėti?“ – dėstė A. Zuokas.

ŪP paklaustas, kiek žalieji pirkimai kainuoja valstybei, verslui ir mokesčių mokėtojams, parlamentaras pažymėjo, kad atsakymo nereikia toli ieškoti. Europos Komisijos ir įvairių studijų duomenimis, žalieji sprendimai dažnai kainuoja apie 5–15 proc. daugiau nei įprasti. „Kai dirbi su valstybės ar miesto biudžetu, supranti, kad tai nėra mažas skirtumas. Jei projektas pabrangsta dešimtadaliu, už tą pačią sumą kažko padarai mažiau. Niekas neabejoja, kad mums reikalingi energetiškai efektyvesni pastatai, modernesnis transportas, mažesnės degalų sąnaudos. Bet yra ir kita pusė, apie kurią per mažai kalbama garsiai. Sudėtingesni reikalavimai reiškia ir didesnę administracinę naštą verslui. Didelėms įmonėms lengviau – jos turi teisininkus, konsultantus. Smulkesnis verslas dažnai tiesiog nebeturi galimybių dalyvauti konkursuose. O kai konkurencija mažėja, valstybė beveik visada pradeda mokėti daugiau. Tą labai gerai matome ir vaikų maitinimo konkursuose. Idėja pati savaime gera – daugiau kokybės, sveikesnis maistas, trumpesnės tiekimo grandinės. Bet kai konkursuose atsiranda tiek papildomų sąlygų ir formalių reikalavimų, dalis mažesnių vietinių tiekėjų tiesiog nebegali dalyvauti. Lieka keli stambūs rinkos žaidėjai. Tada savivaldybių administracijos moka daugiau, o tėvai vis tiek mato tas pačias nuotraukas su nesuvalgytais pietumis mokyklose. Todėl vien užrašyti „žalias ir sveikas maitinimas“ neužtenka. Reikia žiūrėti, ką vaikai realiai valgo, kiek tai realiai kainuoja ir ar sistema iš tikrųjų veikia“, – ŪP tvirtino AK narys, kuriam žalieji viešieji pirkimai labiau primena formalumą.

Pasak A. Zuoko, pirkti daiktą, kuris tarnaus ilgiau, naudos mažiau energijos ir po kelerių metų miestui kainuos pigiau, yra puiku. Taip ir turi būti. Bet jeigu pagrindinis tikslas tampa teisingai užpildyti dokumentus ir parodyti gražų procentą ataskaitoje – tai tik dar viena biurokratinė našta, už kurią turime susimokėti visi.

Pasitaiko iššūkių

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinė direktorė Raminta Radavičienė teigė, kad įmonės, dalyvaujančios žaliuosiuose viešuosiuose pirkimuose, neabejotinai turi peržiūrėti tiek parduodamų prekių asortimentą, ieškant naujų tiekimo šaltinių ir grandinių, tiek ir savo veiklos procesus. „Pvz., pradėti naudoti iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą elektros energiją, apskritai nenaudoti pakuočių ar jas pakeisti į draugiškesnes aplinkai, pakeisti autoparką į mažiau taršų, automatizuoti veiklą, pasitelkti nuotolinio stebėjimo ar priežiūros sprendimus ir pan.“, – ŪP vardijo R. Radavičienė.

Ji pastebėjo, kad nors žaliųjų pirkimų reikalavimai griežtinami pamažu, įmonėms suteikiant galimybę prisitaikyti, vis dėlto pasitaiko ir iššūkių, nes vis dar ieškoma optimalių žaliųjų reikalavimų, jų atitikties tikrinimo būdų. „O perkančiosios organizacijos ne visuomet yra linkusios iki nustatant reikalavimus įvertinti rinkos galimybes juos išpildyti. Pvz., statybos rangos darbų viešuosiuose pirkimuose buvo taikoma praktika, kai visų tiekėjų buvo reikalaujama dar pirkimo procedūrų metu pateikti visų planuojamų naudoti statybinių medžiagų sertifikatus, o nepateikus vos vieno sertifikato, tiekėjų pasiūlymai būdavo atmetami. Tokius viešuosius pirkimus laimėdavo ne geriausią kainą ar kainos bei kokybės santykį galintys pasiūlyti tiekėjai, o tokie, kurie kruopščiausiai parengdavo pasiūlymą. Vis dėlto ilgainiui tokia praktika buvo uždrausta, leidžiant reikalauti sertifikatų tik iš pirkimo laimėtojo ir tik jau darbų atlikimo metu“, – pažymėjo LPK generalinė direktorė.

Moka pasirinkti

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. gegužės 15 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.