Žaliųjų ambicijų labirintuose

Nepamatuoti užmojai

Ūkininkai kritikuoja ES žaliąją politiką, teigdami, kad be tinkamos paramos ir pereinamojo laikotarpio ji apsunkina veiklą, didina gamybos kaštus, silpnina konkurencingumą. Todėl dalis ūkių mažina gamybos apimtis, net nutraukia veiklą. Kaip „Ūkininko patarėjui“ tikino Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas Gedas Špakauskas, politikai turi pradėti kalbėti dalykiniame lygmenyje, nes žaliojo kurso ambicijos yra nepamatuotos, per greitos. Jis pateikė kelis pavyzdžius: pasienio anglies dioksido korekcinio mechanizmo (angl. Carbon Border Adjustment Mechanism, CBAM) mokestį, dėl kurio politikai ėmė svarstyti kompensavimo mechanizmą, taip pat žaliąją energetiką, kuri niekaip nepakeičia iškastinio kuro.

„Ambicijos turi eiti kartu su mokslu, tuomet bus galima galvoti apie priemones, kurios padėtų. Šiuo metu azoto trąšos kainuoja 550 Eur/t. Į šią kainą susidėjo ne tik žaliasis kursas, bet ir geopolitiniai reiškiniai. Tačiau CBAM mokestis yra realus.

Kaip tą kompensuoti žemdirbiams? To padaryti nėra pajėgi nei mūsų valstybė, nei ES. Bandoma galvoti apie lengvatines paskolas, tačiau jos stringa. Paskolos – ne išeitis, nes produkcijos kainos yra žemos, savikaina – išaugusi, išmokos – nepakitusios. Todėl nebeįsivaizduoju, kokie gali būti pagalbos būdai. Galėtų sumažėti bent jau biurokratiniai reikalavimai, kad ūkininkai galėtų dirbti, orientuotis į gamybą. Šiuo metu nemažai ūkių užsidaro, veikia masto ekonomika“, – situaciją įvardijo G. Špakauskas.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad jei norima, jog politikai pradėtų bijoti savo sprendimų, maisto vartotojai turėtų aiškiai matyti, kiek jie sumoka už žaliąjį sprendimą.

Nurodymai tebevykdomi

Apie žaliosios politikos poveikį kalba ir Lietuvos paukštininkystės asociacijos (LPA) vadovas Gytis Kauzonas, kuris įvardijo svarbiausią jos pasekmę. „Žaliojo kurso architekto Franso Timmermanso jau seniai nebėra Europos Komisijos (EK) valdžioje, tačiau jo nurodymai ir toliau vykdomi. Mes vis dar kenčiame nuo priimtų žaliojo kurso sprendimų: CBAM mokesčio, taršos leidimų ir kitų apribojimų, kurie kenkia Europai, padaro ją išskirtinę ir nekonkurencingą globaliame kontekste. Jei sprendimai būtų priimami ne žaliojo, bet tvaraus kurso masteliais, šiandieną turėtume stabilesnę ir mažiau problemišką situaciją“, – pažymėjo G. Kauzonas.

Kalbėdamas apie paukštininkystės sektorių, jis minėjo, kad kai kurios ES šalys jau priima sprendimus auginti broilerius ekstensyviai, t. y. 58–60 d. Tokį sprendimą buvo priėmusi Danija. Kas nutiko? Parduotuvių lentynose atsirado brangesnė produkcija, aplinkosaugos požiūriu padidėjo lesalų sunaudojimas ir mėšlo kiekiai. „Panašiai buvo ir su vištų kiaušiniais, kai ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai tapo 20–30 proc. brangesni, palyginti su narveliuose laikomų vištų kiaušiniais. Ką matome? Narveliuose laikomų vištų kiaušiniai atvažiuoja iš Ukrainos, iš trečiųjų šalių, kur vištų laikymas neatitinka ES reikalavimų. Tai – aiškus įrodymas, kad žalumo, idealistiniai šūkiai ne visada turi pagrindo ir kad vartotojai ne visada yra pasiryžę už tai mokėti“, – redakcijai teigė LPA vadovas.

Sukurtos direktyvos

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) pirmininkas Nerijus Gricius tvirtino, kad neapgalvotos žaliosios naujovės galvijų augintojams nepadeda. „Žemės ūkis, ūkininkavimas yra nuostolinga veikla, todėl ES prisideda papildomomis išmokomis, investicijomis. ES ūkininkai spaudžiami tvariau ūkininkauti, tačiau kitos šalys, įvežančios gyvulininkystės produkciją, nesivadovauja žaliojo kurso reikalavimais. Mes nesame prieš gamtos tausojimą, tvarumą, produkcijos kokybės gerinimą, tačiau visa tai iškraipo konkurenciją. Ji – nelygi, o produkcijos kaina nesiskiria“, – pažymėjo N. Gricius.

