Žemės išteklių naudojimas: paliekamos išimtys kelia priešiškumą

Kuo toliau, tuo labiau į žemdirbių veiklą kritiškai žvelgia su žemės ūkiu mažiau susiję  politikai. Iš šios kadencijos Seimo narių lūpų kaip niekada iki šiol dažnai girdėti raginimai liautis daryti išimčių tiek ūkininkams, tiek žemės ūkio bendrovėms. Parlamento Aplinkos apsaugos komitetui (AAK) svarstant Žemės gelmių įstatymo pakeitimus, dabar daugiausia diskusijų kyla būtent dėl lengvatų naudojant požeminį gėlą vandenį, mažuosius karjerus. Kol kas susitarimu dėl kai kurių nuostatų dar nekvepia.

Darbas šiek tiek šlubavo

Svarstomą teisės aktą tikimasi priimti dar šioje pavasario sesijoje, kad naujos nuostatos pradėtų veikti nuo lapkričio pirmosios. Dabartinis projektas nuo pirminio, kuris buvo pasiūlytas Aplinkos ministerijos, nemažai pasikeitęs. Tačiau sutarta dar ne dėl visų nuostatų, paskutiniai pasiūlymai buvo pateikti balandį.

Kurį laiką komiteto darbas šiek tiek šlubavo, nes, ankstesnį jo vadovą Kęstutį Mažeiką paskyrus aplinkos ministru, AAK šešias savaites neturėjo pirmininko. Vyko užkulisinės derybos: praretėjus valdančiosios „valstiečių“ frakcijos gretoms, parlamente pasikeitė jėgų, taigi ir kvotų, santykis. Beje, iš AKK dešimties narių „valstiečiai“ yra keturi. Čia toliau dirba ir ministras K. Mažeika, aktyviai prisideda prie formuojamo teisinio žemės gelmių išteklių reglamentavimo. Komiteto narių požiūris į svarstomas nuostatas kai kada kardinaliai skiriasi, sprendimus lemia nežymi balsų persvara.

Dabar komitetas jau turi galvą – 78-erių „tvarkietį“ Juozą Imbrasą. Panašu, kad visus tenkina tai, jog likusį kadencijos laiką šioje pozicijoje bus viešais pareiškimais nelabai išsiskiriantis senas politikas, vyriausias Seimo narys.

Kokios vandens sąnaudos ūkyje?

Tai tampa ypač svarbu, nes, priklausomai nuo to, kiek ūkyje suvartojama geriamojo vandens, ateityje keisis reikalavimai.

Pagal siūlomą reglamentavimą, sąlygos beveik nesikeis tiems žemės ūkio veiklos subjektams, kurie per parą išgauna ar planuoja išgauti mažiau kaip 100 kub. m gėlo požeminio vandens (skaičiuojant metinį vidurkį).

Ketinant išgauti jo daugiau, reikės leidimo naudoti išteklius, atitinkamai ir mokėti už išteklių naudojimą.

Tačiau ūkio reikmėms eikvojant net ir mažiau gėlo vandens, bus privalu aprobuoti išteklius bei įsirengti apskaitos prietaisą: skaitliukai bus būtini per parą suvartojant 10 kub. m ir daugiau.

Savininkai tokių gręžinių, kurie buvo eksploatuojami iki planuojamo įstatymo įsigaliojimo, turės daugiau nei vienų metų terminą požeminio vandens vandenviečių ištekliams aprobuoti, vandens apskaitos prietaisams įrengti.

Apskaitos administravimo bei kontrolės mechanizmui sukurti prireiks poįstatyminių teisės aktų.

Tai pirmiausia gyvulininkystės ūkiams aktuali tema, bet ne mažiau aktuali ir daržininkystės, sodininkystės, šiltnamių ūkiams. Jie su nerimu stebi svarstymų AAK eigą ir mąsto apie laukiančias papildomas išlaidas. Apie vandens sutaupymą negali būti ir kalbos: jo eikvojama tiek, kiek reikia.

Pasiūlė atsisakyti privilegijų

Didieji gyvulininkystės ūkiai sako, kad jiems per didelė finansinė našta būtų mokėti mokestį už visus sunaudotus 101 kub. m vandens, juolab kad tai būtų nesąžininga. Juk ūkiai, eikvojantys 99 kub. m, tokio mokesčio ir toliau nemokės. Tai vienas iš aštrių diskusinių klausimų, įtrauktas į sąrašą problemų, nagrinėjamų tarpinstitucinės darbo grupės probleminiams žemės ūkio klausimams nagrinėti.

Seimo nariai Simonas Gentvilas, Linas Balsys pasisako už tai, kad būtų atsisakyta lengvatos ir mažiau vandens eikvojantiems ūkiams. Žemės ūkio sektoriui neturėtų būti taikoma išimtis: reikėtų įvesti visiems vienodą normą – leidimas būtų reikalingas iš požeminės vandenvietės išgaunant ar planuojant išgauti 10 kub. m geriamojo vandens ir daugiau.

AAK vicepirmininkas liberalas S. Gentvilas pateikė siūlymą į projektą įtraukti šią nuostatą, ryžtis atsisakyti privilegijų ir laikytis aplinkosauginės logikos, Europoje visuotinai priimtinų teisės normų.

Pasak jo, svarbiausia – ne paimti iš žemdirbių pinigus, o apsaugoti požemines vandenvietes, kad jos būtų aprobuojamos, atitiktų aplinkosaugos standartus. Kai kurie dabar eksploatuojami gręžiniai, įrengti arčiau kaip 25 m prie fermos pastatų, turėtų būti uždaryti.

S. Gentvilas svarsto, kad žemdirbiai nepajaustų didelės skriaudos, jeigu jiems būtų sumažintas mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifas, nuo dabartinių 10 ct iki 3 ct. Parlamentaro skaičiavimais, 100 kub. m vandens per dieną suvartoja maždaug 600 karvių ūkis; vandens sąnaudos 100 l žaliavinio pieno savikainoje sudarytų tik vieną centą.

Tiesa, dėl pasiūlyto mokesčio tarifo parlamentaras nėra įsitikinęs. Sutiktų jį nuleisti iki vieno euro cento.

Aplinkos ministras K. Mažeika stoja į ūkininkų pusę: esą tereikia jų pasiteirauti, daug ar mažai yra papildomas centas prie pieno savikainos. Ne jis vienas AAK į žemės ūkio sektoriui keliamų reikalavimų kartelės reguliavimą žvelgia atsargiai: tai didina ūkininkų atskirtį nuo kitų Europos šalių, kuriose tiesioginės išmokos yra didesnės. Taigi komitetas nepritarė S. Gentvilo pasiūlymui.

Pasisako prieš mažuosius karjerus

Panašiai kaip su požeminių vandenviečių naudojimu yra su mažaisiais karjerais: požiūriai kardinaliai skiriasi.

Pagal pirminį įstatymo projektą, mažųjų karjerų turėjo nelikti. Tačiau politikų valia jie į rengiamą teisės aktą buvo sugrąžinti.

Mažuosius karjerus, kurių eksploatacijos sąlygos išliktų lengvatinės, galėtų įsirengti bei ūkio reikmėms (keliams tiesti) eksploatuoti ir savivaldybių administracijos.

S. Gentvilas teigia, kad mažieji karjerai, kuriems ir toliau nereikės leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, prieštarauja paties kuriamo įstatymo logikai bei Konstitucijos principui, jog žemės gelmių ištekliai yra išskirtinė valstybės nuosavybė. Be to, kiekvienam savininkui paliekant teisę iškasti iki 30 tūkst. kub. m išteklių be reglamentuotos apskaitos ir nemokant žemės išteklių mokesčio, kuriama šešėlinės prekybos valstybės ištekliais prielaida, kasybos rinkoje sudaromos nesąžiningos konkurencijos sąlygos, nuostolių patiria valstybės biudžetas. Kyla ir žalos kraštovaizdžiui, požeminio vandens taršos grėsmė, nes tokiems objektams nenumatomos nei poveikio aplinkai, nei rekultivavimo procedūros.

Lietuvos karjerų asociacijos (LKA) vadovė Vyda Elena Gasiūnienė akcentuoja ir tai, kad mažieji karjerai neužtikrina tausaus išteklių naudojimo, pažeidžia lygiateisiškumo, skaidrumo ir profesionalumo principus. Geologė vertina, kad vieno mažojo karjero žvyro ištekliais be jokių mokesčių (susidarytų apie 5 tūkst. Eur) galima nutiesti apie 10 km kelią (3 m pločio ir 40 cm storio). Karjeriuką įsirengti labai paprasta, kai juridinis asmuo, norėdamas jį karjerą, užtrunka trejus ketverius metus. Mažųjų karjerų eksploatacijos kontrolė menka, o baudos juokingos – 60–110 Eur.

Kasmet prašoma įrengti po 50–60 naujų mažųjų karjerų. Šiuo metu jų yra apie tūkstantį. Tai 500 ha plotas, iš kurio bus iškasta 12,5 mln. kub. m žvyro (pramoninės kasybos įmonės iškasa mažiau). Lietuvos geologijos tarnybai oficialiai pateikiamais duomenimis, pernai Lietuvoje iškasta 7,67 mln. kub. m žvyro.

Leidus karjeriukus įsirengti savivaldybėms, naujos duobės gali būti išraustos dar 300 ha plote. Geologai vertina, kad iš viso mažieji karjerai užimtų 800 ha plotą, būtų iškasta 20 mln. kub. m žvyro, valstybės biudžetas negautų 8,5 mln. eurų mokesčių.

Vis dėlto panašu, kad nuostatų dėl mažųjų karjerų atsisakyta nebus.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė