Žemaitijos nacionalinis parkas – miškų, ežerų, pelkių mozaika

Kaip kūrėsi nacionaliniai parkai, kiekvieno nacionalinio parko steigimo ištakas prisimena Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyresnioji patarėja Rūta Baškytė. Daugelį metų ji vadovavo saugomų teritorijų sistemai ir buvo viena iš lyderių, stovėjusių pačiose Lietuvos saugomų teritorijų kūrimo ištakose. Šį kartą – apie Žemaitijos nacionalinį parką.

– Dar mokyklos laikais teko lankytis Plateliuose. Ir ne tik pasivaikščioti palei ežerą, bet ir paplaukioti tokiu laivu, kurio vardas buvo Gervazas. Nežinau, kodėl jis man taip įstrigo, nes daugelio kitų detalių ir pavadinimų seniai nepamenu. Tas laivas man tuomet atrodė, kaip kokia didelė geležinė gelda. Joje tilpo apie 20 keleivių, gal kiek mažiau. Iš tos kelionės dar pamenu ežero vaizdus nuo aplinkinių kalvų ir Raganos uosį.

Gerokai rimtesnė patirtis, gilesnis dabartinio Žemaitijos nacionalinio parko pažinimas laukė studijų laikais. Po trečio kurso kartu su dar 3-mis kolegėmis čia atlikau praktiką. Ta mūsų praktika buvo susijusi su pirmosios šio nacionalinio parko planavimo schemos parengimu. Turėjome užduotį surinkti reikiamą medžiagą, atlikti teritorijos rekreacinio potencialo vertinimą. Trys iš mūsų kompleksiniam vertinimui gavome po tuometinį kolūkį, o vienai teko atlikti visų 3-jų kolūkių etnokultūros potencialo vertinimą. Buvom apgyvendintos Platelių jachtklubo palėpėje. Praktika truko pusantro mėnesio. Kiekvieną rytą išvykdavome į teritoriją, nes reikėjo pėsčiomis apkeliauti gana nemažą plotą. Iki reikiamos teritorijos važiuodavom autobusais, jų buvo gerokai daugiau nei šiais laikais. Jais buvo galima nusigauti į visas gyvenvietes. Lodėme šunis, bendravome su žmonėmis, bet dažniausiai keliaudavome miškais, laukais ir šlapynėmis, nieko nesutikdamos. Vis dar pamenu Platelių centre buvusią valgyklą, kurioje tikrai skaniai pietaudavome. Būdavo, kad išvažiuodavom į teritoriją, ir imdavo smarkiai lyti. Tuomet nieko nenuveikusios grįždavome atgalios. Jei visą dieną lydavo, kiūtodavom savo palėpėje. Kartais mus aplankydavo planuotojai, kartais jie pakviesdavo vakarienei prie laužo, bet dažniausiai dalindavomės savo pasivaikščiojimų įspūdžiais tarpusavyje.

Po studijų praktikos teko susisteminti duomenis, parengti žemėlapį. Žodžiu, tai buvo ir įdomi, ir naudinga patirtis tiek būsimo nacionalinio parko pažinime, tiek jo planavime. Vėliau, jau dirbant Lietuvos statybos ir architektūros mokslinių tyrimų institute, su kolegomis teko ne kartą lankytis Plateliuose, dalyvauti diskusijose dėl Žemaitijos nacionalinio parko planavimo ir steigimo.

Dirbant Aplinkos apsaugos departamente prie Aukščiausiosios Tarybos teko rašyti nacionalinių parkų steigimo dokumentus. O tai žymiai lengviau, kai pažįsti teritoriją, vertybes. Tuo pažintis su šia teritorija nesibaigė. Teko ne kartą narplioti įvairiausias problemas, dalyvauti diskusijose. Viena tokių buvo susijusi su Šaltojo karo muziejaus kūrimu. Pamenu, važiavome iš Vilniaus į vietą su specialios komisijos nariais. Vienas Kultūros paveldo departamento specialistas karštai gynė poziciją, kad tokio muziejaus tikrai nereikia, kad nereikia rodyti, ką sovietai čia išdarinėjo, anokia čia vertybė.