Anot LMGAGA pirmininko, žemės ūkio situacija Europoje ir Lietuvoje bloga, ūkininkai eina į gatves. Tai reiškia, kad jie laukia greitų sprendimų. Tačiau šiuo metu prioritetas skiriamas gynybai, o žemės ūkis paliekamas nuošalyje. „Gali atsitikti taip, kad kol politikai suplanuos pagalbą, nebebus kam ūkininkauti, juk trąšos, degalai brangsta, mokesčiai kyla. Visa tai žemės ūkio sektorių gali numarinti. Šiuo metu reikia skubių sprendimų iš Vyriausybės“, – kalbėjo N. Gricius.

O Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas dr. Algis Gaižutis atkreipė dėmesį į tai, kad miškų savininkai ir miškininkai save priskiria prie tų, kurie „Green Deal“ verčia kaip žaliąjį susitarimą, o ne kaip žaliąjį kursą. „Žaliasis kursas reiškia direktyvinį įpareigojimą, nurodymus, dažnai neatsižvelgiant į tuos, kurie turi tai įgyvendinti. Būtent F. Timmermanso politikoje pirmą kartą buvo sukurta tiek daug direktyvų. Draudimų kūrimas ir veiklos ribojimas, kai pats nieko nedarai, o tik komanduoji, tampa naudingas, nes nuo leidimų ar jų nebuvimo, nuo viešo triukšmo ar jo nebuvimo gali priklausyti milijoninės ar dar didesnės investicijos“, – pastebėjo dr. A. Gaižutis.

Nepamatuoti kaštai

LMSA pirmininkas pabrėžė, kad didžiausia grėsmė ir praradimas yra ne pinigai, o žmonių atgrasymas nuo prasmingo darbo. Žmonės, susidūrę su agresyviomis, nuolatinėmis šmeižto ir protestinio aktyvizmo kampanijomis, traukiasi iš šios veiklos. Šiandien miškų mokslų fakultetai nesurenka studentų, nes per ilgą laiką įtvirtintas naratyvas, kad, kirsdamas medį, naikini gamtą. „Įsivaizduokime situaciją – žmogus dirba miške, o jo vaikas iš mokyklos grįžęs sako: „Tėti, tu esi gamtos žudytojas.“ Toks naratyvas atgraso nuo profesijos. Tai liečia ne tik miškininkystę, bet ir kitas veiklas, kurios yra atsakingos, sudėtingos ir pavojingos. Taip galime atsidurti situacijoje, kai miškus turėsime, bet neturėsime žmonių, kurie juos prižiūri ir tvarko“, – argumentavo dr. A. Gaižutis.

Jis įvardijo ir ekonominės žalos aspektą, kai dėl įvairių, su savininkais net nederintų nuosavybės naudojimo apribojimų rinkos vertė taip sumažėja, kad už 1 ha brandaus miško su griežtais aplinkosauginiais draudimais siūloma vos 1–2 tūkst. Eur, o be apribojimų toks miškas kainuoja 15–20 tūkst. Eur/ha ar dar daugiau. Tai reiškia, kad turtas, kuris teoriškai laikomas vertingu, realiai rinkoje tapo beveik bevertis.

„Kol visi šių sprendimų kaštai bus perkeliami ūkininkams, žemdirbiams, miško savininkams ir miškininkams, o ne tiems, kurie šiuos sprendimus inicijuoja, tol situacija nesikeis. Negalima nepamatuotų ar ideologinių sprendimų kaštų užkrauti vien tik tiems, kurie kuria ir dirba. Sprendimų iniciatoriai taip pat turi prisiimti atsakomybę už savo sprendimų pasekmes“, – pažymėjo ŪP pašnekovas.

Pasak LMSA vadovo, tam, kad miškininkystės sektoriui būtų sumažinta žaliosios pertvarkos našta, pirmiausia reikia grįžti prie aiškaus konstitucinio principo – nauji ūkinės veiklos ar nuosavybės naudojimo apribojimai gali būti nustatomi tik tada, kai kartu yra aiškiai numatytas patirtų nuostolių atlyginimo mechanizmas, lėšos ir išankstinis žemės bei miško savininkų informavimas.

„Negalima toleruoti praktikos, kai draudimai įsigalioja iš karto, o kompensavimas arba atidedamas neapibrėžtam laikui, arba jo iš viso vengiama. Būtent tokia praktika šiandien ir sukuria didžiausią žaliosios pertvarkos naštą miškininkystės sektoriui. Jei valstybė iš tiesų siekia daugiau aplinkosauginių tikslų, ji turi prisiimti ir finansinę atsakomybę už jų įgyvendinimą, o ne vienašališkai perkelti visus kaštus savininkams. Tai reikštų ir mažesnę paskatą skubotai dauginti vis naujus ribojimus vien dėl deklaruojamo žalumo, neįvertinus jų realaus poveikio. Sprendimai turi būti pamatuoti, teisiškai skaidrūs, ekonomiškai pagrįsti ir atitikti valstybės finansines galimybes. Miško ir žemės savininkai patys yra tiesiogiai suinteresuoti savo turto tvarumu ir ilgalaike verte. Tačiau visuomenei svarbios, papildomų išlaidų reikalaujančios žaliosios iniciatyvos turi būti finansuojamos visos visuomenės lėšomis, o ne paliekamos vien savininko naštai“, – nuomonę dėstė LMSA vadovas.

Surengė diskusiją

Asociacijos „Laisvė rinktis“ pirmininkė Austė Korbutė teigė, kad skatinimas įvardyti nepatogias tiesas atveda prie noro ieškoti subalansuotų sprendimų. „Praėjusią savaitę Seime surengėme diskusiją svarbia tema „Žaliosios advokacijos kaštai“, kurios tikslas buvo pasiektas. Buvo pateikti konkretūs skaičiavimai, įvardyti žaliųjų svajonių kaštai, ieškoma subalansuotų sprendimų“, – ŪP pasakojo A. Korbutė. Ji minėjo, kad klimato politika „spaudžia“ ūkininkus, o politinės ambicijos yra didesnės už realias įgyvendinimo galimybes, pradedant nuo naujųjų technologijų, skirtų klimato kaitai mažinti, iki finansinių priemonių. Yra paskaičiuota, kad jei bus pasiekti žaliojo kurso tikslai, maisto gamyba reikšmingai sumažės.

„Visiškai įgyvendinus žaliąjį kursą, maisto gamyba sumažės daugiau nei 10 proc., nekalbant apie ekonomines pasekmes žemės ūkyje. Apie tai EK jau pradeda kalbėti. Tai, kad žaliasis kursas yra geras sumanymas, niekas nepaneigs, mes turime gelbėti klimatą. Tačiau ES išmeta apie 6–7 proc. pasaulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD), o Jungtinėse Amerikos Valstijose vienam gyventojui tenka apie 14–15 t ŠESD per metus, Kinijoje – apie 10 t. Mažiausiai ŠESD išmeta tos šalys, kurios gyvena skurde, neturi nei pramonės, nei žemės ūkio“, – pavyzdžių pateikė A. Korbutė.

Įsigilinusi į Europos audito rūmų specialiąją ataskaitą apie tai, ar sėkmingai veikia Inovacijų fondas, skirtas skatinti, t. y. finansuoti, kuriamas technologijas ŠESD mažinti, ji pastebėjo, kad veiklos rezultatai iki 2024 m. pabaigos atskleidžia dramatišką atotrūkį tarp politinių ambicijų ir realaus poveikio. Fondas pasiekė tik 5 proc. numatytų ŠESD mažinimo lūkesčių. Nors pagal pasirašytus dotacijų susitarimus buvo tikimasi iki 2024 m. gruodžio mėn. emisijas sumažinti daugiau nei 592 tūkst. t, faktinis rezultatas siekė vos 25 952 t CO₂ ekvivalento.

„Tokia situacija rodo, kad, nepaisant didelio fondo potencialo, faktinė pažanga yra lėta, o realus indėlis į ES klimato tikslus iki 2030 m. išlieka abejotinas. Todėl dar kartą noriu priminti, kad su pinigais, skirtais aplinkosaugai, reikia elgtis atsakingai, o mūsų renginys ir buvo skirtas paskatinti permąstyti tvarumo standartus ne tam, kad juos mažintume, o tam, kad jų būtų siekiama realistiškais būdais“, – pažymėjo A. Korbutė.

ŪP ji teigė, kad žaliojo noro įgyvendinimui turi būti pateiktas mokslinis pagrindimas. Kyla klausimas, ar tikrai visko atsisakius, viską uždraudus bus geras poveikis aplinkai, aplinkosaugai? Dažnu atveju taip nėra, nes problema ir sprendimai yra gerokai sudėtingesni. „Pvz., norima kiaušinių vištų, kurios laikomos ne narvuose, tačiau nenorima už juos brangiau mokėti. Ką reiškia tokie sprendimai, kurie priimami dėl spaudimo, kai jie nebūna iki galo išdiskutuoti, neįvertinti? Juk gyvūnų gerovė ES ir taip yra pati geriausia. O štai, kai mes keliame reikalavimus gyvūnų gerovei, bet priimame produkciją iš MERCOSUR šalių, ar esame teisingi savo pačių atžvilgiu?“ – svarstė asociacijos „Laisvė rinktis“ pirmininkė.

Būtinas sveikas balansas

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. balandžio 21 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.