Columbus +1,7 °C Sniegas
Penktadienis, 20 Grd 2024
Columbus +1,7 °C Sniegas
Penktadienis, 20 Grd 2024

Žemės menas – intelektualus pokalbis su gamta

2016/08/05

Daugelis menininkų įkvėpimo semiasi iš gamtos, o štai žemės meno kūrėjai vienijasi su ja. Dėmesys aplinkai, ekologijai ir natūraliam grožiui, kurį žmogus gali tik atsargiai papildyti, – šiais principais grįsta meno kryptis vis labiau populiarėja. Lietuviškos žemės meno mokyklos pradininkas, festivalio „Land Art Raudondvaris“ sumanytojas ir rengėjas floristas Marijus Gvildys įsitikinęs, kad žemės menas atveria sielos duris į gamtą tiek jį kuriančiam menininkui, tiek žiūrovui.

Žemės meno idėjos Lietuvoje – ne naujiena: šioje srityje jėgas bando floristai, menininkai, dailės mokyklų studentai, mokiniai ir tiesiog kūrybingi žmonės. Ar visada tai, ką jie kuria, galima vadinti žemės menu? Magiški žodžiai „žemės menas“ lietuviams asocijuojasi su bet kokia kūryba gamtoje. Dažniausiai ši meno sritis suprantama kaip įdomus landšafto sutvarkymas – klombos, takeliai, smėliukas, akmenėliai. Kartais pasitaiko atskirų skulptūriškų, nors ir iš gamtinių medžiagų padarytų, bet konkrečiai aplinkai visiškai svetimų objektų, kuriama naudojant perdirbtas, nenatūralias medžiagas. Žemės menas, postmodernistinė meno kryptis, atsirado XX a. šeštajame dešimtmetyje kaip protestas prieš parduodamą meną ir vartotojiškumą. Tai menas ne galerijai ar aukcionui – kūriniai ir kuriami, ir eksponuojami gamtoje, yra jos dalis. Idealiausia erdvė šiai kūrybai – miškas, upė, pajūris, parkas. Žiūrovai turi leistis į kelionę: ne tik eiti, važiuoti, kur kas svarbiau keliauti savo vidumi – jausmais, emocijomis, fantazija. Perprasdamas menininko požiūrį, jo viziją, žiūrovas gali susilieti su gamta. Per beveik septynis dešimt­mečius šioje srityje daug kas pasikeitė, svarbiausia – išsigrynino pati žemės meno sąvoka. Anksčiau tai buvo įvairiapusiškas menas gamtoje, šiandien – menas, sukurtas gamtoje, tik iš tai vietovei būdingų, ten rastų medžiagų, idealiu atveju – priderintas prie aplinkos taip, kad tampa jos neatsiejama, visaverte dalimi. Žemės meno kūrinys be vietovės ar su ja niekaip nesusijęs – pusinis, tai tarsi neįvykusi diskusija su gamta. Žemės meno objektai kuriami tik iš ekologiškų medžiagų: smėlio, žvyro, molio, šakų, lapų, nudžiūvusių medžių, akmenų ir kt. Negali būti naudojamos nei vinys, nei vielos, todėl menininkai akmenis lipdo moliu, šakas supina, perriša, suveja. Pagrindinis leidžiamas tvirtinimo įrankis – natūralaus pluošto virvė, kuri kartu su pačiu objektu veikiama laiko sensta, pūva, irsta.

Žemės mene laikas – taip pat menininko bendraautoris? Gamta, žmogus ir laikas – trys kūrėjai. Tiesa, gamta – pagrindinis, žmogus jai tik talkina, o laikas sukurtą objektą priverčia keistis: senti, irti, pūti, džiūti – natūraliai keisti formą, išvaizdą, daro jį įdomesnį, netgi unikalų. Žemės menas išskirtinis tuo, kad savo žiūrovams visada yra parengęs staigmeną: jis ne tik sukuria aplinkoje patrauklias erdves, pabrėžia jos išskirtinumą, bet ir yra gyvas, kinta nuo pirmos dienos: kitaip atrodo keliaujant saulei dangaus skliautu, keičiantis sezonams ir bėgant metams. Po metų objektų galima net ir nepažinti.