Na, o apibendrinant galiu pasakyti, kad per kelis dešimtmečius Žemaitijos nacionaliniame parke įgijau visą būrį draugų, bendraminčių įvairiose srityse. Labai smagu stebėti, kaip didėja šio nacionalinio parko svarba vietos ir šalies visuomenei. Gal ne tokiais sparčiais, bet užtikrintais žingsniais.

Jei norite pamatyti tikras Užgavėnes, nepatingėkite nuvykti į Platelius ir pabūkite tikrais dalyviais, o ne stebėtojais. Man tai pasisekė daugiau nei prieš dešimtmetį. Kartu su nacionalinio parko direkcijos kolegomis, patys tapę persirengėliais, lankėme sodybų gyventojus, o pavakare žygiavome eisenoje, dalyvavome visose šventės apeigose. Buvo įdomu ir linksma, buvo juokinga stebėti visas persirengėlių išdaigas. Tai visai kas kita nei būti veiksmo stebėtoju.

Žemaitijos nacionalinio parko kraštovaizdis – praeityje vykusių sudėtingų ledynmečio ir poledynmečio procesų kūrinys. Jo pagrindas – kalvotas, gūbriuotas reljefas su giliais ežerų duburiais. Pagrindinis kraštovaizdžio akcentas – Platelių ežeras. Unikalūs Platelių ežero pusiasaliai, įlankos, ypač vingiuota ežero krantų raizgalynė, susipynusi su pelkėmis ir miškais. Tai lyg atskira Platelių ežero dalis, kartais vadinama Bajorežeriu, išsiskirianti labai raiškiomis seklumomis ir įdubomis, slypinčiomis ežero dugne.

Sudėtingi ledynmečio ir poledynmečio procesai padovanojo mums kuprotą žemės paviršių. Be medžių kalvynas visai kitaip atrodytų, būtų labiau panašus į tą, kurį ledynas paliko. Ne taip seniai pradėta aiškinti, kad Platelių ežero apylinkės paskutinio apledėjimo metu nebuvo padengtos ledo.

Labiausiai kalvota, masyviomis miškingomis kalvomis ir tankiais ūksmingais eglynais apaugusiomis aukštomis ežero pakrantėmis apdovanota yra rytinė ir šiaurės rytinė nacionalinio parko dalys. Esama ir natūralaus, mažai žmogaus veiklos paliesto kraštovaizdžio. Miškingo kalvyno kraštovaizdį paįvairina, kalvotumą apnuogina miškuose pabirę kaimai, vienkiemiai, pievos. 

Plateliai – lyg kalnų ežeras, įsitaisęs dideliame guolyje, apsuptas aukštų kalvų. Guolį didžiausiam bei giliausiam Žemaitijoje Platelių ežerui kadaise išgulėjo ledo luitas. Ir ne bet kokį, o įmantrų, išskirtinį. Dėl savo seklumų, salų ir pusiasalių gausybės, povandeninio paveldo objektų (išlikę tilto į salą poliai) ir išskirtinių ežero gelmėse tūnančių geologinių darinių (gitijų) Platelių ežeras yra viena didžiausių Žemaitijos nacionalinio parko vertybių. Išskirtinumo ežerui suteikia legendomis ir padavimais apipinti gamtos paveldo objektai – septynios Platelių ežero salos, Kreiviškių ir Auksalės pusiasaliai. Paslaptingos Beržoro, Ilgio ežerų salos. Salos, pusiasaliai, seklumos neleidžia supainioti šio ežero su kitais. Panoramos su Platelių jachtklubu, rymančiu ant ežero kranto ne vieną dešimtmetį, tikrai su jokia kita panorama nesupainiosime. Bene gražiausia panorama atsiveria nuo vakarinio ežero duburio šlaito viršaus. Pabandykime įsivaizduoti viduramžiais Šventorkalnio pusiasalį ir Pilies salą jungusį medinį tiltą, pilį saloje ir gyvenvietę buvusią pusiasalyje. Tuomet kraštovaizdis tikrai buvo kitoks nei šiandien! „Gilus, skaidriavandenis, turintis salų, užutekių, apipintas legendomis Platelių ežeras“, – rašė prof. Č. Kudaba.

