Žemės ūkio paroda Marijampolėje

Tai buvo rimtų prieškarinių Sūduvos kooperatyvų „Marijampolės ūkininkų draugovės“ ir „Žagrės“ pastangų rezultatas. Idėja surengti parodą kilo 1908 m. Marijampolės ūkininkų posėdžiuose.

Marijampolietis advokatas A. Bulota tuo metu buvo valstybinės dūmos narys. Nuolat turėjo reikalų Rusijos vyriausybės centrinėse įstaigose. Sužinojo, kad tam tikromis aplinkybėmis caro okupacinė vyriausybė parodas remia piniginėmis subsidijomis. A. Bulota iškart apie tai informavo Marijampolės ūkininkus.

Tuo metu Marijampolės ūkininkų draugovė buvo mokytų vietos inteligentų ir ūkininkų organizacija. Pagrindiniu savo tikslu laikė kelti Suvalkijos žemės ūkio našumą. Draugijos nariais buvo Dr. Kazys Grinius, vilkaviškietis Petras Rimša, inžinierius P. Vitkauskas ir kt.

Jie dažnai buvo neigiamai nušviečiami Seinų vyskupijos leistame laikraštyje „Šaltinis“. Buvo sudarytas Marijampolės Ūkio parodos komitetas. Šaltiniuose pabrėžiama, kad inteligentai dirbo ranka rankon „labai pavyzdingai, be jokių incidentų, nežiūrint vienų raudonumo, kitų baltumo“. Komiteto pirmininku išrinktas advokatas A. Bulota, o sekretoriumi tapo inžinierius Vitkauskas.

Komitetas įpareigojo advokatą Bulotą kreiptis į vyriausybę. Okupacinė caro administracija pasiteiravo ar paroda ruošiama ne revoliucinėmis užmačiomis. Gavus patvirtinimą apie parodos tikslus valdžia skyrė beveik tris tūkstančius rublių.

Parodą nusprendė rengti 1911 m. rudenį. Iki pirmojo pasaulinio karo likus trims metams. Buvo „metami“ didžiuliai pinigai reklamai. Pirmieji skelbimai pasirodė likus metams iki parodos atidarymo.

Daktaro Kazio Griniaus žmona, Griniuvienė-Palaikytė Marijampolėje buvo labai populiari ir garsėjo savo paprastumu. Ji viešai susirinkimuose ragino moteris į parodą atsivežti gerai pavykusius sūrius, dešras, audinius, mezginius ir gražesnius rūbus.

Jos vyras K. Grinius neatsiliko nuo žmonos ir ūkininkų susirinkimuose nuolat kalbėjo apie renginio svarbą. Vyrams liepė parodoje reklamuoti savo dirbinius: pačių gamintus suolus, stalus, girnas, piestas, klumpes, batus, vaisius, javus ir daržoves. Visi eksponuoti parodoje daiktai atspindėjo suvalkiečių ūkininkų gyvenimą.

Visuose keliuose į Marijampolę susidarė spūstys. Arklių traukiamais vežimais ir pėsčiomis į miestą plūdo minios žmonių. Marijampolė keturias dienas gyveno nesibaigiančio prekymečio judesiu. Palapinės ir paviljonai įsikūrė tuomet Kiaulių rinkos vardu vadinamoje aikštėje. Ne visiems užteko vietos. Ūkininkai savo gaminius išrikiavo žydo Rabinovičiaus kieme ir Kelių direkcijos rajono darže.

Parodoje lankytojai pirmą kartą išgirdo traktoriaus variklio skleidžiamą triukšmą. Suvalkų gubernatorius liko sužavėtas naujausios žemės ūkio mašinos pristatymu.

Reklaminiuose plakatuose buvo skelbiama, kad „Parodoje gali dalyvauti tik suvalkiečiai, kurie turi išstatyti daiktus naudingus, pamokančius, ir gražius. Pageidautina, kad daiktai būtų pagaminti vietoje“. Tik žemės ūkio mašinos galėjo būti atvežtos iš kitų Lietuvos vietų.

Paroda buvo suskirstyta į atskiras dalis. Vyravo keli skyriai: gyvulių, arklių, smulkių naminių, žemdirbystės vaisių (javų pėdų, vaisinių krūmų, vilnos, kanapių, vaisinių krūmų), pieno gaminių, naminės pramonės ir kitų įvairovių ūkininkų produkcija.

Už geriausius ir gražiausius gaminius buvo įsteigti apdovanojimai. Prizinį fondą sudarė beveik du tūkstančiai rublių. Visa tai išdalinta premijomis ir medaliais. Kiti gavo pagyrimo lapus.

Parodos rengėjai žinojo, kad didelis žmonių srautas bus gera proga išvilkti į dienos šviesą lietuvių patriotizmo daigus. Tuo tikslu buvo skaitomos pusiau slaptos paskaitos. Kiekvieną parodos dieną buvo rodomas vis kitas spektaklis. Šią parodą labai reklamavo tuometinė spauda. O Marijampolės kooperatyvai buvo pateikiami, kaip pavyzdys kitoms Lietuvos miestų draugijoms.

Tomas Sušinskas/SŪDUVOS GIDAS