Ar šis menas populiarus pasaulyje? Kokiose šalyse teko kurti? Žemės menas populiarus visame pasaulyje: Amerikoje, Kanadoje, Japonijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Taivane, Lenkijoje. Daugelyje šalių rengiami festivaliai, kuriuose menininkai savaitę ar ilgiau kuria tiek viešose erdvėse, tiek laukinėje gamtoje. Vienas didžiausių festivalių vyksta Kanadoje, Kvebeko provincijoje esančiame nacionaliniame parke, kurio viena dalis pritaikyta poilsiautojams, o kitoje viešpatauja laukinė gamta. Kanadoje kūriau prieš kelerius metus, ten buvau ir šią vasarą – organizatoriai pasistengia, kad festivalio dalyviai ne tik puoštų kraštovaizdį, bet ir turėtų galimybę susipažinti su vietinėmis įžymybėmis, šalies kultūra. Pastaruoju metu, ypač vasarą, gaunu daug kvietimų į žemės meno festivalius, bet vykstu ne visur – dalyviai į renginius važiuoja savo lėšomis, todėl nori nenori tenka rinktis.

Ar skirtingų šalių žemės menas skiriasi? Skirtumai tarp žemės meno krypčių egzistuoja, bet nėra esminiai. Juos lemia šalies gamtos, kultūros, tradicijų savitumai. Kita vertus, vienose šalyse tokia kūryba labai populiari, žmonės ją vertina, domisi, kitose, dažniausiai mažiau išsivysčiusiose, kultūra patenka į antraeilių dalykų sąrašą ir į tokį meną žiūrima abejingai.

Sakoma, atsitiktinumų nebūna, tad kaip nutiko, kad pradėjote domėtis žemės menu? Nuo 1999-ųjų kasmet viename gražiausių Šveicarijos miestelių Grindelvalde vyksta žemės meno festivalis – konkursas, kurio dalyviu tapti labai sunku. Jo organizatorius garsus šveicarų floristas Peteris Hessas labai kruopščiai atsirenka menininkus. 2002 metais, likus vos kelioms dienoms iki festivalio pradžios, viena taivanietė staiga pranešė negalinti atvykti. Tuo metu Hessas buvo Maskvoje ir galvos skausmu pasidalijo su floristų mokyklos „Nikol“, kurią baigiau, vadovu Stasu Zubovu. Žinodamas mano kūrimo manierą, naudojamas technikas maskvietis Peteriui Hessui pasiūlė mane. Vos nenugriuvau išgirdęs garsaus floristo kvietimą tapti festivalio dalyviu – žinoma, sutikau, nesvarbu, kad pasiruošti laiko visiškai neturėjau, negavau lėktuvo bilietų, tad teko „skristi“ automobiliu. Pasirodžiau gražiai: kalnuotoje vietovėje prie upės radau daug išvartytų įvairaus dydžio ir formų medžių, juos viršūnėmis sukišau į upę, parėmiau ant dvišakių. Kunkuliuojant srauniai kalnų upei, į medžius besidaužant akmenims mano kūrinys uždainavo – kiekvienas medis skleidė vis kitokį garsą. Mano darbas neliko nepastebėtas – 2003 metais gavau kvietimą dalyvauti žemės meno festivalyje Italijoje, Sorento mieste. Ten iš sudžiūvusių alyvmedžių šakų padariau žiedą – „teleskopą“, pro kurį pažvelgus tam tikru kampu tolumoje buvo matyti Vezuvijus. Žemės menas pasirodė labai artimas mano kūrybos stiliui, malonumą teikė galimybė save realizuoti, antra vertus, žemės meno objektai gyvuoja kur kas ilgiau nei floristikoje naudojami gyvi augalai. Taip susirgau žemės menu: domėjausi, mokiausi, dalyvavau seminaruose, buvau atkaklus, tad mane pradėjo kviesti į įvairius konkursus, festivalius. Iš aštuoniolikos Grindelvalde vykusių žemės meno festivalių dalyvavau septyniuose, o šiandien ir pats organizuoju tokius renginius Lietuvoje.

Kokie Marijaus Gvildžio kuriamo žemės meno bruožai? Neturiu pamėgtos medžiagos, kiekvienu atveju naudoju skirtingas: pagal žemės meno principus kūrėjas turi paklusti gamtai, prisiderinti prie aplinkos, vietovės ypatumų. Kas kita – technika. Man visada imponavo skulptūriški darbai: kurdamas medžiagą lankstau, pinu, varstau, kaišioju, skaldau, kartais praverčia ir gebėjimas glaistyti molines sienas. Manau, kad mano kūrybos išskirtinumas – išgryninta idėja, daug preciziško darbo su sunkiai apdorojamomis medžiagomis ir didelės apimtys. Netvirtinu virve: jei reikia, ją nupinu iš žievės arba naudoju virvę tik kol objektą padarau – virvė palaiko jo formą, o paskui ją nupjaunu. Smagu, kad kolegos ateina pasmalsauti, kokį triuką šį kartą sugalvojo Marijus. Sėkmę lemia išgryninta idėja. Ją subrandinti padeda pažintis su supančia aplinka: kraštovaizdis, architektūra, žmonės ir tradicijos, galiausiai įkvepia pati gamta – vietovė, kurioje planuoju kurti, medžiagos, kurias žadu naudoti. Negalima prarasti pagarbos gamtai ir čia gyvenantiems žmonėms. Kuo mažesnis kūrėjo „aš“, tuo jis didesnis menininkas – jautrumas aplinkai leidžia sukurti geresnius kūrinius. Nors žemės meno objektai gyvuoja ilgiau nei floristinės kompozicijos, jie vis tiek sunyksta. Ar tiek daug jėgų reikalaujantis menas neatrodo beprasmis? Laikinumas ir nuolatinė kaita yra svarbiausia žinia, kurią transliuoja gamtą atspindintis žemės menas. Pagerinti dienos kokybę – pats didžiausias menas, todėl mėgaukimės akimirkomis, nes tik jos turi prasmę.

Ar kurti žemės meno objektus gali kiekvienas? Be abejonės. Tik klausimas, kokia bus to kūrinio kokybė. Kai vieno aktoriaus paklausė, ką jis mano apie vaidinančius dainininkus, šis atsakė: „Pažįstu ne vieną talentingą skulptorių, sukūrusį antkapinių paminklų, bet dar nesutikau akmentašio, sukūrusio reikšmingesnę skulptūrą.“ Dėl naudojamų visiems prieinamų ir paprastų gamtinių medžiagų žemės menas iš pirmo žvilgsnio ir neišmanančiam žmogui gali pasirodyti labai paprastas. Tačiau, kaip ir kuriant bet kokį meno kūrinį, čia reikia idėjos – reikia pažinti aplinką, įvertinti jos pokyčius ne tik skirtingais metų laikais, bet ir dienai virstant naktimi, pastebėti, kaip krinta šviesos srautas, rasti konkrečią vietą, žodžiu, susidraugauti su gamta. Kūrėjas turi būti profesionalas, gebėti užmegzti intelektualų ryšį su gamta. Dažnai tobulas objektas sukuriamas beveik nieko nekuriant, tik pabrėžiant.

Dešimt metų atkakliai kuriate žemės meną, jo festivalius organizavote Palangoje, Nidoje, šiais metais jau trečią kartą vyks „Land art Raudondvaris“. Sekėjų vis daugėja? Nuolatinis darbas duoda vaisių: daugėja palaikančiųjų, šioje srityje Lietuvoje dirbančių menininkų, žmonės atranda edukacinę šio meno sritį. Nemanau, kad Lietuva gali tapti Europos žemės meno centru, bet tikrai įmanoma šios meno formos idėjomis sudominti jaunąją kartą ir taip ugdyti jautresnę, kur kas dėmesingesnę visuomenę. Šį tikslą puoselėjame kartu su Kauno rajono meru Valerijumi Makūnu, nuo 2012 m. kas antrus metus organizuojame žemės meno festivalį Raudondvaryje. Vaizdingame miestelio parke kūrė kanadiečiai, italai, lenkai, ispanai, rusai, taivaniečiai. Šiais metais rugpjūčio 14–19 d. taip pat darbuosis 10 menininkų komandų, joms vadovaus žemės meno virtuozai: šveicaras Peter Hess, ispanas Jordi Pascual, italas Gabriele Meneguzzi, lenkas Zygmunt  Sieradzan ir rusas Vadim Kazanskiy. Smagu, kad V. Makūnas priėmė mano iššūkį, nepabijojo surizikuoti: kitas jo vietoje už festivaliui skiriamus pinigus gal būtų pastatęs karuselę, bet jis pasirinko kur kas veiksmingesnę formą – Žemės meno festivalis Raudondvaryje ne tik pristato patį miestelį, žemės meno kultūrą mūsų šalyje, bet ir reprezentuoja Lietuvą.

Eglė Leonovienė

Marijaus Gvildžio nuotraukos

Dalintis