Žemaitijos nacionaliniame parke veša tankūs, ūksmingi eglynai, vadinami vakarų taiga, natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai. Man šie niūrūs eglynai nėra tokie patrauklūs kaip šviesūs šilti pušynai, bet tikrai sutinku, kad jie ne mažiau įdomūs ir vertingi. Slėptis šie miškai puikūs, skraidyti – ne tokie patogūs. Juos ypač mėgsta miško vištelėmis vadinamos jerubės, kurios dažniau žeme bėgioja nei skraido. Skaidriais Platelių ežero vandenimis panyri į gelmes, kur šalta ir tamsu, ten – ežerinių sykų, vienintelės natūraliai paplitusios lašišinių žuvų populiacijos Lietuvoje, namai. Pamenu, vieną kartą ir aš bandžiau su visa įranga pasinerti į ežero gelmes. Labai jau greitai instruktorė paaiškino, ką reikia daryti, ir panirome. O man vis atrodė, kad jei įkvėpsiu, tai vandenį, todėl nekvėpavau visai, buvo nejauku, tad greitai kilome į paviršių. Supratau, kad šiaip vandens nebijau, bet nardymas – ne man... O gal viskas įvyko tiesiog per greitai. Platelių ežere pūpso gilią senovę menančiomis liepomis, ąžuolais apaugusi Pilies sala, kurioje žaliuoja įspūdingo dydžio paupiniai jonpaparčiai. 

Kalvose ir kloniuose tarpsta gausybė skirtingų, tačiau susisiejančių miškų, pievų, pelkių, vandenų buveinių. Buveinių mozaiką užpildo tarpukalvių duburiai, apyežeriai su šarmingomis žemapelkėmis, tarpinėmis pelkėmis ir liūnais. Šiose klampiose buveinėse auga dauguma nacionaliniame parke aptinkamų saugomų samanų ir gegužraibinių šeimos augalų rūšių (žvilgančioji riestūnė, gelsvoji gegūnė, dvilapis purvuolis). Šaltinių ir pelkių maitinamos per miškus ir laukus upės, upelės plukdo savo vandenis: vienos – Varduvos ar Bartuvos link, kitos – didžiausios nacionalinio parko upės – Babrungo – link, kur smėlėtose sraujymėse apstu ovaliųjų geldučių. Paupius, papelkius, kalvas ir miškų laukymes puošia natūralių pievų žolynai. 

Materialus nacionalinio parko kultūros paveldas – piliakalniai, senosios šventvietės (alkakalniai), kapinynai, senųjų gyvenviečių vietos. Įdomūs Užpelkių, Gegrėnų, Pūčkorių, Šarnelės ir kiti piliakalniai, Visvainių, Mikytų, Vilkų, Gilaičių alkakalniai, senovės gyvenviečių vietos Gegrėnuose ir Šarnelėje. Architektūriniu savitumu išsiskiria Žemaičių Kalvarijos sakralinis kompleksas su Kryžiaus keliu, Platelių ir Beržoro medinių bažnyčių kompleksai, Babrungėnų malūnas, medinės architektūros objektai kaimuose. Pamenu karštas diskusijas dėl Gegrėnų apylinkių įtraukimo į nacionalinį parką. Buvo reikalaujančių įtraukti vos ne visą buvusio Gegrėnų kolūkio teritoriją. Visgi šiai minčiai buvo nepritarta. Apsiribota piliakalnio ir jo aplinkinėmis teritorijomis.

Plateliai pripažinti 2025 metų turizmo traukos vietove! Ir ne tik. Plateliai, kuriuose nuo seno švenčiamos Užgavėnės, pripažinti kaip patraukliausia Europos turizmo vietovė (EDEN) su savitomis kultūros tradicijomis. Plateliuose, XIX a. statytose arklidėse, įrengta unikali Užgavėnių ekspozicija. Joje puikuojasi ne tik daugybė Užgavėnių kaukių (daugiau nei 300), bet ir pristatoma tradicinė Užgavėnių šventė. Ekspozicija vis dar pasipildo naujomis kaukėmis, naujais eksponatais. Plateliai garsūs medžio kaukių meistrais, tad didžioji kaukių dalis medinės. Kitos tokios ekspozicijos tikrai nerasite.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija